Sigitas Parulskis

Ar verta užmušti tylą?

   Tai kas gi ten Druskininkuose spalio 4-5 dienomis vyko arba neįvyko? 
   Pirma: vyko poetinis (antrasis) Druskininkų ruduo. Antra: neįvyko, tiksliau, nepavyko diskusijos. Bet kad skaitytojas šiek tiek suprastų, apie ką šnekama, pamėginsiu keliais mostais apšviesti situaciją. 
Po švelniai oficialaus atidarymo, kurio metu Kornelijus Platelis palinkėjo sėkmės, Vytautas P. Bložė prisiminė pernykščią šneką apie poeziją kaip apie žaismą (jo galva, poezijos esmė kaip tik tokia) ir kalbos pasipriešinimą kuriančiam (kalba nesipriešina tik grafomanams, o visa kita – talento reikalas). Taigi jau yra ką prisiminti, vadinasi, pernykštis ruduo paliko pėdsaką lietuvių literatūros istorijoje.
   Po pietų – diskusija. „Sena poezija naujame pasaulyje“. Štai čia jau susiduriame su mūsų mąstymo ir bendravimo inercija: niekas nieko nešnekės, jei nebus paruošti pranešimai. Keletas kalbėtojų (V. P. Bložė tokiems dalykams turi geresnį terminą – kamikadzės) yra. Pranešimą (skaitytojai šį tekstą tuojau pat galės išnagrinėti „Literatūroj ir mene“) padaro diskusijos vedėjas Vytautas Rubavičius. Salėje vėsi tyla. Ne klausytojų, o skaitytojų auditorijai parengtą tekstą apie dviejų pokario dešimtmečių poetinę situaciją perskaito Liudvikas Jakimavičius. O už lango tuo metu geltonomis medžių viršūnėmis ritinėjasi maloniai moteriška spalio saulė. Šiokių tokių eseistinių, kaip dabar madinga sakyti, pasamprotavimų apie poetinio kalbėjimo formų susidėvėjimą pateikia nuolankus šių eilučių autorius. Galbūt salėje tyla dar gūdesnė, bet jis taip susijaudinęs, kad jokios audiovizualinės informacijos nebevaldo. Bent jau keletą akimirkų. Ne! Salėje bruzdesys, link mikrofono artinasi Kornelijus Platelis. Kadangi minėtų eilučių autorius apvertė aukštyn kojom jau gerokai nuvalkiotą M. Heidegerio mintį apie kalbą kaip būties namus (o buvo pasakyta taip: prarasdami kalbą, mes netenkame būties), tai Kornelijus Platelis stengėsi gelbėti situaciją. Štai trumpa jo minčių santrauka: pirmiausia prarandama būtis, o paskui kalba. Dabar toks laikas. Kol neatsiras naujas santykis su savimi, tol bus tik tuštuma. Tai ne tokia tuštuma, kurioje nieko nėra, atvirkščiai, joje galbūt yra viskas, bet nebegirdim savęs, savo kūrybos šaltinio. 
   Deja, tai dar ne diskusija, o tik papildymas. Bet juk salėje nemažai jaunų veidų, žmonių, kuriems tokie dalykai turėtų būti aktualūs? Gal jie jaučiasi per jauni, o gal per protingi, o gal apskritai jie neturi jokių reikalų su ta „sena“, paskutiniais dešimtmečiais kurta poezija? O gal teisus diskusijos vedėjas, mestelėjęs rūsčią išvadą: kad ir kokiai auditorijai kalbėtum, kalbi tik sau vienam rūpimą dalyką! Mes visi puikiai suprantam, kad poezija – šventa tylos zona, bet kam gi, nors ir kartą per metus, renkamės į krūvą? 
   O, štai iš patalpos aukštybių atsklendžia Antanas Gailius ir kukliai prisipažįsta, kad jam, nors ir nesmagu šį žodį vartot, visa tai, apie ką šneka susėdę rimti vyrai, panašu į inkštimą. Mes nieko nepraradom, ir kalbos apie praradimą Antanui Gailiui yra baisiai keistos. Jam atrodo, kad poeziją mes per daug siejam su politika. Savo poezija mes rašom savo gyvenimą, ir tas gyvenimas niekur nuo mūsų nepabėgo. Todėl apokaliptinės intonacijos, kalbant apie mūsų gyvenimą ir poeziją, atrodo ginčytinos. Jo galva, reiktų pakalbėti apie leidybos dalykus, kurie daug arčiau žemės ir labai aktualūs. Tačiau vedėjas nepasiduoda provokacijai, nes, jo nuomone, tokiose auditorijose kalbėti apie leidybos reikalus beprasmiška. Svarbu suvokti, kas yra po tuo paviršiumi, už to nebylumo, už nenoro išsiaiškinti čia, susirinkus, tų dalykų, kurie kol kas neiškalbami, neišsakomi. Bet kad mes visados vienas kitą ne taip suprantam, tai irgi nėra blogai. 


