1996 metų 
Jotvingių premijos laureatas 

Marijus Jonaitis

(tęsinys)

  M. Heideggeris, gyvenęs konservatyvų gyvenimą, slėpęsis nuo civilizacijos triukšmo gamtoje ir tyloje, itin vertinęs ikisokratikus, kurių kalba dar nebuvusi apkarstyta intelektualinėmis reikšmėmis ir gaivalingai sutapusi su daiktais. Vis dėlto abu šie intelektualai nebuvo miškų atsiskyrėliai, skaitantys paskaitas paukščiams, žvėrims ir briedžiams – jie stebėtinai daug parašė (ir teberašo), todėl jų organinės gamtos ir tylos idealizavimas lieka paradoksaliai teorinis. (Čia galima, sentimentaliai atsidusus, prisiminti J. J. Rousseau, kurio grįžimo į gamtą idėjos dar kartą pasirodo romantiškai utopinės). Panašiai dekonstrukcijos asai nepavargsta įrodinėję, jog nevalia pasitikėti jokia intelektualine konstrukcija, tačiau savo pačių de-konstrukcija J.Derrida su pasekėjais entuziastingai pasitiki. 
  Beje, intelektualumo sąvoka ir etimologiškai yra gana paradoksali. Lotyniško žodžio I n t e l- l e g o pirmykštė reikšmė – jausti, justi, tik paskui – suvokti, pažinti; I n t e l l e g i b i l i s – pirmiausia jusliškai suvokiamas, tik paskui – pažinus, mąstomas. Tad ir I n t e l l e c t u s – visų pirma pojūtis, o jau po to – vaizdinys, sąvoka, reikšmė, prasmė. Ar nebus tikriausias intelektualumas tasai protingumas, kuris nebijo pasirodyti kvailas, naivus, t. y. „neintelektualus“? Juk tokia buvo Sokrato ironija. Grįžtant prie literatūros, būtų galima manyti, jog čia intelektualumas, perfrazuojant M. Heideggerį, prasmingas tiek, kiek padeda atstatyti prarastą ontologinį kontaktą su būtimi. Priešingu atveju turime mokytą intelektualizmą, tampantį literatūros profesine specializacija, poezijos subpoezija, kuri gimdo tolesnį poreikį specializuotis. Ši tendencija būdinga visai XX a. intelektualinei veiklai – kiekviena pažinimo sritis rausia savąjį tunelį, manydama gudriai pasislėpusi nuo saulės ir vėjo erozijos. Bet šitaip pasislepiama ir nuo gyvenimo. Kūrėjų oda pasidaro itin alergiška, kasdienybės vanduo ir poezijos vynas susikeičia poromis, o nemarioji liaudis persikelia į televizorinį gyvenimą. Intelektualiniams snobams belieka piktai dėbsoti į savo narcizišką atvaizdą arba ambicingai imituoti intelektualinę veiklą, slapčia dairantis į Harvardą ar Sorboną – o galgi išgirs beldimą ir bus atidaryta? Mikliai pakeisk baltofiliją autofilija, etnocentrizmą falocentrizmu – ir patekės tavo žvaigždė! Tik kaip visada daugel pašauktų (apsi-šaukiančių) – maža išrinktų. 
Manyčiau, kad ir lietuvių literatūroje intelektualumas dažniau ženklina ne konceptualią struktūruojančią pastangą, kaip K. Platelio ar T. Venclovos poezijoje, bet, egzistencializmo terminais tariant, neautentišką būtį, identiškumo krizę. Tuo nesunku įsitikinti pavarčius pastarųjų metų Poezijos pavasario almanachus. Ieškant išeičių iš tokios padėties vėlgi paradoksaliai griebiamasi intelektualinės distancijos. Populiariausia jos atmaina šiandieninėje Lietuvoje – ironiškas žaidybiškumas. A. A. Jonynas išleido lietuviškųjų limerick’ų rinkinį, G. Grajauskas – „Atsiskyrėlio atostogas“, K. Navakas „Pargriautą baroką“ (ne buroką, kaip neatsakingai pliaukštelėjo liežuviu vienas nuobodžiaujantis intelektualas. Vis dėlto burokas, kaip profaninis baroko atitikmuo, galėtų būti suvokiamas vienoje epistemoje su pobarokiniu Juozapo Varkulevičiaus veikalu „Rauk, boba, ridiką“). Tas pats K. Navakas knygžiurkiauja „Santakoje“ prie „Kauno dienos“ ir dar atlaiko „Septynias vienatves“ personalinėje knyginėje. J. Kunčinas pokštauja „Šiaurės Atėnuose“ ir Mažojoje studijoje. R. Rastauskas išdaigauja „Kitame pasaulyje“ (J. Erlickas linkęs pasilikti šiapusiniame Kurmelio ir kyšių slėnyje). Bet kol vieni išdaigauja – kiti išdaigoja. Gausybės epigonų rankose žaidybiškumas pražūva, akyse virsdamas atsainumu ar dažnokai pasižemina barjerus ar susitrumpina distanciją. Užtat su atgaiva skaitai tokią kūrybą, kur intelektą bičiuliškai apglėbia išmintis ir moralinė atsakomybė. Tada protingumo dievo tarytum nesimato, bet jis sveikas ir darbingas, pažintis su juo yra sykiu ir išpažintis. Bene ryškiausia tokio pobūdžio nauja poezijos knyga – M. Martinaičio „Atrakinta“. 

• toliau --> •


- Jotvingių premijos laureatai -

1985 - Kornelijus Platelis
1986 - Vytautas P.Bložė
1987 - Bronius Kutavičius
1988 - Alfonsas Nyka-Niliūnas
1989 - Kazys Bradūnas

1990 - Henrikas Čigriejus
1991 - Henrikas Nagys
1992 - Donaldas Kajokas
1993 - Knuts Skujenieks
1994 - Sigitas Geda
1995 - Sigitas Parulskis
1996 - Marijus Šidlauskas-Jonaitis
1997 - Antanas A.Jonynas
1998 - Marcelijus Martinaitis
1999 - Nijolė Miliauskaitė


- PDR premija už poetinį debiutą -

1998 - Darius Šimonis
1999 - Gintaras Bleizgys
 
PDR '2000 | Istorija | Laureatai | Darbai | Kontaktai

ENGLISH

Poetinis Druskininkų Ruduo / Druskininkai Poetic Fall ' 2000