TURINYS

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Suknelės
Jeigu mirtis vis dėlto yra jūra, kaip pagalvojo, rodos, J. Brodskis, tai jos paprasčiausiai nėra. Jūs jau atleiskit man už simple stilių. Kartą parašiau įmantrų referatą iš Platono "Puotos": pirmiausia dėstytojas užmetė akį į primargintus popierius, tada į blondinę antrakursę, kuri jį iš manęs nusipirko, ir iškart konstatavo, jog čia esama nusikaltimo. "Rašyk tu joms paprastai, – protino mane tada draugai. – Jeigu raudona – tai kraujas, jei balta – tai nekaltybė. Ir jokių ten daugiau binarinių opozicijų". (Nuo to laiko taip ir rašau. Savisaugos instinktas.) Paskui dar ilgai kankinausi, spręsdama moralinę dilemą – grąžinti jai pinigus ar ne, bet negrąžinau, nes darbas tai juk atliktas... budelės darbas. Štai jau daug metų reflektuoju savižudybę kaip filosofinę problemą ir dabar esu kone klausimo ekspertė. Nėra jokios prasmės. Mirties paprasčiausiai nėra. Po visko patektum į tokį patį, jei ne dar blogesnį, būvį. Čia tu kasei žemę, ten būsi kasama žeme, ir skaudės dar labiau.

KASPARAS POCIUS. Po gegužės 9-osios
Slavojus Žižekas komunizmą apibūdino kaip sudėtingesnį už nacizmą prievartos aparatą. Gudriau veikė ideologiniai režimo mechanizmai. Šiame reliatyvizmo amžiuje būtų galima paklausti Žižeko, kokią vietą propagandos atžvilgiu šiame sąraše užima demokratija. Galbūt jis atsakytų: vidurio poziciją. Hitleris patraukė minią ugninga retorika ir ekspresyvia estetika, Stalinas laikė penkiolika tautų įkaitėmis milžiniškame kalėjime, o šiuolaikinė pasaulio santvarka ideologiją pavertė antrąja vartotojiškumo puse, panardino pasaulį į velnio ratu besisukantį medijų srautą, nuvertino individo laisvę rinktis ir reflektuoti esamybę. Vietoj dabarties pasitelkiama istorija nebėra nei dabartis, nei istorija, žmogus gyvena procese, kuris vyksta beorėje erdvėje.

SIGITAS GEDA. Trumpos istorijos
Ta knyga kada nors dar tik bus parašyta. Ir viskas ten – vien teisybė, niekas iš piršto nelaužta. Apie tai, kad Velnias yra labai realus sąmonės užtemimas. Ir nieko daugiau. Ne Saulės, ne Mėnulio, o proto, širdies, išminties praradimas (temsta, kada tai rašau, ir sušalusi musė į balkono stiklą bilsnoja...). Labai slegiantis, sunkus, sumaištingas. Mačiau tokių vaikystėje – ateidavo vis karų ir marų apsėstieji, mykdavo, čiaudėdavo, nepakeldami savo galvos, kaip anas, iš Ajovos veršiukas – trim akim viena galva...

Ar pasaulis pasikeitė? (Pagal A. Fenko, D. Radyševskio, K. Razlogovo straipsnius parengė Vitalijus Šarkovas)
Stebėtojų nuomone, itin stiprų valstybinį disciplinuotumą pademonstravo Amerikos žiniasklaida per Rugsėjo 11-ąją Niujorke. Iš esmės per televiziją buvo rodomi tik bendrieji katastrofos planai ir periferiniai įvykiai. Į kadrą nepatekdavo nei sumaitoti kūnai, nei sužeistieji, nei vaizdai, kaip žmonės šokinėjo iš viršutinių dangoraižių aukštų, nei panika, nei aukų giminių isterija...

Tėvas Stanislovas: mylinčių žodžiais daug. (Kalbėjosi Linas Bukauskas)
[...] Mylinčių tik žodžiais daug, tik ir ta žodinė meilė dažnai būna vienpusiška. Mylim artimuosius, mąstančius kaip mes. O kiti – išdavikai, kenkėjai, kuriuos reikia kažkur uždaryti. Keista mūsų meilė... Negi tokia nevaisinga Evangelija? Kur tikroji meilė? Šv. Tomas prieš mirtį pasakė: "Viskas, ką parašiau, rodos, tėra šiaudai". Liežuviu neįmanoma mylėti. Mylėti tikra meile. Meilė – ranka, tiesianti duonos kąsnį, šluostanti ašarą, apkabinanti... Sūnus palaidūnas, praėjus daugeliui metų, visiškai suvargęs ir nuskurdęs grįžta namo. Tėvas, susigraudinęs puola jam ant kaklo ir bučiuoja. Paskui aprengia geriausiais drabužiais, iškelia puotą ir liepia visiems linksmintis, nes "miręs sūnus vėl atgijo".

