Blynų fenomenologija

Richard Long. Apskritimas iš raudono skalūno. 1980

Mėnesėlis švietė, o saulutė blynus kepė.

Filosofai ir kiti humanitarai neretai pasitelkia fenomenologinį metodą. Jie tiria viską, tik ne blynus. Iš kur tokia fenomenologinė blynų diskriminacija, man labai aiškiai suprantama – blynai nedvejojant priskiriami buitinio gyvenimo sričiai.

Tiesa, tai labiau taikoma bulviniams, o ne miltiniams blynams. Miltiniai blynai būna su bananais, uogiene ir grietine, o tai presuponuoja pramoginės kulinarijos aspektus: blynas su uogiene ar bananais praranda tautinio charakterio rimtį, patį blyniškumą, kurį išsaugo bulvinis blynas. Miltinis blynas su uogiene – tai jau desertas, kulinarinė arogancija. Tuo tarpu bulvinis blynas pačia savo esme byloja: jei esi alkanas, tikrai pasisotinsi, o ne vien smaližiausi. Čia glūdi mums artimas paprastumas, žemiškumas. Ant bulvinių blynų beriamas ne cukrus (saldumas, vaikiškumas, naivumas), o druska (tautos charakteris, žemės druska, sąlytis su Būtimi). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad bulviniai blynai nėra prestižinis patiekalas – neretai valgomas studentų, pensininkų, bohemos, – jie nepelnytai diskredituoti. Tad būtina šį patiekalą reabilituoti. Elitas jei ir valgo bulvinius blynus, tai tikrai ne iškilmių proga. Studentai ir pensininkai blynų iškilmių proga taip pat nevalgo. Tai ir suteikia blynams nevisaverčio patiekalo statusą.

Tačiau tai netiesa. Tai apriorinis blynų nuvertinimas neatlikus rimtesnės fenomenologinės analizės. Blynai – tikrai visaverčiai patiekalai. Ir šią tezę reikia apginti. Jos neapgynę neapginsime ir savo tautos visavertiškumo, nes mes kasdienybėje blynais mintame. Kadangi kasdienybė atskleidžia mūsų tapatybę, per ją atsiveria lietuviškasis buvimo būdas, o jame savo ruožtu reiškiasi ir baltų dvasia.

Ne tik kasdienybėje blynus valgome. Briuselis žino, kad per Užgavėnes blynus valgo visa tauta. Visa tauta blynus valgo visą dieną. Toks blynų fenomenas yra tikrai ne tik kulinarinis, bet ir kultūrinis, folklorinis, ekonominis, religinis, tautinis. Todėl būtų protinga filosofams susivienyti su etnologais, religijotyrininkais, ekonomistais, vadybininkais, verslo etikos specialistais, tautininkais, psichologais, istorikais ir kartu, bendromis intelektinėmis ir dvasinėmis pastangomis, panaudojant fenomenologinį metodą, paskelbti naują blynotyros mokslą. Tai būtų tarpdisciplininis dalykas. Vadinasi, atitiktų naujausius akademinius vėjus. Lietuvai labai trūksta tarpdisciplininių specialybių. Šioji parodytų pavyzdį net Vakarams: pasirodo, Lietuvos akademinėje terpėje net toks dalykėlis kaip blynas gali aplink save suburti akademines galvas.

Filosofai reflektuotų blynus. Jie mąstytų, kas yra blynas per se, kaip blynas reiškiasi sąmonėje. Pasitelkę fenomenologinį metodą, filosofai suskliaustų bet kokią iš anksto žinomą informaciją (pvz., blyno kainą, iškepimo vietą), kad galėtų aprašyti, kokiu būdu blynas pasireiškia pats savaime solipsistiniame subjekto patyrime, o paskui – kaip pasireiškia intersubjektyviai. Etnologai tirtų blynų įtaką Lietuvos folkloro plėtrai. Religijotyrininkai apmąstytų blynų valgytojų religinį potyrį per gomurį, t. y. kaip alkanas katalikas patiria sotumo jausmą jausdamas blynus pilve ir už tai dėkodamas Dievui, Absoliutui. Galbūt Bažnyčios hierarchams galėtų būti pasiūlyta paskelbti Lietuvos blynų šventąjį ar globėją, kaip kad šv. Antanas yra pamestų daiktų globėjas. Ekonomistai įvertintų blynų rinkos galimybes visoje Europoje, o vadybininkai sudarytų blynų rėmimo ir rinkodaros programas. Verslo etikos specialistai sukurtų blynų valgytojų ir kepėjų elgesio kodeksus, nes vargu ar įstatymas būtų numatęs administracines baudas už blyno išniekinimą. Tautininkai galėtų blynus išnešioti po ambasadas, paaiškinti ambasadoriams, kodėl blynai tokie svarbūs mūsų tautinei savimonei (pvz., valgydami blynus ištvėrėme sovietinio režimo košmarą). Psichologai moksliškai pagrįstų katalikišką mūsų tautos taurumą ir skaistumą: bulvinis blynas yra apskritas, todėl neprimena falo, o nefalinių produktų kišimas į burną liudija, kad tauta nėra falinės Freudo neurozės stadijos. Istorikai šiuo nauju blynotyros rakursu perrašytų pačią Lietuvos istoriją. Būtų nuostabu išvysti naują mūsų istorijos veikalą pavadinimu "Lietuvos blyninis laikotarpis". Šiame darbe būtų aptariama, kuo skiriasi neblyninio laikotarpio Lietuva nuo blyninės Lietuvos, būtų keliamas klausimas apie šių skirtingų laikotarpių įtaką mūsų mentalitetui, kulinarijos istorinei raidai etc.

