Knutas Skujeniekas

Vėlė

Nepavargstu, nes neturiu jau kojų.
Nebėr burnos – ir nebenoriu gert.
Tiktai namo sugrįžti dar svajoju,
Rugsėjy laidaro vartus atvert.

Neužsigaunu jau į žemą siją,
Nebėr galvos – vien tumulas miglos.
Klausaus, kaip karvės atrajoja lyjant,
Kaip avinėliai bados pašaliuos.

Man eglė tiesia delnus, apipiltus
Šviesių lietaus lašelių sidabru.
Ant akmenų šaltų pirtelėj šildaus,
Nereikia garo – pats tapau garu. 

Aš ratinėje medgalius skaičiuoju,
Blaškau po kluoną pėdus vakare
Ir spragilą pakelti užsimoju,
Bet aš tik vėjas – rankų nebėra.

Su vėju aš skubu duris atverti,
Kur dūminėj pirkelėj žiburys.
Aš noriu „labas vakaras“ ištarti,
Pamiršęs, kad ir balsas nebegrįš.

Anūko vygę pasupu klevinę,
Šalia marčios prisėdu į stakles.
Parduodu sūnui aš linelių pynę,
Parodau jam, kaip vyti vadeles.

Jau be akių žvelgiu į krosnies liepsną,
Jau nebe šeimininkas – jo dvasia.
Žmona tik mini dar, kai giedu giesmę
Šventos rudens dienos sutemose.

Nepavargstu, ne, neturiu jau kojų.
Einu ten, kur dausų ugnis plazdės.
Bet ilgesys mane namo vilioja,
Jis tebėra, nors nebėra širdies.

 
Sunkumas

Kas dieną, kas mirksnį skaudžiau vis
Jaučiu, kaip pečiai sunkėja.
Ir gelsta iš lėto pasaulis
Lyg nuotraukos apdulkėję.

Ir trupa iš lėto pasaulis
Su vaiko eilėraščių aidu.
Ir tolsta iš lėto pasaulis
Su mirštančios moters veidu.

Ir žemė manęs nebešildo,
Apnuoginta pradeda kristi.
Nublokštas toli į orbitą,
Aš jau nesitikiu grįžti.

Žemai po manim puotauja
Ir gedi, ir myli, ir skriaudžia.
Nėr žemės. Bet jos sunkumas
Lyg lūšis ant sprando spaudžia.


   Iš latvių kalbos vertė Jonas Strielkūnas




| atgal |
 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000