VYTAUTAS ŠERYS. Pasiilgau pono Dumeloto
Kas gi tas p. Dumelotas? O kas Džeteras Heleris?
"Netgi svetimšalio senelė gerai neprisiminė, kas tie pelėkautai" (R. Malašauskas).
"Jis dar atsiminė tuos laikus, kai už šilingą galėjai nusipirkti trylika austrių" (W. S. Maughamas).
Jie išgalvoti – todėl gyvi ir amžini kaip dievai. Aš tik gyvas ir nieko neišgalvojantis.
Ech, kaip pasiilgau p. Dumeloto!

SIGITAS GEDA. Karalienės sekretai
Pavasarinis lietus, lietaus apiprausti paukščiai vešlioje lapijoje... Taip buvo ir prieš 30, ir prieš 31 metus. Pavyzdžiui, 1972-aisiais. Poezijos pavasariai, į kuriuos aš lioviausi važinėjęs nuo 1971-ųjų. O buvo taip: Birštone a. a. A. Miškinis prikalbėjo išsimaudyti Nemune. Pasirodo, maudėmės neleistinoj vietoj, ir nususęs milicininkėlis čia pat išrašė mums baudą... Nepadėjo A. M. aiškinimai, kad mes svečiai, poetai, nežinojome. Per tą pusvalandį pavėlavome susėsti į mašinas... Jų buvo: trys juodos "Volgos" (ponams) ir autobusiukas (eiliniams piliečiams). Nei aš, nei Antanas Miškinis to nežinojome. Skubėdami pasukom link pirmos "Volgos" ir čia pat buvom sustabdyti Antano Drilingos, iš CK siųsto "prižiūrėtojo".
– Jums, Geda, ne čia. Čia Marcinkevičius su Noreika...

AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Statiška ir dinamiška gamta
[...] Kino kritikai, kalbėdami apie "Prieš bangas", visuomet pažymi, kad lėti, meditatyvūs vaizdai "iš Dievo perspektyvos" yra kompozicinė atsvara isteriškai, trūkčiojančiai filmo istorijai, nufilmuotai dokumentiška, natūralistine maniera – matyt, iš perspektyvos, kuri yra pabrėžtinai "žmogiška". Tai vaizdai (kino kritikams patys savaime nereiškiantys nieko daugiau, tik Šiaurės romantizmo ir JAV popmeno tradicijų tąsą), kurie suteikia filmui metakalbos dimensiją, paverčia jį iš buitinės santykių dramos metafizine gėrio ir blogio misterija. Ir todėl šių paveikslų vaidmuo, žinoma, negali būti susietas vien su tuo, kas matyti juose pačiuose. Mat, kaip pasakė kino teoretikas André Bazinas, tarp paveikslo ir filmo egzistuoja vienas skirtumas: paveikslo erdvė yra įcentrinė, o filmo – išcentrinė. Paveiksle sutelpa viskas. Filme tas lemtingas "viskas" dažniausiai įvyksta už kadro.

PAULIUS KLIŠEVIČIUS. Poezija
– Demiurgas mirė, – porino Gavelis
– Ko čia bepezi? Pribaigiau jį ana
ten tankmėj, – antrino jam Akutagava

VALDAS KILPYS. Teledepresija
Tačiau būtent šis aspektas jau seniai galėjo ir privalėjo tapti pirmuoju žingsniu einant TV "gamybininkų" sąmonėjimo keliu. Ypač kalbant apie visuomenės informavimo reikalus. Kol kas visi "telekorifėjai" vienu balsu tvirtina, kad "viskas daroma Lietuvos žmonių informavimo labui", bet norisi tikėti, kad ateis metas, kai nors vienas prodiuseris įsisąmonins, jog televizija yra ne tik visuomenės atspindys. Jau senokai ji yra kuriamoji jėga, kurią nemokšiškai naudojant lengvai galima paversti griaunamąja. Tada du trečdaliai televizoriaus žiūrėtojų ims ieškoti "paslaptingų spindulių, sklindančių iš ekrano".

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros
Etiudas su drugeliu
Spalvotų namų atspindžiuose už bangų tvoros ganosi ichtiofauna. Patiltėje žvejys pasodino plūdės daigą. Senoje valtyje ant kranto plaukia bobutės rūpesčiai, narcizai ir tulpės. Užčiaupusios žiedus jos saugo medų nuo bičių, lietaus ir šalnų. Apstoję šiaurinę Ančios pakrantę juodalksniai mėgaujasi besimaudančių kitame krante pušų formomis. Nuo medžio viršūnės varnėnas sparnais krapšto prikibusią debesies atplaišą, vieversio aitvarą, ilgu čirenimo siūlu parištą virš pievos. Geltono skrydžio siūlų tinkle pagautą drugelį žvilgsnis sega ant krūmo kaktos.

