Janusas Kodalis

* * *

Nors mirtis viešpatauja be pasipriešinimo
ir šalta rutinos jėga užplūsta
mus aplink čiurnas
nors persiveja sakiniai
o pėdos klumpa
esame Engel und wir leben im Himmel
Nes niekas vėl neatgims
Nei tavo angoje lapojanti mano šakelė
niekas neatgims niekas
tačiau tebesame medžiaga iš kurios kuriamas rojus
Menschen sind Engel und leben im Himmel
galva lyg akmuo tabaluoja ant kaklo
ir žandikaulis atveria dantračius
su persivijusiais kaip išmatos sakiniais
paragauti laimės.




| atgal |
 
* * *

Mes, akys, susibūrėme parke
pasiėmusios šokoladinių vaisvandenių
nors ir žinodamos kokia rizikinga
šitokia diena šviečiant violetinei saulei
operuotos dėdžių rankos
mechaniškai mostelėjo pasisveikindamos. 
Mes rinkomės bėdos spaudžiami
aplink garuojančius aukų kryželius. 

Tą vakarą buvome tarsi sapnai
tačiau iš tiesų norėjom ko kita. 
Jau geriau šilti pietūs ant dėdės kelių
po siūbuojančiom lempom. 
Taip išjudėjo gyvenimas, 
o mes suspėjom su juo. 


   Iš danų kalbos vertė Loreta Laužikaitė



 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000