Kino įvairovė

Kadras iš Luiso Bunuelio filmo "Andalūzijos šuo" (1929)

Nuo 1895 m. audringą gyvenimą (realų ir sukurtą) galima išsaugoti kino juostoje ir pasitelkus aparatą "tikroviškai" atkurti ekrane. Prasidėjęs mugės aikštėje, šis procesas persikėlė į kino teatrus, kino rūmus, namų kinus, televizorių ekranus, didžiulius kino centrus... Judantys paveikslėliai pradžioje buvo nespalvoti, paskui, vis dar nebylūs, tapo spalvoti, ilgainiui sulaukė muzikinio pritarimo (atitinkamai Musilio teiginiui: "Muzika – tai vidinis judėjimas; ji skatina judėjimo fantaziją"), paskui garsai, kalba, triukšmai ir muzika prisijungė prie jų iš esmės, sinchroniškai, o dabar jie atkuriami didžiuliame ekrane lydimi Dolby stereosistemos garso. Stiprus bendrystės išgyvenimas užtemdytoje salėje – tai klasikinės teatro ar koncerto viešuomenės tęsinys kitomis priemonėmis.

Tačiau visus filmus galima perkelti ir į mažus ekranus namie. Tada šiaip didesni nei natūralūs jų vaizdai sumažėja, tampa konkretesni (jaukesni), – nebent įsigytume elektroninį didelės raiškos televizijos ekraną (HDTV). Galbūt kada nors ir kino juostą išstums elektroninės laikmenos, jei šioms pavyks užtikrinti atitinkamą ar geresnę kokybę milžiniškų salių dideliuose ekranuose.

Kinas praplėtė žmogaus išgyvenimų erdvę, peržengdamas tikrovę ir toldamas nuo jos (vaizduodamas ir tai, kas fantastiška, pasakiška, siurrealistiška, ekspresyvu ir t. t.). Pradžioje Lumičre’as statydavo kamerą gatvėje ir filmuodavo iš fabriko išeinančius darbininkus, į stotį atvažiuojančius traukinius, individualų ir visuomeninį žmonių elgesį, t. y. filmuodavo dokumentiškai. Lygia greta Méličsas kino ateljė kūrė "dirbtinį" pasaulį, išgalvodamas naujas biografijas, keliones į mėnulį, pasakiškus personažus, įvairiausias sumaištis, nelengvai aptinkamas realiame gyvenime. Iki šiol vyksta abiejų šių kino linijų raida ir nuolatinis jų kryžminimas besistengiant nustebinti, pritrenkti, išgąsdinti, nuraminti, sukiršinti, ideologiškai paveikti, sujaudinti žiūrovus.

Taip ilgainiui radosi didžiulės industrijos, amatininkų dirbtuvės, meno studijos, kartais privačios, kartais valstybės įsteigiamos ir vadovaujamos. Chaplinas genialiai ir išmintingai juokino viso pasaulio žmones, Buńuelis ryžtingai įsiveržė į siurrealistinius sapno pasaulius; Orsonas Wellesas susiejo psichologinius ir visuomeninius mechanizmus, kurdamas didžiules žmonių dramas, Fritzas Langas ir Friedrichas Wilhelmas Murnau gilinosi į išorinės regimybės užkulisius ir pirmines priežastis; Eizenšteinas, Godard’as ir Kluge esamą ir išgalvotą tikrovę montavo kurdami naujus žmonių ir epochos paveikslus. Paprastai ir sudėtingai buvo pasakojamos istorijos – literatūrinės, istorinės, dabarties istorijos, iš kurių atsirado ir stereotipai, žanrai, žvaigždės.

Kinas apima daug ką, tai svajonių fabrikas, propagandos instrumentas, masių pramoga, individualus menas, fabrikinis menas. Jis susijęs su rinka, valdžia, finansų ir aparato organizacija; reikia, kad būtų atliekama kino vadyba ir, antra vertus, būtų užtikrinta individuali kino kūrėjų, autorių, režisierių, aktorių, muzikų, dekoratorių, operatorių raiška. Tad mūsų aprašinėjamas kinas – prieštaringas ir neretai heterogeninis reiškinys, jis provokuoja ir vadybininkus, pramonės magnatus, gamintojus, ir menininkus, individualistus. Jau šimtmetį kinas yra moderni raiškos priemonė, skirta masėms, imli kapitalui, viliojanti, plūstama ir garbinama, jis laikomas ir pragaištingu tradiciniams menams bei žmonėms, ir nuostabiu instrumentu, leidžiančiu naujai pažvelgti į žmones ir juos sujaudinti, – teatro, operos, vodevilio, žurnalistikos, cirko, koncerto, kafešantano ir vaizduojamojo meno amalgama.

