Įdievinta medžiu

Algimanto Kezio nuotrauka

– Esate nesumaišomas Žemaičių ir Lietuvos menininkas. Turite retą žymę – savitą stilių, baltiškosios pasaulėjautos pajautimą. Kodėl jubiliejinę kūrybos parodą Nacionaliniame muziejuje atidarėte būtent per Užgavėnes?

– Žemaičiams Užgavėnės – viena svarbiausių švenčių. Ir aš pats vaikystėje dariau lyčynas. Sakydavom, einam ne ubagais, bet žydais. Taip sakydavom visai nenorėdami ką nors įžeisti, tiesiog taip buvo priprasta. Lyčynas prieš Užgavėnes droždavo beveik visus metus, ruošdavosi šventei žmonės. Įdomu būdavo, ką darydavo mano bočelis Pranciškus. Į senatvę jis darė ir dievuliukus, ir lyčynas. Buvo padaręs ir arklį, kuris dabar atrodytų kaip unikalus mechaninio veikimo pavyzdys. Medinis didokas arklys (vaikis galėjo atsisėsti) su keturiais mediniais ratais, stumiamas iš nugaros. Pradeda judėti, o prieky dar lenta. Ant tos lentos – mažesnis arklys, ant jo sėdi čigonas, ant kelių pasimetęs čigonę. Nuo priekinių ratų buvo nutiestos vielos, padaryti tokie lyg stūmokliai. Ratai sukasi, vielos ima veikti. Kuo greičiau arklys stumiamas, tuo sparčiau visas mechanizmas veikia. Prasideda tikras cirkas: juda mažojo arkliuko priekinės kojos, kinkuoja galva, čigonas pradeda bučiuoti čigonę, o ši iš po sijono kojomis spardosi. Ir visa tai veikdavo vienu metu, tankiai ir per Užgavėnes; esu tai nupaišęs. Paskui davatkos užpyko, kad vidury sumos po Viekšnių miestelį vežiojamas toks arklys, čigonai bučiuojasi, atseit sekso užuomazgos...

– Nepėsčias buvo Jūsų senelis... Irgi Švažas? Iš kur galėtų būti kilusi tokia ir žemaitiškai ausiai gana stragi ir neįprasta pavardė?

– Mano senelis Pranciškus Švažas išgyveno daugiau nei šimtą metų. Gyveno Palnosų kaime, prie Viekšnių, ten spietėsi visa Švažų dinastija. Paskui mano tėvas paėmė į žmonas Papilėje Jurgio Cieškos dukrą. Atidavė jiems ten namus. Papilės centras buvo penki namai – didžiuliai žemaitiški trobesiai, dviejų galų. Iš viso ten – trys butai (vienas namo vidury). Mamos tėvas Gricius caro laikais buvo Papilės uriadnikas. Su operatoriaus Jono Griciaus tėvu rašytoju išsiaiškinome, kad jo tėvas buvo ano Griciaus brolis.

Įdomu, kad Žemaitijoje Švažus vadindavo Švaželiais. Ipolitas Cieška po karo buvo pedagoginio instituto dekanas, istorikas, domėjęsis etnografija. Tai mano dėdė, jis aiškino, kad Švažų giminės pavardė galėjo būti kilusi nuo Šuazelių, prancūzų, Platelių dvaro savininkų. Šuazelis – Švaželis... Sunku pasakyti, gal sutapimas?..

– Per parodos atidarymą pasakojote, kad Paryžiuje su Antanu Mončiu ėjote "užmesti už kalnieriaus". Buvau ekspedicijoje Mončių kaime, netoli Grūšlaukės, dailininko tėviškėje. Žmonės pasakojo, kad kaime buvo didysis Mončys ir Mončelis...

