Sigitas Geda

Sodinukas, kuris prigijo

Sverdėt vertė mane mano paties dūlėjimo 
dvelksmas,
kurį laiką bejėgiškai sekdamas ezdraitą
burkavau apie vargšų silpnumą,
gyvenau šalyje,
kurios neįvardijau:
ten, kur nieko, nieko atsiminti
nenorima. 
(J. Bobrovskis, Hamanno epilogas)

   Kartais ir pats save pagaunu: nenoriu atsiminti to, kas praėjo! Tiek teisybės ir neteisybės išlieta apie laikus, kuriais gyvenome. Ateina naujas laikas, jis atplukdo ant savo plaustų savo žmones ir savo idėjas. O visa tai, kas mirė – tesiilsi savo pasaulyje. Herakleitą, kurį mėgstame cituoti, galėtume ir praplėsti, ypač dėl to, kad turime jo naujausiąjį (Manto Adomėno) vertimą į lietuvių kalbą. Taigi apie sielas, vandenis ir upes.

105. Sieloms – tapti vandeniu, vandeniui mirtis – tapti žeme: iš žemės randasi vanduo, o iš vandens – siela.
110. Tosna pačiosna upėsna įžengiantiems atplūsta vis kiti vandens, ir sielos kyla garais iš drėgmės.

   Viskas, kas susiję su vandeniu, labai tinka Druskininkams. Nemunas, kurį pirmąsyk pamačiau ketverių ar penkerių metų, buvo – anomis akimis – labai plati ir vandeninga upė. Žiemą apsiklodavo ledu, jeigu negali pereiti, perkelia per ją, tarsi šiaurinę numirėlių upę, mažytė valtelė. Įsivaizduodavau, kaip amžiaus pradžioje iš gūdžių girių pro Sventijanską ir Gerdašius iš kokios nors Sapockinės ar Pariečės atvažiuodavo mano senelis. Druskininkuose prieš I Pasaulinį karą jis turėjo garlaivį.
   Dėdė Marijonas, kuris dar prieš karą išvažiavo į Latviją, sugrįžęs vasaroti, kartais prasitardavo, kad senelis draugavęs su „kompozitorium Sasnausku, kuris buvo kilęs iš Kapčiamiesčio, ir su Čiurlioniu. Lošdavo kortom ir išgerdavo likerio“.
   Na ir kas, sniego žmogau, iš užpustytos Baltašiškės 1950 ar 1953 metais gailiai žiūrintis į tau svetimą, neatpažįstamai pasikeitusį miestą... Vienaip ar kitaip, tai buvo mano miestas. Čia man gręžė skaudamus dantis, čia sėdėjau pavėsinėje prie Ratnyčėlės. Ežeras prie Čiurlionio namų tada buvo užėjęs nendrėmis, viksvom ir meldais, nameliai suzmekę, tik viena, didelė ir raudona bažnyčia stūksojo miesto vidury. Tai ne mano bažnyčia, mane krikštijo ten, kur jaukiau ir šilčiau – Veisiejuose. Oginskių statytoji, renesansiška, nebaigtu bokštu ir jokios varpinės... Buvo, tiesa, medinė, bet varpai neskambėjo. Aikštėje priešais bažnyčią, einant link nušiurusio dvaro liekanų, suguldydavo nužudytuosius. 


   Tokia buvo erdvė – pasikartojanti per kokia 30 metų. Mokykla, universitetas, žiemą vasarą kelionės autobusu ir traukiniu į Vilnių ir atgal, vis pro Nemuną Merkinėje arba čia, kur pavasariais barkšo išmesti ledo kaulai (apėję smėliu ir žvyru). Dabar manau, kad du žmonės (jeigu užmiršiu savo gyvenimą) buvo prikaustę mane prie šito gamtovaizdžio: Vincas Krėvė-Mickevičius iš Merkinės, ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis iš Druskininkų. Du vaizdiniai, dvi ikonos, du paveikslai pakabinti neregimų rankų viršum norinčio „rašyti knygas“ vaiko galvos. Tuščioje erdvėje, šalimais vasaros debesų ir piliakalnių.
   Na, ir kas?
   Iš gyvų žmonių, su kuriais galėdavau tokiomis temomis pasišnekėti, šitam krašte buvo už mane gerokai vyresnis Bronys Savukynas, giminaitis iš motinos pusės. Su juo susitikome kažin kaip netikėtai – vienuolyne prie švento Jurgio bažnyčios. Jis ir kitas didelis „knygius“ – Juozas Tumelis darbavosi Knygų rūmuose (iš kitur seniai pavaryti...). Kalbos buvo daug, bet daugiausia apie jotvingius (tada ta tema pasirodė pirmosios publikacijos lenkų ir lietuvių kalbomis) ir... Johanesą Bobrovskį. Ar čia būta kokio nors ryšio? Dabar, regis, taip. Bobrovskis gal pirmas visoje vokiečių poezijoje taip stipriai „pririšo poeziją prie žemėlapio“, t.y. kraštovaizdžio. Dvasinė kraštovaizdžio archeologija – dabar taip įvardyčiau jo metodą. Bet kokia archeologija yra atsinaujinimo ir – modernizmo sąlyga. Priešingu atveju naujumas lieka paviršutinis, plakatiškas.
   Kol vertėme ir stengėmės išleisti J. Bobrovskio knygą, prabėgo beveik dešimtmetis. Pagrečiui domėjomės (ir bandėm versti) R. M. Rilkę, G. Traklį, P. Celaną, A. Gustą, H. M. Enzensbergerį, N. Sachs, G. Benną...
   Bet aš čia sustosiu ir šoktelėsiu dar dešimt metų į priekį – tarsi tas perkaręs zuikis, kuris gegužės mėnesį išlįsdavo į prietėmius prie mūsų trobelės pasipešti žolės...
   1985 metais už knygą „Varnėnas po mėnuliu“ (tai nebuvo rinktinė, niekas man anais laikais nei raštų, nei rinktinių neleido, – tai buvo „sudarymas“, tokia knyga, į kurią dedama tie eilėraščiai, kuriuos „rekomenduoja“ leidykla) man, kaip tam liesam zuikiui buvo paskirta Valstybinė premija. Į knygą negalėjau įtraukti, mano galva, gerėliausio savo kūrinio – poemos „Ledynas baltas kaukaspenis“, todėl širdyje nebuvau patenkintas. Guodė tik tai, kas daugelį guodė: galgi po tokios svarbios premijos galėsiu ką nors laisviau pasakyti...

| toliau |

| atgal |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000