Kinas, kaip ir kiti tradiciniai (originalūs) menai, neišvengia nuopuolio ir įvairovės. Teatras, muzika, vaizduojamasis menas, literatūra irgi švytuoja tarp to, kas trivialu, masiška, paprasta, suprantama, ir tarp diferencijuotos meninės raiškos, turinčios išliekamąją vertę. Neaišku tik, ar tai, kad kiekviena žiniasklaidos raidos pakopa tampa vis masiškesnė ir imlesnė kapitalui, nėra nuostolio per se ženklas.

Dėl šito ginčijamasi nuo pat žiniasklaidos raidos ištakų, ypač Naujaisiais amžiais. Pradėjus spausdinti knygas Naujųjų amžių pradžioje, pasikeitė ir žinojimo bei galios sferos. Regis, kilmingieji ir dvasininkai, kuriems iki tol priklausė žiniasklaidos priemonės, knygos-rankraščiai, suirzo. Reikėjo pripažinti didžiulę permainą: žlugo tradicinė žiniasklaidos priemonė, skirta mažumai, ir atsirado nauja priemonė daugumai. Pastaroji nebuvo tokia meniška, originali ir unikali kaip senoji, reprodukuodavo raides techniškai-mechaniškai. Dalis žiniasklaidos auros išnyko.

Vis dėlto ilgainiui spausdinta knyga ir kiti naujosios technikos gaminiai įgijo didžiulį kultūrinį autoritetą, nors juose ir buvo spausdinami ne tik meno, mokslo ar aukšto lygio žurnalistikos kūriniai. Populiarioji kultūra ir populiarioji literatūra nuo pat pradžių žengė greta. "Aukštosios kultūros" vartotojai buvo priversti ne arogantiškai jas niekinti, o atidžiau pažvelgti, atkreipti dėmesį, įvertinti jų ryšį su žmonėmis.

Kai XIX a. pabaigoje atsirado kinas, suirzo spausdinto teksto skaitytojai ir teatro žiūrovai; jie būgštavo dėl saviškės žiniasklaidos priemonės autonomijos, auros ir galios. 1943 m. teatro šalininkai pasiekė, kad Teatro draugija grasindama pašalinimu uždraustų savo nariams prisidėti prie naujojo "subinės meno", kuris atrodė sukurtas ne tiek meno gelmes pamėgusiems gerbėjams, kiek paliegusiems vergams (Georges’as Duhamelis), miesčionims, pardavėjoms mokinėms. Ir vėl buvo galima skųstis netektimi: ne tokie unikalūs tapo žinojimas, įgyjamas skaitant spausdintą žodį, ir susikaupimas žiūrint originalų vaidinimą teatre. Šiaip ar taip, dabar nemažą dalį knygų turinio ir teatrų repertuaro – ir ne tik tai – buvo galima pateikti ir judančiais reprodukuojamais paveikslėliais. Lygiai taip pat originalaus meno, koncertų salėje atliekamos muzikos, gerbėjus pradžioje trikdė mechaniškas muzikos užrašymas į plokštelę ir jos reprodukavimas bei transliavimas per radiją.

Tačiau kaskart, atsiradus naujai žiniasklaidos priemonei, jokie draudimai negalėdavo sulaikyti menininkų, smalsuolių, fantazuotojų; kai kurie kultūros kritikai (kino atveju Benjaminas, Kracaueris, Arnheimas, Iros, Balaszas) irgi supratingai priimdavo naują reprodukuojamą masinį instrumentą. Kultūrinis kino autoritetas pamažu augo (ir dėl atitinkamų filmų).