– Žemaitis žemaičiui yra viskas. Lengva susikalbėti... Tuo labiau Paryžiuje. Nors gal kokie 35 metai daugiau reikalų turiu su dzūkais. Kai Vytautas Žalakevičius Zervynose statė filmą "Niekas nenorėjo mirti", dirbau kartu su dailininku Vytautu Kalinausku. Jis mane pasikvietė pakonsultuoti etnografijos klausimais. Kaip kine – kur koks dievuliukas ar ornamentas tinka. Paskui dar septyniuose filmuose dalyvavau – negaliu dabar jų žiūrėti, nes žinau, kaip jie atsiranda... Į akis iškart krenta defektai.

– Kaip žemaitis susikalba su dzūkais? Vieni sako, kad tai kaip kirvis į akmenį, kiti mano, kad abeji, būdami "daiktai savyje", stipriai vieni kitus traukia, juk dažnos žemaičių ir dzūkių santuokos...

– Yra toks piktybinis posakis: "Neik pirtin su dzūku". O dzūkai sako: "Neik pircin su gudu". Lyg būtų nesaugu. Gali būti ir pagieža, ir pasijuokimas. Aš su dzūkais gerai sutariu. Apskritai su etnografiniais regionais susipažinau būdamas "Lietuvos" ansamblio šokėju solistu. Aplankėm daugybę miestelių ir kaimų dar pokariu, kai šaudė į mišką ir iš miško. Važiuodavom su polutarkom, apačioje lagaminai, ant jų – šienikai, skirti miegojimui, ant jų vasarą važiuodami sėdėdavom. Susipažinom su įdomybėm. Antai dar šeštajame dešimtmetyje apie drožėją Stanislovą Riaubą niekas nebuvo girdėjęs, o aš su juo tada jau čerką gėriau. Stanislovas sakė: "Vakali, a nenori paukštelio?" Sakau, noriu. Sako, papurtysiu medį. Jame buvo prikabinta daugybė dažytų žvirblių, zylių, kėkštų... Papurtino – kaip obuolių prikrito... Rinkis kokių nori!

Ir Lionginą Šepką Pandėly aplankiau. Matai, kai atvažiuodavom į kokį miestelį, iškart mus apsupdavo vaikai. Jie padėdavo nešti čiužinius, lagaminus, kad vakare juos įleistume į koncertą. Ir vyšnių, obuolių atnešdavo. O aš pirmiausia klausdavau, kur gyvena vietinis kvailys. Juk kiekvienas miestelis turėdavo seniūną, vaistininką, kleboną ir durnių. Nors dažnai nė velnio ne durnius, juk, pavyzdžiui, Lionginas Šepka – buvęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Sako, ten vienas toks trenktas trobelėje be grindų gyvena. Nueinu žiūrėti. Žmogus pjausto iš medžio; pakalbėjom, nors jis ir niūrus, nekalbus buvo. Dovanojo gražų ornamentuotą paukštį. Ir šiaip visokių keistuolių aplankiau, pavyzdžiui, telšiškį, kuris Smetonos laikais iš Latvijos prarijęs nešdavosi po kilogramą žuvims gaudyti kabliukų. Paskui turguje per galvą bumbt, per pilvą bumbt, – pirk už kiek nori! Rentgeno juk tais laikais dar nebuvo. Papilėje gyveno toks Petras Bertašius. Aukštas vyras, mokėjo vokiečių kalbą. Matyt, studijuojant jam kažkas nutiko, buvo kiek keistokas, bet eidavo samdytis – vakarais kūrendavo jaujų krosnis, kad linai greičiau džiūtų. Ruduo, lapkritis, šlapia, bet jo tikslas būdavo toks – į maišą iš aplinkinių koplyčių surinkdavo medinius dievukus, ratu juos apie krosnį sustatydavo. Sakydavo: "Žiūrėkit, kaip jiems čia gera, jie nebedreba, jiems nebešalta". Paryčiais, kol dar mergos būdavo nemelžusios karvių, sušildytus dievukus sunešiodavo atgal į koplytėles. Toks buvo jo "nikis". Vaikščiojo su mediniais klumpiais, buvo stambaus sudėjimo; paskui rusai jį nušovė. Kažkas paskundė, kad mokąs vokiškai, neva rašęs Hitleriui laišką... Utenoje toks žmogus vis prašydavo Jono Švedo, kad priimtų į ansamblį. Grojo iškart kokiais dvylika instrumentų, kojomis mušė būgną, ant galvos lėkštės uždėtos, pažastyse vėl kažkas...

