Valentinas Sventickas

Ruduo, eilėraščių vynas

   Spalio penkiolikta ir šešiolikta. Poetinis Druskininkų ruduo.

   Nesidroviu šio informacinio aprašymo. Viliuosi, kad papasakoti faktai galėjo atskleisti renginio rimtį ir žaismę. Šis poetinis ruduo bene bus geriausiai pasisekęs – kalbu apie girdėtų refleksijų ir skaitymų dermę. Vidinę mūsų šios dienos poezijos būseną – jos gelmę, paviršių, aspiracijų sandūras – vargiai koks kitas pokalbis yra geriau perteikęs.
   Reikia aiškiai pasakyti apie Poetinio Druskininkų rudens specifiką. Nežinau, ar iš karto buvo taip sumanyta, ar per keletą metų tas ypatumas savaime susiklostė – tai ganėtinai uždari pačių poetų susitikimai ir pokalbiai. Niekas nėra sąmoningai jų uždaręs: apie visus pokalbius ir skaitymus viešai pranešama spaudoje, miesto skelbimų lentose. Šiek tiek publikos atėjo į konferenciją, kiek daugiau į literatūros vakarus Druskininkų kultūros centre (jo sale tapo kino teatro „Aidas“ vestibiulis). Bet – įsivaizduoju visus miesto žmones, taip pat besigydančius ir poilsiaujančius kurorte – keliolika vis dėlto yra mažai. Gal bent kiek veikia žinia apie šių skaitymų polinkį į elitinę poeziją, gal tebėra paprasčiausio kultūrinio vangumo. Šiaip ar taip, širdingai padėkoję malonių klausytojų kuopelei, galėtume pasakyti, kad daugiausia tarpusavy diskutavo ir vieni kitų poezijos klausėsi renginio dalyviai.
   Nemanau, kad tai yra blogai.
   Pirma. Skaitydami kolegų būryje, poetai pasitikrina savo kūrybos vertę. Buvo bravūriškumo ir žaismės, bet pastebėjau, kad, eidami skaityti, narsuoliai jaudinosi. Taigi – rimtas profesinis pasitikrinimas. Akys krypo į jaunimą. Marčėnas ir Navakas jo būryje sėkmingai dėjosi metrais – tiek savo kūriniais, tiek papročiais. Stiprius tekstus skaitė Šlepikas ir Stankevičius. Egzotiško provincijos bardo vaidmenį noriai atliko Šileika. Prie vyno jam šypsojosi ir plojo, bet nujaučiu, kad estetizuojančios bitelės pirmos jį sugels, – jautrios vietos atsidengė. Cecho susibūrime atsiskleidžia improvizatoriai, šįkart – Rastauskas, ypač Navakas, pabaigos vakarą tėškęs gurmanišką poetinį ekspromtą renginio paraštėje.


   Antra. Profesinių pokalbių dalyviai vieni kitus supranta iš pusės žodžio, nereikia aiškinamųjų frazių, kurios būtų reikalingos blogiau susivokiančiai publikai. Cecho aplinka teikia galimybę aiškintis subtilybes, meistriškumo paslaptis, kūrėjo psichologinę savijautą. Vertindami kūrybą, poetai ir kritikai nevengė aštrių išpuolių, bet nekultūringo drabstymosi beveik nebuvo. Kadangi atvyko vyresnės kartos žvalgas Algimantas Baltakis (taip pat minėta, kad rengėjai bandė prisišaukti Eduardą Mieželaitį ir Alfonsą Maldonį), savaime mezgėsi diskusija apie kartų santykius, „švariųjų“ sąskaitas „susitepusiems“ sovietmečiu. Tolerancijos, supratimo, skirtingų nuostatų sugyvenimo imperatyvas buvo stiprus. Bet konflikto būsenos šalininkų balsai irgi skambėjo tvirtai. Tylėkite, lyg jūsų nė nebūtų, tylėkite kūrybiškai naikinami, – tokią gaidą retsykiais būtų išgirdę tarybinės literatūros grandai. Įsidėmėtinas dar vienas diskusijų motyvas – kultūros žmonių savijauta ir buitis verslo aplinkoje.
   Trečia. Šiuose pokalbiuose aptariami literatūrinės veiklos projektai – galimos akcijos, leidiniai, publikacijos. Druskininkų pašnekesiai tampa svarbiu ryšių su latvių rašytojais židiniu.
   Ir pagaliau – poetinis ruduo surenka bičiuliškai pabendrauti po visą Lietuvą pasklidusius ir vis rečiau besusitinkančius poetus. Šįsyk buvo Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Radviliškis ir, žinoma, Druskininkai.

Atgimimas, 1993 spalio 27 


| atgal |

 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000