   Bet štai sparčiu žingsniu link tribūnos žengia nenuilstantis V. P. Bložė ir papasakoja apie Liudviko Jakimavičiaus tekste minėtą Kazio Jokubėno bylą, tiksliau, apie vakarą, kuriame minėtas poetas skaitė garsų savo eilėraštį „Laikrodėlis“. Prisimena V. P. Bložė ir Viktoro Katiliaus anuo juodmečiu skaitytą novelę. Jo galva, tai buvęs antrasis kamikadzė, literatas kamikadzė. Šiurpios, bet ir gražios pamokos: kalbant apie viena, turėti galvoj kita. Bet svarbiausia mintis, kurią norėjo išsakyti V. P. Bložė, pasiremdamas senovės kinų poetų ir jų vertintojų patirtimi, tokia: jeigu poezija, kad ir kokia graži ji būtų, nepatvirtinama gyvenimu, ji yra falsifikatas. Kūryba neatsiejama nuo biografijos. Žinome nemažai tarybinių poetų, kuriems lyg ir buvo leista nerašyti ideologinių eilių, ir dėl kūrybos šiandien, rodos, jų negalima apkaltinti. Tačiau žinoma ir tai, kad jie pardavė tą, pasodino aną, trečią, penktą. Poetas turi būti pilietis, ir jam turi rūpėti, kas vyksta šalia jo, jo šalyje, pasaulyje. 
   Turinčių šitokią patirtį, tokio likimo poetų išties įdomu klausytis. O gal taip ir turėtų būti: tegul šneka tie, kurie turi ką pasakyti, – tai būtų pati geriausia mokykla jaunuomenei. 
   O tyla salėje taip ir liko vėsi, išdidi, panaši į tamsą, kurioje klydinėji, nežinodamas, ar tuojau pat po kojomis atsivers duobė, ar atsitrenksi į lavoną, ar pagaliau užčiuopsi durų rankeną, ir tau ant galvos užkris 115 kilogramų akinančios, bet geidžiamos šviesos. 
Keista, kad ginčai poezijos, kūrybos temomis, anksčiau turėję savotišką rezistencijos, suokalbio atspalvį, dabar, atsivėrus archyvams ir burnoms, lyg neteko energijos. O gal kaip tik – visai nekeista, ir būtent dėl to, kad pasipriešinimo aspektas poezijoje buvo pats stipriausias, daug stipresnis už kitus kūrybai būdingus, jos prigimtyje neišvengiamai tūnančius dalykus. Tik tiek, kad tyla ne visur ir ne visada yra geras reiškinys. Mes visa gerkle rėkiame, kad mūsų nieks nebespausdins, kad savivaldybės mūsų nerems, bet ką gali remti savivaldybės? Pasipūtusių sfinksų būrį? Kur mūsų beprotiškos idėjos, kur mūsų noras aktyvinti kultūrą, net jeigu šiek tiek ir mechaniškais būdais? Mes absoliučiai nenorime panaudoti galimybės, kurią suteikia žmonės dar neužkalkėjusiom smegenim, nepaisydami rūpesčių ir vargų, kurių jiems ir taip netrūksta. Mums iki šiol reikalingos lesyklėlės – šiuo atžvilgiu ir meilė senai poezijai (ir ją globojusiam tarybiniam gyvenimo būdui) yra iki šiol labai stipri arba, kaip sako vaikai, – nerūdijanti... 
   Taigi su liūdesiu reikia konstatuoti, kad mūsų poezijos problemų baruose klaiki stagnacija, kad nėra pajėgų, ką ten pajėgų – žmonių nėra, kurie norėtų ką nors išjudinti. Antra vertus, mes kiekvienas, o ypač poetai žinome, kad tai, ką išjudinsi, gali pasirodyti beesąs Sizifo akmuo. 
   Buvo gėda prieš Marijų Jonaitį, atsibeldusį iš pat pabaltijės pašnekėti apie kritikos problemas: poetai tiek sveikatos neturi, net nesusirinko į salę. Poetai mieliau dalyvauja kūrybos vakaruose, o tai irgi primena tarybinio žmogaus galvoseną. Skaitydami poeziją, jie, matyt, jaučiasi įkvėptaisiais pranašais, o apie problemas ką ten šnekėsi, – dar pamanys jaunos merginos, kad poetai ne tik ant Pegaso jodinėja bei su dvasiomis šnekasi, bet yra ir paprasti, mirtingi žmonės...
   Mes įpratę vaikščiot po vieną, o kaip pabūti kartu, kad nebūtų šlykštu, kad neapimtų kolektyviškumo sindromai, – šito dar nemokam. O gal tai ir nebūtina poetams, surūdijusioms rudens gėlelėms. Kas maudžia, kas gaudžia poeto krūtinėj, te nieks nesužino, te nieks nežinos!

Literatūra ir menas, 1991 spalio 19


| atgal |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000