– Iš kur Jums radosi dainininko, šokėjo sugebėjimai?

– Esu įsitikinęs, kad viskas priklauso nuo mokytojų. Aišku, nuo tėvų. Mano tėvas buvo kriaučius, siuvimo mokslus baigęs Kaune pas Bernotą, kuris mokėsi Paryžiuje. Tėvas ir siuvo, ir buvo geras muzikantas. Ėjo pakiemiais siūdamas, vakarais – vakaruškos, o davatkos jį kviesdavosi naktimis "Kalnų" giedoti. Kartą sakėsi buvęs pavargęs ir taip jam tos giesmės nusibodo, kad užtraukė: "Ir už tas dūšias, kur po šiaudus lando, tris "Sveika, Marija"... Ak tu, nevidone! Nuo to karto nebereikėjo jo davatkoms. Linksmų plaučių žmogus, kietas, tikras žemaitis buvo.

Po karo teko persikelti į Vilnių, nes buvome numatyti pavėžėti prie Laptevų jūros. Už tai, kad tėvas generolui Povilui Plechavičiui pasiuvo uniformą. Vilniuje jis, beje, pasiuvo Kiprui Petrauskui fraką. Rankomis, be jokių mašinų.

Gimnazijoje turėjau gerą mokytoją – Kazimierą Naruševičių. Kaip reikiant mokė dailės (dabar tokio neįsivaizduoju), buvo sukūręs ir vyrų šokių grupę. Šokom "Gaidį", "Oželį", "Mikitą" ir kt. Vėliau reikėjo dirbti – patekau į ansamblį, be to, buvau sportininkas, galiu pasigirti – šuolių į aukštį rekordininkas (1,85 m). Bet visą laiką kirbėjo mintis įstoti į Dailės institutą. Sunkiai stojau, nes charakteristikos buvo nepalankios. Net tokia: "Kaip kraštutiniam nacionalistui stoti į aukštąsias mokyklas nerekomenduojama". Baigiau institutą ir pradėjau kūrybinį darbą dirbtuvėje Pilies ir Literatų gatvių kampe. O ten kiemely – tikra dailininkų bohema: Kalinauskas, Krasauskas, Valaitis, Jucys... Esu dirbęs "Literatūros ir meno" redakcijoje, Menininkų rūmuose, buvusioje Kutuzovo aikštėje. Beje, Simono Daukanto vardą aikštė gavo ir mano pastangomis, nes buvau šioks toks Sąjūdžio veikėjas. Esu iš Papilės, o ten juk stovi Vlado Grybo sukurtas Simono Daukanto paminklas.

– Vis dėlto nėra daug dailininkų, kurie taip atsidėję domėtųsi istorija, etnografija, folkloru, mitologija ir kūryba siektų apmąstyti ne tik lietuviškumo fenomeno raidą, likimą, bet ir esmę.

– Lėmė mokykla, gyvenimo kelias (gimimo vieta, giminė, ansamblio suteikta galimybė pamatyti Lietuvą), domėjimasis istorine literatūra, bičiulių įtaka. Didžiausias impulsas – pažintis su profesore Marija Gimbutiene. Dar studijų metais pakliuvo į rankas jos studija "Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene" (anglų kalba). Išsivertėm (padėjo Alfonsas Andriuškevičius). Pagal tai padariau ciklą darbų. Be to, išsirašydavau ištraukas iš istorijos, mitologijos veikalų. Domino visa, kas susiję su senovės Lietuva. Gal ir Simonas Daukantas pirštu parodė, kur reikia žiūrėti?

