Vladas Braziūnas

Be kritulių

   Šiemetinis Poezijos pavasaris mėgino sureikšminti kasdienybę ir jos akistatą su poetu, šiemetinis Poetinis Druskininkų ruduo – kontekstą ir jo akistatą su tekstu. Abiem nepasisekė, abiejuose, nebent šiek tiek išskyrus kai kurias ilgų, bet anaiptol ne nuobodžių, tarpais net temperamentingų rudeninių diskusijų kalbas, – abiejuose švytravo poetės ir poetai, mūzos ir mūziai; visas akistatas laimėjo jie ir poezija, kad ir papravardžiuota tekstais. Tiesa, su jais konkuruoti geriausiai vis dėlto sekėsi iš lapų besineriančiam, bet vis tiek neįmanančiam subanalėti to tikrojo Druskininkų rudens kontekstui. Brandūs medžiai brido savo lapais. Tiesa, dar švelniai, vos iki gurnelių; tokie ir kai kurie iš mūsų, bet daugelis dar žaliuojančių, sprogstančių, besipumpuruojančių: išmintingoj ironiškoj rudenio aky buvom visi atspindėti. Ir tie, kurie (intelektu) alinomės, ir tie, kurie kaupėmės, ir tie, kurie stebėjom. Buvom. 
Saulė plieskė, klevai, kaštonai – taip pat, neišlijo nė lašas, užtat nepastebėtas nė vienas šlapdriba. Niekas taip pat negalėtų pavadinti net krituliu to kritiko, kuris pirmąją naktį, įsisupęs į apklotą, it laiškas be adresato saldžiai išmiegojo pašte, tarptautinių pasikalbėjimų kabinoje. Toks laiminguolio guolis: žuvis ieško kur giliau, kritikas... Tikiuosi, jog šis epizodas nesusijęs su kritikos, ypač akademinės, krize, kuri retuomiais vis nesėkmingai pabandoma įsiūlyti net poezijai. Ė, čia jums ne Donaldo K. bei Artūro Valionio paveikslas iš tapybinės poetų saviraiškos popietės: lyg ir jau tapęs Sigito P. nuosavybe, net litais, doleriais ir bandelėm bohemos vakare dar šviežias aplipdytas, sekmadienį iš ryto po nesėkmingo aukciono vis dėlto buvo nupirktas Druskininkuose laimingai poilsiavusio Alberto Laurinčiuko. Eilėraščiai, net momentiškai improvizuoti, pardavinėjami nebuvo, jei neimsim domėn dešimtinės, lito, pusės lito ir panašių plikbajoriškų prizų saviveiklos jaunųjų vakare (kažkam vos neatiteko paties Kornelijaus P. gal dar ministeriškas portfeliukas su neįkainojamais dokumentais, bet šeimininkas laiku susizgribo). Šviežių eilėraščių rinkos Lietuvoje kol kas nėra. Gaila. Tiesa, Druskininkuose jų priimprovizuota ir buvo ne itin. Daugiausia vis geriausio ar Druskininkų 200 metų konkursams, poezijos vakarams atsivežti, solidiems (40 Lt ir mažiau) prizams viltingai išpuoselėti. Užtat valgydinami buvom! Ir šiaip kasdienybė nors kartą nerūpėjo. Prisimindamas greit (XI.5) būsimą 2500-ąjį „Literatūros ir meno“ numerį ir neišvengiamą šiokią tokią šventę bei tolesnį privalomą išlikimą, – prisimindamas varganą būtį, nuoširdžiai pavydėjau ir tebepavydžiu Poetiniam Druskininkų rudeniui tokių šeimininkų kaip humanitarinė Druskininkų savivaldybė ir tokių jos prikalbintų rėmėjų kaip vilniškis ROTARY klubas. Mes tokio geradario, labdario, bonifaco vardą kaskart riebiom raidėm rašytumėm ir nepavargtumėm kartoti: ačiū Tau, Vienatini, kad kūrybą mano skatini! ROTARY klubas šventam poetinės Druskininkų iliuzijos reikalui, regis, pasiryžęs jau ir kasmet aukoti bei pasiaukoti, tad kontekstų dar bus. O tekstų Lietuvoj netrūko niekad. Ir poezijos, ir dainų. Vienas buvo galingai sudainuotas dešimtojo Jotvingių premijos laureato Sigito Gedos. Gražu. 
   Per jaunųjų poezijos „Ėglio“ bare (jis buvo ir tos poezijos rėmėjas alum bei prizais), per boheminės poezijos Druskininkų kultūros centro kavinėj vakarus bei naktis teko pagailestauti, kad nėra videokameros ar bent į ją panašios fotografiškos Herkaus K. plunksnos: čia šiaip nenupasakosi, reikia teikti tylos, mimikos, plastikos pauzes, nebesulaikomo juoko protrūkius. Antai per bohemiškąjį vakarą Saulius Žukas paskelbė niekieno nesitikėtą „Baltų lankų“ prizą (50 Lt) už geriausią vakaro eilėraštį, Sigitas P. pretenduodamas ir perskaitė tokį trumpučiuką, bet perskaitė tik po to, kai, gerą pusvalandį apsimetęs „šlangu“, visiems ištampė pilvo raumenis, protarpiais suimprovizuodamas tanką (gerai dar, kad ne gazelę). Ak, o Ribos ir Saiko (RS) kūdikis Donaldas pateikė va šitokią peizažinę būties vertikalę:

Skulptūra miesto parke,
palikta po Poetinio Druskininkų
rudenio

žvilga lapas suklususi lapė
atsispindi lape kai į lapą

pasilenkęs žvelgia pro klyną
toks žmogelis akim stiklinėm


   Tada išmintingoji žiuri bohemos konkursantus ir kitus dalyvius, pusdalyvius bei padalyvius nutarė dar pakamuoti, paskelbdama, jog prizas atiteks tam, katras iš tų dviejų geriau paaiškins, kas yra bohema. Nepakako pretendentų varžybų, derybų ir abipusio valso, Kornelijui P. teko skelbti visuotinį balsavimą ir pačiam skaičiuoti, Sigitui P. intensyviai kilnojant visų rankas... Taigi nieko čia nenupasakosi, nebent buvusiems priminsi. 
   O toks ponas Vladas B. buvo paskelbęs ir savo latviško eilėraščio vertimo į lietuvių kalbą konkursą. Žinoma, nemokantiems latvių kalbos. Kadangi mūsų kompiuteris latviškų rašmenų neišmano, tepasakysiu tenai viso labo buvus Žanio Gryvos motto, prasidedantį lopšinišku ar šiaip malonybiniu kreipiniu į vaikelį „bibi“, ir dar ketvertą eilučių, kuriose mirgėjo latviškai nekalti žodeliai, pašlijusių poetinių papročių lietuviui tačiau galėję asocijuotis su kekšėmis, vynu ar ir visiškomis nešvankybėmis. „Šviesi naktis, vanduo blizga – / daviau žodį neblevyzgot!“ – kaip sakė Henrikas Č. Kur tau! Visko gautuose vertimuose buvo, tad net oficialioji komisija, vadovaujama profesoriaus Rimvydo Šilbajorio, atsisakė vertimus vertint, todėl ir už jų autorius nesmagu. Bet poetiškiausi poetai klastą kaipmat suprato ir jautrią autoriaus širdį nuramino kad ir tokiais tekstais:

Kur tas mailius? Kurgi jos?
Vėl reiks grįžti iš kavinės
ir gailėtis Lietuvos. 
(Antanas A. J.)

Dingo vienas senas kėkštas
gėręs vyną iš drevės
kerta kirvis medį kietą
kraujas iš drevės varvės
(Alvydas Š.)

   Taigi šis debiutinis Alvydo Šlepiko vertimas ir pelnė vertingą prizą (Italijui V. Asovskiui autorius liko skolingas). Čia pat vieta pridurti, jog pastebėjau dar bent porą Alvydo debiutų: pirmąkart gyvenime jis – nėmaž nesvetimas poetas, aktorius, režisierius, LM menų redaktorius, M1 naktinis pašnekovas etc. – buvo poezijos vakaro vedėjas (Druskininkuose, pasirodo, tokie vadinami moderatoriais). Ne bet kokio vakaro, o pagrindinio, vedėjaujant pakaitom su pačiu Valentinu S. Ir pirmąkart, bent taip viešai, per druskininkiečių dailininkų dovaną poetams – poetų tapybinės saviraiškos popietę – nutapė paveikslą; jis man, negirdėjusiam jokios vertintojų ištarmės, tebesirodo geriausias, aplenkęs net latvių poetę Ievą Rupenheitę, diplomuotą dailininkę. Be jos, latvių poetiniuose Druskininkuose buvo Pėteras Brūveris, į pabaigą ir Hermanas Margeris Majevskis. Visi tokie savi, kad Didysis Moderatorius Valentinas publikai Ievą taip atkakliai ir pristatinėjo – Rupenkaitė. 
   ...„Tačiau, norint grįžti Namuosna, reikia juos atsiminti“ (Donaldas K.). Paslaugus autobusas, maloniai parūpintas Kultūros ministerijos, atsimenančius veža Vilniun. Beveik visus. Net ir kauniečius. O kelio gražumas – važiuok ir eilėraščius kurk! Arba, prisiminęs „Ėglį“, išlipk ir stokis už ėglio: „Tas veiksmas visada vyksta viename ar kitame kontekste“, – anot Kornelijaus P., gražiai mus išlydėjusio ir pasilikusio Druskininkuos mūsų apibendrint. 

Literatūra ir menas,1994 spalio 22


| atgal |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000