Sigitas Geda

Sodinukas, kuris prigijo (tęsinys)

   Buvo ir pinigų. Gėda, bet neprisimenu kiek. Gal pusantro tūkstančio rublių, paskui iš jų dar atskaitydavo visokius mokesčius, bet grįžkime prie „archeologijos“. Jeigu dabar gražiai atkasčiau tos vasaros nuotaiką, – ji buvo dvejopa. Ir transas, ir siutas (siustas! – sakydavo Juozas Aputis).
   – Jeigu valdžia ką nors duoda man, tai aš turiu ką nors duoti kitiems! – šitas sprendimas mane svaigindavo. Ta utopija, tas šventas pamišimas vertė mane su kuo nors pasidalinti tokiomis mintimis. Viską reikėjo daryti beveik slapčia, labai siaurame rate, neva nekaltai. Vienintelis žmogus, kuris tiko tokiam pašnekesiui, buvo per porą kiemų šalimais gyvenęs velionis Vaidotas Daunys. Juoba, kad jis pats dažnai vakarais, jau nusikamavęs po visų savo darbų, užbėgdavo pasitarti. Tiesa, kartais labai tiesmukai klausdavo, ką aš manąs apie tą, ar kitą žmogų... Niekas mano laikais nebūdavo absoliučiai atviras, ir aš savo planą Vaidotui dėsčiau labai atsargiai. Atsargiai jis ir reagavo. Jokių organizacijų, jokių sambūrių, jokių rašytinių dokumentų! Jeigu ką darome, tai darykime tarsi žaisdami, juokais.
   Tokia buvo Jotvingių poezijos premijos priešistorė. Pati premija – raudonas anų laikų pinigas su Lenino galva, červoncas – 10 rublių. Jeigu jaunimas mano, kad labai mažai, tai klysta. Tai maždaug dešimtoji vidutinio piliečio atlyginimo dalis (mėnesinio). Tačiau gal net vertesnis už pinigą buvo pačios premijos lakštas, kurį padarė dailininkas Klaudijus Petrulis. Prieš tai jis iliustravo mano knygą „Mamutų tėvynė“. Gražiai pasišnekėdavom, jo tėvas – dailininkas Algirdas Petrulis, labai gerbiamas jaunimo. Klaudijus, beje, mano idėją priėmė entuziastingai (dabar šis žodis rečiau vartojamas), atspaudė daug gražių premijos lakštų, kuriuose pagrindinis poeto įvaizdis – išdidintas žiogas...
   Tik kažkurį Druskininkų poezijos rudenį Kornelijus Platelis surado Klaudijui už šį darbą pinigų, regis, talonų. Paskambinau, sakau – yra tau atlygis...
   – O, mano tėvas sakydavo, kad visi geri darbai nepraeina veltui... – išgirdau jo linksmus žodžius. Mat talonų laikais visi gyvenome sunkiai.
   Paskutinioji šito mano rašinio dalis – poetinė ir dokumentinė. 1985 metų vasarą su V. Dauniu nuvažiavome į Druskininkus pas Vytautą Bložę. Sutarėm, kad pirmosios premijos laureatas bus Kornelijus Platelis. Aš – iniciatorius ir „teikėjas“, Vytautas – narys. Nerašyti įstatai tokie: visi laureatai savaime tampa Jotvingių premijos teikimo komisijos nariais. Laureatą renkame bendru sutarimu.
   Man jau buvo įstrigęs K. Platelio eilėraštis, spausdintas 1985-jų metų „Poezijos pavasario“ almanache“. Pacituosius „Jotvingio maldos, šuoliuojant į priešą“ pabaigos eilutes:
   Paversk mus nūnai žaibu savo, keršto dvasia,
   Švento įniršio viesulu,
   Ir juodu mirties gūsiu tebūna kiekvienas mūsų
atodūsis.


   ... nūnai tas „šiurpus dramatizmas“ beveik nesuvokiamas. Stiprindami savo „komandą“, žinoma, 1986 metais premijavome – jau mudu su Kornelijum Vytautą Bložę. Už eilėraštį (geriau tiktų vadinti poemą) „Mūza domestica“. Taip branduolys pasidarė trigubas.
  1987 metais kompozitorius Bronius Kutavičius jau garsėjo savo oratorija „Iš jotvingių akmens“. Taigi diktuojant vis dar romantiškai jotvingių idėjai, įjungėme į laureatų gretas jį. Įvairiausi judėjimai, sambūriai kalėsi kaip grybai po lietaus. Visi tada ėmė judėti. 1988 metais, jau grįždamas iš „Santaros Šviesos“ suvažiavimo Amerikoje – pakeliui, Baltimorėje įteikiau Jotvingių diplomą Alfonsui Nykai-Niliūnui. 
   Nuvažiavome su Kaziu Almenu. Dalyvavo Kavolių šeima, Jurgis Blekaitis. Atsimenu, kad Alfonsas, vartaliodamas tą lakštą su rusvu žiogu, pasakė tik tiek:
   – Mėgstu visokias nekonvencialias premijas...
   1989-taisiais jau turėjome laureatą Kazį Bradūną. Keisdami utopišką idėją apie „Jotvingių valstybės atgimimą“, prisitraukėm seną lietuvių bendražygį iš Latvijos – Knutą Skujenieką. Jeigu kas kada nors rašys lietuvių poezijos atradimų ir praradimų knygą, tai Knuto vardas joje turėtų eiti prieš, tarkime, Uldžio Berzinio. Uldį, kaip ir kitus latvius, į Lietuvą atvedė Knutas.
   Vis besidairydami jaunimo, sustojome prie Sigito Parulskio. Daugeliui buvo netikėtas literatūros kritiko Marijaus Jonaičio-Šidlausko „vainikavimas“ jotvingių laurais. Tai vis gal iš nesąmoningai galvose besilaikančios utopijos... Kol kas lyg ir nėr atsitiktinio laureato, – kai vienais metais Laimantas Jonušys sugretino andainykštės Valstybinės, dabartinės Nacionalinės ir Jotvingių premijos laureatus, gavome daugiau pliusų...
   Bet tikrasis Jotvingių premijos ir šalimais gimusio Druskininkų poezijos rudens gyvenimas prasideda tada, kai jis tapo miesto, Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) poetų sambūriu. Tikruoju jo „tėvu“ tapo pirmasis laureatas. Gal dėl to čia savo vietoje Klaudijaus Petrulio tėvo Algirdo žodžiai... Visados reikia ką nors daryti. Ypač nevilties dieną ar valandą.
   – Užuot čia murksojęs ir verkęs, nors pirštą pajudintum! 
   Tai iš mano motinos pamokymų...
   Jeigu, žinoma, tie pirštai dar juda. Reikia ką nors sodinti. Iš medžių, kuriuos nuo vaikystės sodindavau, kas antras trečias prigijo. Daugelį – žmonės, karvės, paršai, traktoriai išlaužė.
   Gal taip ir su visomis premijomis, palaiminimais ir šventėmis būna. 

1999. III.

| atgal |

| turinys |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000