Leonas Briedis

Alea jacta est

kauliukai mesti
jie tavo paties lieso kūno
šio gyvenimo badmečių
traiškyti
nevaisingi kauliukai
dieną po dienos
naktį po nakties
jie raškyti
vyti
verpti
ir jausti
į tos tavo vienintelės
būsimosios tikrovės
saviapgaulės
plonąjį 
audeklą
Sibilės sfinksai ir orakulai
klysta
(ir tu tai suvoki
vis aiškiau ir drąsiau
šios pilnakraujės
dienos
bedieviškai išdavikiškam fone
vis tvirčiau
jau gali įsitikint –
ta išdžiūvusi upė
kurią andai taip išdidžiai perbridai
buvo ne Rubikonas)

 
kai jie
prieš tave vos ne kryžium sukritę
kaktom žemę daužydami
viens per kitą skubėdami
springdami
tau įsiteikti norėdami
sakė:

Ave Caesar, imperator,
morituri te salutant!

ar kas pagalvojo
ar rūpėjo kam nors
ką tuomet pats Cezaris juto?

paskutinis žodis kaip visad
bus Bruto





| atgal |
 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000