Kai galiausiai šimtmečio viduryje atsirado nauja, dar masiškesnė žiniasklaidos priemonė – televizija, kino šalininkai irgi skundėsi netektimi. Jų manymu, filmai turi teisę egzistuoti tik kino teatre, didžiuliame ekrane, prieš susirinkusią publiką. Tik čia kuriasi kino aura, jo mitas, spinduliavimo galia. Šeštojo dešimtmečio viduryje kino pramonė (pritariant kai kuriems kinematografininkams) paskelbė: "Nė metro juostos televizijai". Kino scenaristai, režisieriai, žvaigždės, susidomėję naująja žiniasklaidos priemone, neretai būdavo plūstami. Viskas kaip buvę. Žiniasklaidos (kaip ir kitų sričių) istorijos įvykiai nuosekliai kartojasi.

Dabar nė vienas filmas nestatomas tik kinui; daugybė jų kuriami tiesiog televizijai ir kartais pasiekia (sėkmingai arba ne) kino ekranus. Pats kinas keičiasi, kaip keitėsi literatūra ir teatras atsiradus kinui. Seniai ne visi atsirandantys filmai priklauso kinui; jo auditorija mažesnė, dažniausiai ją sudaro jaunesni, aktyvūs, ne namisėdos. Šiandien kur kas daugiau žmonių žiūri filmus per televiziją nei kino teatre. Taip pat kur kas daugiau žmonių klauso muzikos per radiją, iš plokštelės, magnetofono juostos arba kompaktinės plokštelės nei koncertų salėje.

Gryno (originalaus) atlikimo koncertų salėje ar kino teatre gerbėjai gali apgailestauti, kaip apgailestavo rankraštinių knygų šalininkai, atmesdami mažiau originalius ir menkesnės auros spausdinimo mechanizmus, tačiau negailestinga kultūros kritika, besiremianti vakarykščiais įpročiais bei rinkos pozicijomis, negelbsti, galbūt net skatina blogesnes raidos tendencijas, užuot supratingai lydėjusi ir veikusi šią raidą. Tai sunkiau ir kebliau nei tūnoti užėmus pažįstamas pozicijas, tačiau grynas atmetimas iš principo bergždžias, savitikslis (taip Neilas Postmanas atmetė televiziją, visiškai prilygdamas kiną neigusiam G. Duhameliui).

Negalima neigti, kad įvairiai naudojamas vis didesnis masiškai produkuojamų ir reprodukuojamų vaizdų ir garsų srautas turi nemalonių (prieštaringų) aspektų, kad vis labiau paklausūs ne kūrybiški žmonės, o techniškai-mechaniškai sukonstruoti pavyzdžiai, pagal kuriuos gaminama vien tai, kas patinka daugeliui. Tačiau žiniasklaidos istorijoje aptinkame ir šios tendencijos pavyzdžių; ji neturėtų trukdyti lakios vaizduotės žmonėms įsikišti, prisidėti ir pasirūpinti, kad naujos žiniasklaidos priemonės galimybės būtų geriau panaudojamos. Žmogų gali suvilioti blogis, tačiau kaskart jį gali suvilioti ir tai, kas kūrybiška, unikalu, nauja, stulbinama. Kaip tik įvairių kultūros sričių vadybininkai turi išjudinti institucijas ir politikus, sukurti galimybes skleistis kūrybiniams turiniams ir formoms.

Ankstyvieji kino teoretikai ir kritikai irgi nuolat apgailestaudavo, kad naujoji žiniasklaidos priemonė, išsyk prieinama daugybei žmonių, neretai būdavo labai spekuliatyvi ir pataikaudavo blogiems įpročiams ir blogam skoniui. Vis dėlto šimtametė kino istorija pakankamai turtinga ir substanciška, kad atsilaikytų intensyviai tyrinėjama, – kaip ir šio šimtmečio literatūra, muzika, teatras, vaizduojamasis menas. Turime omeny ne tik elitinius (mažumų) meninius filmus, bet ir Chaplino, Fritzo Lango, Orsono Welleso, Hitchcocko, Roberto Altmano, Franēois Truffaut, Carloso Saura, Istvįno Szabó, Rainerio Wernerio Faßbinderio ir daugelio kitų sėkmę.

