Stambulo paslaptys

Orhan Pamuk. Juodoji knyga. Iš turkų k. vertė Galina Miškinienė. V.: Tyto alba, 2005. 500 p.

Mylima advokato Galipo žmona Riuja paslaptingai dingsta palikdama mįslingą raštelį. O anksčiau "Riuja buvo vis nepatenkinta, kad gyvenimas eina pro šalį ir kad jie nepastebi kažko svarbaus ir linksmo". Įspūdinga ilgesio gelmė slypi šiuose paprastuose žodžiuose. Galipas, nuslėpęs žmonos dingimą nuo savo glaudžios giminės, knygoje spalvingai aprašytos, leidžiasi Riujos ieškoti. Netrukus jis aptinka, kad po Riujos dingimo niekas nėra matęs ir garsaus žurnalisto, itin populiaraus skiltininko, jau daug metų dienraštyje skelbiančio savo ekscentriškas esė, Riujos (ir Galipo) giminaičio Dželialio.

Šios vos keleto dienų paieškos virsta egzotiška odisėja po Stambulą ir po daugelį įvairių laikų pasakojimų. Kas antra "dalis" yra Dželialio esė – čia pinasi įvairios sufantazuotos temos su istoriniais, politiniais, religiniais, erotiniais motyvais ir spalvingais pasakojimais. Esama kurioziškų personažų: "Galipo mama manė, kad dėdė Melichas [teisininkas] nuo pervargimo išprotėjo: ėmė painioti įstatymus, teismo protokolus ir teisinius aktus su restoranų meniu ir garlaivių tvarkaraščiais". Dar vienas veikėjas "mulu važinėjo po visą Rytų Anatoliją ir kaimo kavinėse bandė parduoti stebuklingus nardų kauliukus, pagamintus iš šonkaulio žmogaus, kuris gyveno prieš tūkstantį metų ir kurį europiečiai vadino "Noel Baba". Taigi, sąsaja su magiškuoju realizmu aiški. Ir nors tai yra daugiau istorijų, o ne charakterių knyga, pagrindiniai personažai čia vis dėlto nėra taip dirbtinai iškraipyti kaip kai kuriuose Salmano Rushdie romanuose ir yra gyvesni, natūralesni už Umberto Eco veikėjus.

Orhanas Pamukas – vienas iškiliausių šiuolaikinių pasaulio rašytojų, jo knygos išverstos į 32 kalbas. Vertimo metrikoje nurodyta, kad originalo autoriaus teisės yra 1994 metų. Gal buvo koks šiek tiek pataisytas antras leidimas, bet pats romanas Turkijoje pasirodė 1990 m., o 1992 m. šio romano motyvais Pamukas parašė kino scenarijų. Tais pačiais metais turkiškai išleista knyga, į kurią sudėti kritikų straipsniai apie "Juodąją knygą", žemėlapiai ir nuotraukos, iliustruojančios romano foną.

Iš tiesų, be kita ko, šis romanas, žinoma, yra knyga apie Pamuko miestą Stambulą – jo sodri faktūra perteikta itin vaizdžiai: su dulkinomis vitrinomis ir gatvės prekiautojais, prostitutėmis ir šnekiais taksistais, pernelyg aistringais kino žiūrovais ir imperinės praeities žymėmis. Šis romanas yra ne vieno, o daugelio pasakojimų knyga. Asociacijos su "Tūkstančiu ir viena naktimi" akivaizdžios. Gausu nuorodų į islamo šalių kultūros tradiciją – ne tik turkų, bet ir arabų, persų. Taip pat ir vakarietiškų motyvų. Knygai pasirodžius angliškai, "Times Literary Supplement" paskelbtoje recenzijoje (1995.VII.7) kai kurie leitmotyvai apibūdinti taip:

Opijaus paskatinta Thomo de Quincey prostitutės Anos paieška Londono gatvėse, žvelgiant retrospektyviai, kai kuo primena gana keistą Galipo bandymą susekti savo žmoną. Dantės Alighieri Florencijos frakcinės politikos ir meilės nepasiekiamai moteriai perkėlimas į pomirtinį gyvenimą taip pat teikia medžiagos Pamuko postmodernistiniam žaidimui. Antrarūšis Holivudo filmas turi panašumų su rytietiškais pasakojimais apie nesėkmių persekiojamus įsimylėjėlius, o kryžiažodžiai yra Vakarų atsakas į Osmanų saloninius žaidimus. Įtakas vardyti lengva, nes autorius jas primygtinai nurodo. Pamukas smerkia originalumą, ir šioje knygoje yra keletas itin originalių pasažų apie originalumo nereikšmingumą. Šiek tiek painiavos kyla iš to, kad jis ne tik nurodo savo tikrus skolinius, bet ir cituoja prasimanytus.

Recenzijos autorius – Robertas Irwinas, pats dar anksčiau parašęs daugelio pasakojimų rytietišką romaną "Arabiškasis košmaras", šiemet išleistą lietuviškai.

"Juodojoje knygoje" atsikartoja keletas temų, pvz., naujo mesijo laukimas, giluminė tikrovė, pažįstama per kasdienybėje matomus ezoterinius ženklus, pasakojamosios kūrybos impulsas ("tu rašai iš nevilties, nes daugiau nieko nemoki daryti"; "Nieko nėra nuostabiau už gyvenimą! Tik žodis"), tapatybės problema (apie tai, kaip sudėtinga būti savimi, kalbama ne tik "dalyje" "Turiu būti savimi", bet ir "Įpėdinio istorijoje" bei kitur).

Protarpiais vis prasistiebia dar vienos temos daigas – turkų nacionalinių kompleksų. Čia aiškėja, jog turkus kamuoja apmaudas, kad jie, turėję tokią galingą, toli į Europą įsiskverbusią imperiją, dabar nuo europiečių atsilieka. Pamukas, kuriam Turkijoje neseniai iškelta baudžiamoji byla už turkų vykdyto armėnų ir kurdų žudymo paminėjimą, vieno personažo, kalbančio Dželialiui, lūpomis prabyla netiesiogiai sarkastiškai:

Pasakyk jiems, kad pagaliau tapo aišku, kodėl jie tiek amžių gyvena skurde; parašyk, kad patriotų organizacijos, apjuosusios visą Anatoliją, pasirengusios veikti; parašyk, kad atskleisti vardai iškrypėlių, popų, bankininkų, prostitučių ir kitų niekšų, surengusių tarptautinį sąmokslą, pasmerkusį mus vargingam gyvenimui. Parodyk jiems priešus, tegul jiems palengvės, kai atsiras ką kaltinti dėl savo nelaimių ir vargų; duok jiems suprasti, ką reikia daryti, kad išsivaduotų iš priešų; paaiškink jiems, kad tik šis niekšas priešas yra atsakingas dėl jų nelaimių, ir tegu jie kitiems užkrauna savo nuodėmes ir nusiramina [...].

Skaitant storą romaną kuriuo nors momentu dažniausiai apima jausmas, kad jis be nuostolio galėjo būti trumpesnis. Čia irgi antroje pusėje kai kur atrodo, kad nelabai vaisingos ezoterinių ženklų paieškos pernelyg ištęstos. "Galipas pagalvojo, kad yra kažkoks ryšys tarp šio straipsnio, parašyto Dželialio vieną iš dienų, kai jis nieko nenorėjo matyti ir leisdavo laiką pasislėpęs niekam nežinomoje vietoje, ir žemėlapių, išmargintų ženklais žaliu rašikliu". Tada norisi pritarti tokiai kitame puslapyje išreikštai abejonei:

Kodėl jam negyventi pasaulyje, kur kiekvienas daiktas reiškia tik tai, ką jis reiškia. Tada nei straipsniai, nei raidės, nei veidai, nei gatvės žibintai, nei Dželialio stalas, nei likusi dėdės Melicho spinta, nei Riujos pirštų atspaudai ant žirklių neturės abejotinos paslapties ženklų ir reikš tik tai, kas jie yra iš tikrųjų. Žalias rašiklis bus tiesiog žalias rašiklis, o jis niekada neužsimanys būti kuo nors kitu, bus pats savimi.