Kai buvo Vilniaus universiteto bibliotekos 450 metų jubiliejus, pirmą kartą po karo į Lietuvą buvo atvykusi Marija Gimbutienė. Kaip garbės svečias. Pas mane tuo metu svečiavosi skulptorė iš Londono Elena Gaputytė. Sako, dvyliktą valandą pirmąkart skambės Jono varpinės varpai. Vyko pompa: ansambliai surikiuoti, studentai suvaryti, valdžia stovi. Elena parodė – ta moteris, kuri šalia rektoriaus, ar žinai kas? Sakau, daili moteris, bet nepažįstu. Sako, tai Marija, mano draugė. Priėjo, palietė petį, abi supuolė į glėbius. Elena jos paklausė – ar žinai, koks ten barzdyla stovi? Ar tai tas, kuris pagal mano tekstą kažką nupaišė? Matyt, jau ėjo gandas... Sako, noriu pamatyti. Elena sako, netoli jo dirbtuvė, einam, atidarysim langus ir girdėsim tuos varpus. Abi mane už parankių. Pabėgti iš tokio parado – visi žiūri, ko tas Švažas moteris išveda. Nuėjom, parodžiau. Marija pasakė: "Čia yra mano". Jei toks įvertinimas, ko man daugiau reikia? Tada su tokiu įslaptintu, užkoduotu menu mažai kam buvom įdomūs, tada labiau būdavo palaikomas liaudies menas. Vėliau iki pat Marijos mirties bendravome. Kad ir kur būtų, kad ir kur kasinėtų (Graikijoje, Rumunijoje, Italijoje), siuntė laiškus, atvirukus, nuotraukas, knygas. Kilo mintis sukurti deivių ciklą, kurį pavadinau "Deivių sutartinė". Pusę pamatė, kai buvo atvykusi. Sako, tęsk. Beje, turiu jos paskutinį laišką, kuriame rašė norinti, kad jos knyga Lietuvoje išeitų iliustruota mano darbais. Dabar jau ji išėjo, bet LRS leidykla mano darbus tiesiog subjaurojo...

Medeina. Iš ciklo "Deivių sutartinė". 1993

Įtaką darė ir pažintys su Algirdu Juliumi Greimu, Norbertu Vėliumi.

Vėliau dariau ciklą "Lietuva" – 50 darbų (po 10 kiekvienam regionui ir pamariams). "Senolių godos" – irgi 50 darbų (triptikai). Akmens amžiaus menas, žalvario amžius, ginklai, prieverpstės... Iliustravau penkias "Aš išdainavau visas daineles" knygas.

– Pradėjote kurti medžio raižinio technika, vėliau ji kito, naudojote estampą, bet ypač vėlyvesnieji darbai atlikti vadinamąja mišria technika. Kas tai?

– Įvaldžiau autorinę techniką, nes galvojau, kaip palengvinti kūrybos procesą. Juk grafika – ne tik kūrinio pakišimas po presu ir atspaudimas. Klišių parengimas – sudėtingas procesas, be to, viską darai atvirkščiai, kad negatyvas taptų pozityvu. Ir ką sugalvojau? Imu paprastą kartoną ir silikatinius klijus. Jokių paruošimų, tik iškarpai, išdraskai... Nes man svarbiausia – faktūra, medžio tekstūra, mūras, senoviški dalykai, baldai, relikvijos. Džiaugiausi, kad galiu tai panaudoti savo sumanymams. Be to, mano klišės jau nieko nespausdina, nes oksiduojasi su oru. Kur seniau buvo spausta juoda, dabar ant klišių – balta. Atvirkščiai, nes dažas lieka fone. Net galvoju, kad reikėtų padaryti klišių parodą – parodyti atvirkštinį vaizdą. Gal net įdomiau būtų – toks įspūdis, lyg pašalas eitų ar būtų apšerkšniję.