Šį naują dalyką galėtų studijuoti studentai blynų fenomenologijos centruose ar laboratorijose; įgiję blynotyros sertifikatus, jie galėtų būti Lietuvos atstovais Briuselyje ir aiškinti, kaip blynai išreiškia išskirtinę mūsų posocialistinio krašto, nukentėjusio nuo sovietinio režimo, dvasią. Taip, dvasią. Mūsų dvasią. Lietuvišką posocialistinę dvasią, kurios, pavyzdžiui, neturi sumaterialėjusi, vartotojiška, kulinariškai iškrypusi Prancūzija, senosios Europos atstovė, ryjanti krevetes, sliekus ir varlių kojas. Turint omenyje, kad Prancūzija, turinti tokį svarų balsą Briuselyje (prieš Irako puolimą Chiracas Lietuvą su Vilniaus dešimtuku pavadino tais, kurie praleido progą patylėti, tvirtino, kad elgiamės kaip vaikai, nes parėmėme Bushą neatsiklausę senosios Europos nuomonės), nežino blynų, vadinasi, nesuvokia ir mūsų tautinės specifikos, kulinarinių ir politinių prioritetų.

Blynas, būdamas apskritas, pagal apibrėžimą yra apskritimo, taigi ir visumos, ciklo, kosmoso, universumo simbolis. Blynas nėra tuščiaviduris kaip riestainis. Bulvinis blynas ne tik savo forma tobulas, bet taip pat pasižymi vidiniu turiniu – bulvėmis su kiaušiniais. Bulvinis blynas kaip simbolis netgi pranoksta kitus simbolius, kurie nėra tokie tobuli formos ir materialaus, apčiuopiamo turinio harmonijos požiūriu. Ir tai lietuviškas simbolis. Tiesa glūdi Lietuvos bulviniuose blynuose! Tikrai ne krevetėse ir ne varlių kojose, t. y. tikrai ne Prancūzijoje – mums dažnai subtiliai peršama mintis, neva Prancūzija yra aukštosios kultūros židinys, neva ten viskas tikra, o visi kiti tik barbarai. Štai kodėl būtina sukurti blynotyros mokslą, steigti blynotyros fenomenologijos centrus, leisti blynotyros mokslinius leidinius. Blynotyrininkai būtinai turi turėti išskirtinį statusą, nes jie ne tik naudotų fenomenologinį metodą, bet ir būtų tarpdiscipliniški, skleistų kultūrinę mūsų ir galbūt visos visatos tiesą.

Žinoma, čia glūdi didelis pavojus. Įkūrus blynotyros fenomenologijos centrą, jo administracija gali užsimanyti kitų patiekalų. Bulviniai blynai vieną dieną jiems gali atsibosti. Tuomet pasklistų kalbos, kad viena skelbiama, studijuojama, o kita daroma. Blynotyrininkai būtų apkaltinti dvejopais standartais: teorija viena, o praktika – visai kas kita. Toks dualizmas liudytų, jog blynų fenomenologai niekuo nesiskiria nuo kitų akademinių veidmainių. Žmonės, ištikimi bulviniams blynams, sakytų: "Kaip jums ne gėda? Jūs savo moksliniuose straipsniuose aprašote bulvinius blynus, o kasdienybėje ėdate miltinius blynus su uogiene! Jūs – tikri fariziejai". Toks dualizmas diskredituotų blynų mokslą ir galbūt net fenomenologinį metodą.

