"Adomas nori būti žmogumi"

LTV2 "Retrospektyvoje" – pirmas tikras filmas su LKS ženklu.

Žiūrint pačius pirmuosius lietuviškus filmus buvo galima atlaidžiai džiaugtis dėl vieno ar kito labiau pavykusio epizodo, kadro, raiškesnio veido, o čia galima tik retkarčiais suniurnėti dėl vienos kitos nesėkmės. Didžiausia nesėkmė – kairuoliškas teigiamas personažas, kurį vaidinusio niekuo nekalto aktoriaus, žinodamas, koks jis jautrus, nė neminėsiu: ne šitas kairuolis lemia filmo atmosferą, jis, laimė, pasimeta tarp charakterinių arba poetiškų Vytauto Žalakevičiaus įtaigaus kūrinio personažų.

Neapsiplunksnavęs lietuviškosios ikikarinės provincijos Adomas (V. Puodžiukaitis) atvyksta į laikinąją sostinę dar tik norėdamas "būti žmogumi" ir tikrai nė karto nesusimąstęs, kad jam duotas pirmojo žmogaus vardas. Kaunas blizga. Ne tik 1959-aisiais, kai filmas buvo kuriamas, sovietiniame kine nematyta šviesia konstruktyvistine architektūra (vėliau sovietiniuose "kontrpropagandiniuose" filmuose ji nuolat "vaidins" tikruosius Vakarus), bet ir patraukliais emigruoti kviečiančiais plakatais, egzotiškomis barų dainininkėmis, 4-ojo dešimtmečio kontoromis, elegantiškomis damų šukuosenomis ir skrybėlaitėmis. Blizga ir Laisvės alėja. Kaip malonu ir šiandien išvysti žavią Daną Rutkutę, suvaidinusią miglotos pravardės (o gal ir biografijos) Blondinę! Kaip gera Adomui užsidėti jam taip tinkančią uniforminę pasiuntinuko kepuraitę, o gal net užmaukšlinti ją, kai niekas nemato, patikusiai neturtingo kvartalo mergužėlei Liucei (A. Bajerčiūtė).

Lyrinė filmo tema siejasi su šia miela naivuolių pora, jų jaukiais susitikimais prie Nemuno, kone vaikiškais pasilakstymais po geležinkelio tiltu – žinoma, kaip tik tuo metu, kai juo triukšmingai bilda traukinys. Aštrius, efektingus operatoriaus Algimanto Mockaus ir dailininko Algirdo Ničiaus rakursus keičia poetinė vėjyje besiplaikstančių išskalbtų marškinių baltuma, o skirtingas nuotaikas į vienumą sieja meistriškas montažas – taigi nė akimirkos nėra nuobodu. Iš anuomet populiarios Vytauto Sirijos Giros apysakos "Buenos Airės", kurios pavadinimas ataidi išraiškingoje kompozitoriaus Eduardo Balsio habaneroje, režisierius (drauge su rašytoju) išsunkė viską, kas labiausiai kinematografiška.

Pasirodo, Kaune gyvena ne vien naivuoliai, jame apstu ir sukčių – labai panašių į dabartinius. Na, Tipo (B. Babkauskas), Liucės tetos (J. Rudzinskaitė), kelnerio (A. Masiulis) užmojai gal ir menkesni, bet Vaclovo Blėdžio Amerikonas, o ypač emigracijos kontoros bosas Dausa, kurio vaidmeniu kine taip šauniai debiutavo Donatas Banionis, – ar ne šiuolaikiniai įvairių strategijų mafiozai?

Vis dėlto pati ryškiausia šio poezija ir satyriniais štrichais, dinamika ir iliuzijomis pulsuojančio kūrinio figūra – legendinio Juozo Miltinio sukurtas Kapitonas. Tūnantis nebeplaukiojančioje baržoje, pasišiaušęs kaip ir jo charakteris žmogėnas gal nė karto per visą filmą nenusišypso – niurzga ir niurzga. Bet pro tariamą atšiaurumą persišviečia ir nelinksma vėtyto mėtyto žmogaus biografija, ir neišeikvotas švelnumas, užuojauta tokiems svajotojams kaip Adomas, kuris – kas ten žino – gal kada pats pakartos Kapitono bedžiaugsmės vienatvės lemtį...

Manau, jeigu su mumis dar būtų ir V. Žalakevičius, ir J. Miltinis, jie tikriausiai neįsižeistų dėl vieno mano spėjimo. Abu tiesiog negalėjo būti nematę prancūzų genijaus Jeano Vigo 1934 metų filmo "Atalanta": pirmasis – Kinematografijos institute Maskvoje, kur tas filmas labai gerbiamas, antrasis – pačiame Paryžiuje, kuriame jis kaip tik tuo metu ėjo dramos mokslus. Įtaka "Adomui..." ar bent sąsaja – neabejotina. Juk vos plaukiančios baržos "Atalanta" kapitonas senasis Žiulis (Michelis Simonas) – irgi švelnumą maskuojantis keistuolis, tik gal didesnis optimistas už tradiciškai niūrų lietuvį Kapitoną. Jis irgi priglaudžia nebeturinčią kur dėtis jaunų įsimylėjėlių porą.

Žinoma, tokie sutapimai nemenkina lietuviškų realijų prisodrinto filmo "Adomas nori būti žmogumi", kitaip nei novelę primenanti "Atalanta", pretenduojančio į platesnę retropanoramą. O ir mokytojai pasirinkti ne bet kokie.

Ir kaip malonu, kad Maskvos "globėjiškumo" etapas greit pasibaigė, o naujasis prasidėjo tokiu vientisu, išradingu, profesionaliu ir anuomet labai neįprastu nacionalinio kino kūriniu. Italijoje tais metais griaudėjo stiprus antikarinis filmas "Generolas dela Roverė", Prancūzijoje kėlė galvą Naujoji banga, kaimynus lenkus žavėjo poetiškas "Traukinys". Kas žino, gal visai kitoniškas "Adomas..." būtų pasiginčijęs ir su kitų kraštų filmais – jei ne ta nelemta geležinė uždanga.