– Kokiais kriterijais remdamasis renkatės tokius apibendrintus, susimbolintus motyvus?

– Vis tiek juk faktūra nesidrabstysi. Turi jausti, tarkim, akmens amžiaus specifiką. Nepadarysi, kad būtų medis. Atmenu, Marija Gimbutienė klausė, kodėl "Deivių sutartinėje" visur medžiai? Įrėžtos sakinimo žymės... Sakiau, kad Tarpupy (Mezopotamijoje) dantiraščiai buvo spausdinami ant molio plokštelės. Graikai visa rėžė į marmurą, egiptiečiai naudojo granitą (piramidės, bareljefai ir kt.). O mes viso to neturėjome, turėjome tik medį. Už tai mūsų medžiai teisėtai laikomi šventais, jie turi apeiginę reikšmę. Mūsų kultūra medžius yra įdievinusi. Tokie yra liepa, ąžuolas, beržas, alksnis... Medžiai pulsuoja mitologine atmintimi (kad ir "Eglė žalčių karalienė"). Tautotyrinę medžiagą darbams rinkausi po kruopelytę. Nemėgau "užsipaišyti", man svarbiausia užsirašyti, ką turiu padaryti. O paskui tiesiog dirbu, improvizuoju. Turiu prieš save lapą ir esu jo karalius. Ką darau, tai mano. Jei neišeina kaip noriu, be sąžinės graužimo išmetu.

Turiu sodybą Pauosupyje, prie Zervynų, kur visa man šventa. Sėdim žiemą su žmona Gražina Vilniuje ir vis: kad tik greičiau nutirptų, kad greičiau ten. Man bute ankšta, trošku, tiesiog kalėjimas. Sodyboje prie Ūlos ir Uosupio turiu savo alką, baublį, septynis šventus ąžuolus. Turiu džiaugsmą ten būti. Kartu su Saule ant girnapusės ten nuolat dega aukuras. Įsiminė, kai ten į svečius su draugu buvo atvažiavusi Loreta Mukaitė. Vakaras, ąžuolas šnarena, Saulė ką tik nusileidusi, Loreta, atsisėdusi į baublį (puikiai jame gali atsisėsti, tai seno klevo stuobrys su stogeliu)... Užtraukė žemaitiškai gražią dainą "Oi tu sakal". Nepakartojama nuotaika apėmė... Net Juozas Miltinis (esu su juo daręs porą spektaklių) sakydavo – į gyvenimo pabaigą noriu pastatyti tokią pavasarinę sadutę. Eiseną, nuėjimą... kažkokią iškilmingą eiseną... Ne karalių, ne Oidipo, ne Hamleto... Tai gali išreikšti tik grynas jausmas, nuotaika. Jei jauti, suvoksi be paaiškinimų. Pavyzdžiui, kas galėtų patikėti, kad užsienyje, Rumunijoje, būtų reikėję bisuoti "Jievaro tiltą". Stadione buvo apie 15 tūkstančių žiūrovų. Nei jie žodžių, nei ką reiškia tas tiltas nesuprato, bet bisavo! Ką gali nuotaika, ritmas, naktis...

– Ar archajinio mąstymo pastangos netrukdo būti moderniam?

– Nieko nedarau specialiai. Visa, ko noriu, ko siekiu, išeina natūraliai. Didžiausias džiaugsmas, kai ką nors padarai. Kai pats atsakai į iškilusį klausimą. Kai tai padarai – jau šventė.

– Jūsų darbas ir jo rezultatas yra ir pasaulėžiūrinis veiksmas bei atsakymas?

– Taip, tikrai.

– Atrodo, paskutiniai Jūsų kūriniai – asambliažų ciklas, skirtas baltų dievams (parodoje eksponuoti "Austėja", "Gabija", "Patrimpas", "Perkūnas", "Ragana", "Velnias"). Moderniai improvizuojate, laisvai naudojate tarsi šiaip po ranka pakliuvusias medžiagas. Kaip kilo sumanymas?