Tokiu atveju su blynotyra atsitiktų tai, kas nutinka apskritai su filosofija: studijuojami sudėtingiausi teoriniai tekstai, kurie realiame gyvenime tėra abstrakcijos, įmantrūs metafiziniai svaičiojimai, neatitinkantys sveiko proto. Bulvinių blynų fenomenologai, turėdami puikią galimybę suderinti teoriją su praktika, vėl pasirodytų net ir šioje srityje nepajėgią to padaryti. Kita vertus, blaiviau pažiūrėjus, nieko čia nuostabaus nebūtų – filosofai labiau linkę skelbti visokiausias mirtis, tam tikrų filosofijos mokyklų mąstymo pabaigas, civilizacijų pabaigas, tad kam jiems tie blynai. Kitaip tariant, kam blynų tematika apokaliptiškai mąstančiam žmogui? Tik pažvelkime, ką geriausio yra paskelbę Vakarų išminčiai: F. Nietzsche – Dievo mirtį, R. Barthes’as – autoriaus mirtį, G. Steineris – romano mirtį, O. Spengleris – Vakarų civilizacijos saulėlydį, visokiausias istorijų pabaigas.

Visai įmanoma, kad pradėję tirti bulvinius blynus filosofai gali sugalvoti paskelbti ir blyno mirtį. Tuomet dingtų filosofinis mūsų išskirtinės tautinės dvasios pagrindimas ir nebeturėtume kuo atsispirti prancūzams ne tik kulinariniame, bet ir politiniame diskurse. Nepamirškime, kad būtent prancūzai, puoselėdami postruktūralizmą, dekonstrukcijos metodą, pastaruoju metu skelbia "mirtis". Jiems gali nieko nereikšti paskelbti ir bulvinio blyno mirtį, jei tik šis savo simboliniu pranašumu diskredituos jų varlių kojas ir sliekus.

Kita vertus, tai nejučiomis galime atlikti ir mes patys. Atsiradus galimybei iš blynų padaryti mokslą, ištirti prisvilusių ir neprisvilusių, mažų ir didelių, su daug ir su mažai kiaušinių, atvėsusių ir dar karštų blynų fenomenus, viskas sužlugtų arba išsigimtų į mokslą, parazituojantį mokesčių mokėtojų sąskaita. Moksliniuose blynotyros straipsniuose būtų ne iškeliamos problemos, ne pasakoma kas nors naujo, aštraus ir originalaus, o remiantis atsiradusiais autoritetais svarstomi jau anksčiau parašyti straipsniai, panašiai kaip yra dabar su filosofiniais straipsniais, kurie labiau primena grakščius referatus nei probleminių idėjų iškėlimą.

Kitas pavojus – tai bulvinių blynų vertybių suabsoliutinimas. Suabsoliutinus blynų reikšmę, įrodžius bulvinio blyno universalios tiesos simbolinę reikšmę, gali atsirasti blynų diktatūra. Kas nors gali uždrausti miltinius blynus su uogiene. Tuomet būtų steigiamos blynų su uogiene valgytojų mažumų organizacijos. Jie kovotų už savo teises, skųstųsi dėl diskriminacijos, įrodinėtų esą ne prastesni už tuos, kurie minta bulviniais blynais. Tai galėtų sukelti sumaištį ir tautos pasidalijimą. Galbūt būtų nueita ir iki teismų. Žmonės, užuot dirbę, bylinėtųsi. Opozicinių partijų nariai Seime sąmoningai valgytų jų partijai palankią blynų rūšį, neigtų, kad apskritas bulvinis blynas simbolizuoja visatą, jos ciklus, teigtų, jog tai Lolišvili mistinė interpretacija, todėl ji nepriimtina.

Dėl tokios suirutės labai apsijuoktume pasaulio akyse. BBC sakytų, kad po Pakso skandalo Lietuvą ištiko kitas skandalas – blynų. Kitų šalių prezidentai, atvykę į Lietuvą, bijotų valgyti mūsų blynus, nes jie būtų politizuoti. Ko Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą mažiausiai reikia – tai politiškai ideologizuotų blynų.

Kitas bulvinių blynų minusas – kad jie turi krakmolo, kuris tukina, išpučia pilvą. Suabsoliutinus jų reikšmę, būtų valgoma per daug blynų ir greitai nutunkama. Lietuvos piliečiai valgytų mažiau vaisių, negautų vitaminų, susirgtų. Todėl būtina išvengti bulvinių blynų vertybių sureikšminimo. Viskas turi būti daroma saikingai, antraip lietuviai iš viso atsisakys šio patiekalo. O to jau būtų per daug.

Toks jau dėsnis, kad suabsoliutintas dalykas greitai tampa iš viso nereikšmingas arba net tabu. Atsižvelgiant į tai, reikia iškelti klausimą, ar apskritai vertėjo rašyti apie blynus. Wittgensteinas sakė: "Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti". Perfrazuojant šį iškilų mąstytoją, galbūt verta pridurti, kad jei apie blynus negalima kalbėti, juos reikia valgyti, t. y. valgyti blynus, o ne apie juos filosofuoti!