Laimė, kad tas ezoterinis žaidimas autoriui nėra savitikslis dalykas, į jį perdėtai neįsijaučiama, visad gelbsti tam tikra distancija ir ironija, o įvairialypė pasakojimų sklaida vėl pagauna, aistringi maniakiško Dželialio skaitytojo monologai telefonu išreiškia labai įvairias temines plotmes ir mus svaigiai įsuka į tolesnes peripetijas.

Gerai ir tai, kad vertimas lietuviškai skamba sklandžiai ir įtaigiai, ir galima spėti, kad vertėja gerai susidorojo su nemažais tokio sodraus teksto keliamais sunkumais. Žinoma, keistoka, kad romano skirstymas čia pateiktas atvirkštinis: du didelius "skyrius" sudaro po keliolika mažų "dalių". Gal toks kuriozas yra ir turkiškame originale, bet angliškame vertime skyriai sudaro dalis. Apskritai, dirstelėjus (būtent tik dirstelėjau, nuosekliai netikrinau) į anglišką vertimą, galima pamatyti nemažai neatitikimų, ir sunku atspėti, kuris vertimas tikslesnis. O gal čia tikrai versta iš kokio pataisyto leidimo? Vienur kitur angliškas variantas labiau įtikina. Pavyzdžiui, lietuviškai minimas "aukštas ūsuotas kirpėjas Douglasas" (turkas; p. 11), o angliškai – "kirpėjas su Douglaso Fairbankso ūsais" (šio amerikiečių aktoriaus riesti ūsai tikrai buvo išskirtiniai). Anksčiau pateiktoje citatoje nelabai aišku, ką reiškia "mulu važinėjo" (angliškai – jodinėjo), kas yra "nardų" kauliukai (angliškai backgammon – toks stalo žaidimas), o "Noel Baba" angliškai išverstas "Santa Claus" – lyg ir bendra prasmė aiškesnė.

Skaitytojui labai padeda vertėjos išnašos, paaiškinančios daug turkiškų ir kitokių realijų bei istorinių asmenybių, nors jeigu imama aiškinti, kas yra Trakija arba Coleridge’as, tai jau nežinia, kur su tais aiškinimais sustoti. Verčiau jau būtų pristatytas lietuviams mažiau žinomas (nors lietuviškose enciklopedijose pateiktas) minėtasis Coleridge’o bičiulis De Quincey [Kvinsi], bet, matyt, ir vertėjai jis nelabai aiškus, nes kažkodėl transkribuojamas Kujinsi (p. 176).

Užkliūva dar tokia smulkmena: daugeliui vertimų ir lietuviškų originalių tekstų būdingas savitų kalbos galimybių nepanaudojimas – sakoma "daugiau ne..." kur sklandžiau būtų tiesiog "nebe...".

Bet Pamuko knygoje, be kita ko, yra tiesiog labai gražaus stiliaus, kuris lietuviškai skamba gerai. Tad pabaigoje dar pacituosime. "[...] jam akyse visą naktį stovėjo vienas vaizdas: sninga, šviesa iš Aladino krautuvėlės liejasi ant šaligatvio. Ir neaišku, ar tai ištrauka iš gyvenimo, ar praleista proga". O kitame puslapyje šis vaizdelis išplėstas taip: "Iš Aladino krautuvėlės vitrinos pro žaislus, žurnalus su iliustracijomis, spalvotus butelius ir tankus skverbėsi blanki šviesa, panaši į Riujos odos spalvą, ir atsispindėjo nuo balto, šaligatvį užpusčiusio sniego".

Tikėsimės, kad ilgai nereikės laukti ir dar vieno kito Pamuko romano vertimo į lietuvių kalbą.