– Kiek mane pažįsta kolegos, dažnas sako, kad mano būdas yra skulptoriškas. Esą visa tiek gremėzdiška, tiek platu, kad man būtų naudinga imtis skulptūros. Beje, iš pradžių ir "Deivių sutartinę" maniau daryti kaip medžio skulptūras. Tašyti, drožti iš ąžuolų, uosių... nesvarbu iš ko, nes medžiai mums šventi. Jei greta sudėtume "Perkūno" grafikos atspaudą ir asambliažą, matytume, kad jie vienas kitą papildo. Aišku, detalės neatitinka, bet idėja ta pati. "Perkūnas" (asambliažas) – skeltas ąžuolas (pliauska); beje, ir mano sodybos ąžuolas, po kuriuo yra alkas, yra skeltas Perkūno, nuo pat viršūnės iki apačios išvarytas kelių centimetrų griovys. Idėja – perkūniška visatos jėga – atsispindi ir asambliaže. Titnago galva, žaltys kaip teisybė – visa pinasi. Žalčiai (ir dar kokie!) gyvena ir Pauosupio sodyboje. Namuose ir po namais – todėl ten nėra jokių pelyčių. Kieme buvo improvizuotai pastatyta skulptūra, ji nugriuvo, nes vidus buvo išpuvęs. Žmona priėjo, sako, reikia pastatyti, kėlė, o iš jos švyst metrinis žaltys. Buvo įsitaisęs gyventi, nes ten šilta. Kitąkart sėdžiu baublyje, žaltys per kojas peršliaužia (sodyboje mūviu mediniais klumpiais). Dar atsisuka, pasižiūri.

– Kurdamas asambliažus, kiekvienai kūrinio idėjai, matyt, savaip tekstiškai "pribręsdavote"?

– Turiu ir komentarus; beje, kartais kūrinius eksponuodamas greta pridedu ir rašytinės medžiagos. Joje atsispindi atrinkta esmė apie personažą ar reiškinį. Manau, kad tai papildo mano darbų suvokimą. Pavyzdžiui, koks baltų dievas Velnias? Visi jį linksniuoja, bet pirminių vaizdinių nebeužgriebia. Kas jis yra, kuo jis toks? Kodėl jį arba Giltinę gerbdavo? Arba Žemę Motiną?

– Net ietigalį, rastą Papilės piliakalny, panaudojote...

– Ietigalį tikrai ten radau ir kaip archajinį elementą įkomponavau į asambliažą. Esu ten dar radęs akmeninį kirvuką. Beje, prie Ventos, prie malūno yra unikalus skardis – Papilė garsi Jūrakalniu. Dar caro laikais ten aptikta juros periodo atodanga. Ten randama suakmenėjusių kriauklių, visokių gyvių. Eini kaip tarp uolų, atplėši gabalą uolienos – iškrenta, kaip žmonės sako, "kirminai", laumės papai.

– Koks Jūsų Užgavėnių kaukių kolekcijos likimas?

– Atidaviau Nacionalinio muziejaus etnografams. Beje, ne tik Užgavėnių kaukes, bet ir dalį dievukų kolekcijos. Pavyzdžiui, savo kolekcijoje turėjau garsaus XIX a. pabaigos meistro Prikockio "Pietą". Savaitę prieš sudeginant ir sulyginant traktoriais buvau Kryžių kalne. Būdamas Šiauliuose, pėsčias nukulniavau. Vidury – koplytėlė, apie ją pilna šiukšlių, lapų. Jei tokioje vietoje šiukšlių krūva, kažkas gali būti ir viduje. Pasirausiau ir radau septynis unikalius dievukus. Ir juos atidaviau muziejui – restauravo, konservavo, žodžiu, bus patikimose rankose. Ir dar perdaviau 14 Užgavėnių lyčynų.

– Ar žinomi jų autoriai?