SIGITAS PARULSKIS. Bijok savo artimo meilės (Ian McEwan. Tvari meilė. Romanas. Iš anglų kalbos vertė Regina Rudaitytė.
V.: Mintis, 2005. 295 p.)
Jeigu koks nors tipas jus persekioja, įtikinėdamas, kad jūs jį mylite ir kad jūsų atsisakymas susitaikyti su šia meile tėra tam tikros rūšies koketavimas, žinokite, jog susidūrėte su de Klerambo sindromo ištiktu žmogumi ir jo meilė jums gali reikšti priekabiavimą, stresą, fizinę bei seksualinę agresiją ir net mirtį.
Šios knygos sėkmė, kad ji savo intelektualumu, svarstymais apie žmogaus prigimtį, žmonijos pasiekimus ir paklydimus įveikia gana nuvalkiotą trilerio žanro sąvoką. Tiesa, anot vieno kolegos, I. McEwanas gal kiek per "sausas", per logiškas, mėgstantis tam tikrą schematiškumą, tačiau čia jau skonio dalykas.

ARŪNAS VAICEKAUSKAS. "Saulės vardu, Perkūno griausmu..."
Mitologizuotas šventės laiko suvokimas sąlygojo ir jau aptartas rytmečio rasos (apskritai vandens) savybes, esą padėdavusias atsikratyti ligų, ir gausius jaunimo ateities būrimus. Žemdirbiškojoje kultūroje ateities būrimų adresatas yra aiškus – anapusinio pasaulio jėgos, kurių žinioje buvo ne tik augimo galios, bet ir turtas bei ateities numatymas. Todėl būrimai visuomet vykdavo atitinkamą semantiką turinčiose gyvenamojo namo, sodybos ar kaimo erdvėse (prie slenksčio, krosnies, palangės, šulinio, kryžkelės). Dėl tos pačios priežasties būrimų simbolikoje dažna vandens tema. Tai matome ir per Jonines – vainikėlių plukdymas dar ir mūsų dienomis yra vienas labiausiai romantizuotų ir mėgstamiausių Joninių šventės akcentų, kuriam prilygti gali nebent paparčio žiedo ieškojimas. Specifine Joninių būrimo forma galima laikyti gėlių vainiko mėtymą į medį ar per vartus. Nors funkciškai vainikėlio metimas per petį yra lygiai toks pat veiksmas kaip ir apavo sviedimas Kalėdų ciklo būrimuose. Tik vienu atveju merginos simboliu yra vainikas, o kitu – jos apavas.

VIDAS POŠKUS. Nykstantis veidas
Būtent tada, 7–9 dešimtmetyje, Alytuje susiformavo dvilypė visuomenė. Senuosiuose rajonuose – Pirmajame Alytuje, Centre, Kurorte, Naujamiestyje, Kriaušiuje, vadinamajame Madride – gyveno senieji, vienas kitą asmeniškai ar bent iš veidų, vardų pažinoję alytiškiai. Naujieji gyventojai įsikūrė blokiniuose arba silikatinių plytų namuose. Šie žmonės į industrializuojamą Alytų atsikėlė iš viso pasaulio: pradedant aplinkiniais kaimais ir miesteliais – Miklusėnais, Ūdrija, Punia, Liškiava ar Simnu – ir baigiant kitais Lietuvos ar net Sovietų Sąjungos regionais (pavyzdžiui, mano geriausio vaikystės draugo tėvas buvo armėnas, darželyje nuolat pasirodydavo ir vėl išnykdavo draugiškose statybose dirbusių, po visą plačiąją tėvynę migravusių komjaunuolių atžalos). Dalis jų, pakerėti gamtinių, istorinių miesto ir apylinkių įžymybių – Šilelio su pilkapiais, senojo geležinkelio pylimo ir tilto liekanų, paslaptingojo tunelio, Dailidės ežerėlių, Vidzgirio miško, – taip pat dzūkiškai nuoširdaus ir kartu labai karšto vietos žmonių būdo bei bendravimo manieros, adaptavosi ir tapo lygiaverčiais miesto bendruomenės nariais.

RAMŪNAS JARAS. Verksmas
Kiek pasvarstęs, Edgaras nutarė geriau jau įrašyti natūralų verksmą. Sukaupė drąsą ir su savo griozdišku kelių dešimčių metų magnetofonu apsilankė vietoje, kurioje kritikai seniai įtarinėjo jį šimtąkart buvus. Kurgi daugiau, jei ne psichiatrijos ligoninėje, – pagalvojo Edgaras, – galima sutikti tiek nelaimingų žmonių. Protą praradusių būtybių verksmas turėtų būti labai nuoširdus.

MARIUS BIELSKIS. Eilės
Džentelmenai visi čia susirinko
Nes groja džiazas
Groja džiazas
Ir damos visos čia tepasi ir dažos
Nes groja džiazas
Mes zazu čia atvažiavom
Paklausyti kaip groja džiazas
Barmene
Prašau atneškit vyno dėžę
[...]