Kultūros žmonės neturėtų juodinti ir niekinti moderniosios žiniasklaidos technikos dėl jai būdingos norminio vaidinimo, norminės kultūros tendencijos. Kaip matėme, tokia ribojanti hierarchinė, turtine padėtimi besiremianti mąstysena egzistuoja nuo tada, kai buvo išrastas knygų spausdinimas. Neverta vengti raidos prieštaringumų. Sąlyčio baimė neturi tapti nauju kultūriniu šovinizmu; džiaugsminga (vien) savo tapatybės paieška neturėtų baigtis išsiskyrimo fantazija. Ir tai, kas savita, reikia išdrįsti daryti kartu. Išsaugoti esamas regionines ar nacionalines vaidinimo ypatybes pavyks tik esant europinio bendrumo valiai.

Amerikiečiai dairosi istorijų, kurias galėtų pasakoti masėms, ten, kur jų galima rasti: savo pačių istorijoje, patirtyje, antikos, Europos literatūroje. Nuo Griffitho laikų jie pasakoja tas istorijas kino, vėliau televizijos filmais nesivaržydami, asimiliuodami, stilizuodami iki saviškės legendos. Užfiksuotos amerikiečių kameros, jos įgauna pragmatiško, nedviprasmiško, paprasto (ir vis dėlto šabloniškai išpūsto) skambesio, – europiečiai tai laiko savojo, gilesnio, meno suvokimo išdavyste ir, antra vertus, stebisi ir net iš dalies (nors ir nepakankamai) imituoja.

Europiečius kamuoja ne tik tūkstantmetė jų pasakojimo tradicija; jie susiduria su beveik tokia pat sena meno teorija ir meno filosofija. Tad neretai Europoje praktinį istorijų pasakojimą lenkia ilga estetinės teorijos istorija. Tačiau menui keliami reikalavimai taurinti gyvenimą, gilinti jutiminę patirtį ir pažintinę gebą nuolat susiduria su gyvenimo ir istorijos realybe. Šio konflikto atspindys buvo tokie įvykiai kaip Prancūzijos ir Rusijos revoliucijos, abu pasauliniai karai ir masinės žudynės, privertę suabejoti, ar menas išvis pajėgus padėti žmonijai, ar po šių įvykių apskritai įmanoma rašyti poeziją ir pasakoti išgalvotas istorijas.

Robertas Musilis romane "Žmogus be savybių" personažo A. lūpomis išsako tokią nuojautą: "Leiskite man neribotai valdyti baltųjų pasaulį penkerius metus, ir pažadu, kad baigiantis penktiesiems niekas nesipiktins žmogėdryste". Po civilizuotų, išsilavinusių vokiečių sukelto karo ir žydų žudynių visiškai pagrįstas Alfredo Anderscho klausimas, kurį jis kelia, turėdamas omeny Himmlerio tėvą, humanistą: "Ar humanizmas visiškai nuo nieko neapsaugo?"

Tačiau ir šie įvykiai nepanaikino žmogaus pirmapradžio poreikio pasakoti istorijas ir išgyventi pasakojimą. Musilis pasakojo, nors sudėtingai ir darkytai, Anderschas irgi pasakojo, nors užsikirsdamas ir abejodamas. Troškimas patirti ir gramzdinantį, ir žadinantį meno išgyvenimą (ypač panyrant į svetimą istoriją) išliko; prisiminkime gražiai prieštaringą Otilijos iš Goethės "Sielų giminystės" sakinį: "Nėra tikresnio būdo išvengti pasaulio už meną, ir nėra tikresnio būdo su juo susisieti už meną". Robertas Musilis savo ruožtu teigia: "Menas – tai atsitraukimas nuo tikrovės, kad vėliau atsigavę į ją sugrįžtume".

Šiaip ar taip, kino ir elektroninės žiniasklaidos mašinerijai reikėjo įvairiausio pobūdžio istorijų, stereotipinių ir unikalių, paviršutiniškų, skirtų skubiai naudoti ir meniškų, turinčių išliekamąją vertę. Nuo Walterio Benjamino analizės "Meno kūrinys jo techninės reprodukcijos laikais" tebekyla kankinamas klausimas, ar dėl masinės gamybos ir masinio platinimo meno kūrinys praranda savo aurą, kartu diskutuojama, ar filmų istorijos (kino ir televizijos ekranuose) gali egzistuoti be auros, ar galbūt techniškai bei elektroniškai reprodukuojami filmai irgi turi aurą, tik kiek kito pobūdžio nei klasikiniai originalūs menai.

Pabaiga kitame numeryje

Vertė Austėja Merkevičiūtė