– Tai mano surinktos istorinės lyčynos, turinčios po 100 ar net 150 metų (tiesa, gal pora darytos pokariu). Kaip jas surinkau? Tarkim, Žemaičių Kalvarijoje užeini į knaipę, sėdi žemaitis. "Na, vyrai, ar norit sugerti?" "O kas pats esi?" Pasišnekam. Vėliau klausiu: "Ar toli gyveni, ar senas namas?" "Vos laikosi..." Einam pažiūrėti. Sakau: "Užlipk į viršų, ten yra lyčynų". "Iš kur žinai?" "Kaip pas žemaitį nebus lyčynų?" "Jei patinka, imk". Užlipa ant aukšto ir numeta kokias tris lyčynas. Užsirašau, iš ko ir kur gavau (beveik visos gautosios – su pasais), padėkoju ir keliauju toliau. Beje, tarp atiduotų muziejui lyčynų – ir ypač man brangi senelio Pranciškaus daryta. Gaila buvo atiduoti, bet juk ten nesupus...

– Kokie įdomesni kolekcijos personažai?

– Vengras, daktaras, ubagai, čigonas, velniai... Buvo ir gervė, ir ožys, bet jie per daug griozdiški. Atsimenu, buvo ir Smetonos laikais darytas "smertis" – į kaktą jam buvo įkaltas metalinis kamštis nuo limonado, užrašyta, regis, "Ragutis"...

– Kokios Užgavėnės Jums atmintin įstrigo?

– "Žemaičių Užgavėnių" cikle (1965 m.) prie darbų dėjau tikrus tekstus, kaip vyko Užgavėnės. Pavyzdžiui: "Iš pat ankstyvo rytmečio, gaidžiui užgiedojus, kapelija griebia už maršo ar polkelės, kol rankos iš peties gelti pradeda". Panaudojau autentiškus žmogaus (muzikanto iš Svirkončių kaimo) žodžius. Arba: "Jerguteliau, kas darosi, kai dviejų parapijų žydai susieina. Pilas, mušas kaip nukaršėję gaidžiai". Mušėsi, kad vieni iš kitų atimtų dienos uždarbį. O kodėl turit daugiau, o mes mažiau?.. Sako: "Gaspadinėle, nereikėjo blynų prisvilinti, dabar teks antrąjį galą eketėj atšaldyti". Paskiau dar gražiau žmogus pasakė: "Senovėj žmonės mokėjo pasispoušinti, kad ir negramatni ar durni buvo". Mokėjo pajuokauti, pasilinksminti... Pasispoušinti... Gražiai pasakyta. Visko buvo per Užgavėnes. Supuola į trobą, šoka, mergas kriokina... Ir čerkelę išlenkia, alumi žmonės pavaišina, susirenka blynų, lašinių... Jei neįsileidžia į trobą, tai akėčias ant stogo užtraukia, langus derva ištepa, duris užremia... Visokius velnius tada krečia – žiužį muša, liežuvius miklina...

– Ir Jūsų liežuvis kaip padėtas. Regis, turite ir parengtų tekstų rinkinį?

– Tai mano minčių, įspūdžių, kitų atsiliepimų, eilių, dailės darbų kratinys. Darau eskizus, esu užsibrėžęs "padaryti" motyvus, kurie "nepaleidžia".

– Kodėl rašymus vadinate "Alka"?

– Yra du pavadinimai: "Mintys ir deivės" ir apibendrinantis – "Alka". Tai viso to, ką darau, šventykla. Nepretenduoju į poetus, bet ir eilėraščių esu prirašęs, jei reikėtų – nemaža knygų susidarytų.

– Kada ir kodėl rašote?

– Dirbu naktimis. Pradedu apie 3–4 valandą dirbtuvėje Vilniuje arba kaimo sodyboje prie žvakės. Patinka susikurti savąją aplinką, aurą. Tada arba eskizuoju, arba rašau, prisimenu... Visi žino, kad trečią valandą nakties jau krapštausi.