Eilės

K. E. Lionė

– Ko lauki?
– K. E. Lionės.
– Ką bendra tu turi su šia dama?
– Jinai gyvena ten, kur paprastai atrodo įdomiau, nei įkinkyto kuino, o ne moters pastangomis vos velkamas priplojantis prie žemės ūkis.
– Vadinas, tu išduodi tuos, kuriais lig šiolei rūpinais ir netgi nesiskundei?
– Skirtingai nuo planktono – K. E. Lionės giminaičio, – užduodančio kiek netikėtą toną, namie auginti turi galvas ir rankas, ir kojas.
– Ko tu tikies iš šio susitikimo?
– Viliuos, kad mūsų žvilgsniai susitiks, ir man atrodys, kad panėriau į Marianos daubą, niekaip negalėdama nuskęsti tol, kol dar nepamatyta stebuklinga šio pasaulio įvairovė.
– O nuovargis? Nežinomybė? Ir daugelis kitų dalykų, – ar žinai, kad rizikuoji?
– Atsimiegosim po žeme net už visus kartus, bet tai ne iš K. E. Lionės serijos, nes nieko jau blogesnio būti už dalyką paminėtą nebegali.
– Papasakoki dar apie šią damą.
– Ji amžinai jauna, tačiau jau valdo Žemės klimatą kaip Sniego Karalienė. Kokie bebūtų meteorologiniai sunkumai, su ja taip paprasta ir lengva, tarytumei sapnuotum viską savo supamoj kėdėj. Ir nusiminti ji neleidžia lyg uždavus žvalinančių vitaminų, atrodo – spinduliuoja žmonės kuo toliausiai sutiktieji, gatvės ir namai. Taip meteoras rėžiasi į Žemę kaip įspūdžiai nauji į sąmonės kertelę ir ten jau pasilieka amžinai. Atleiskite, jau laiko neturiu papasakot apie šią damą, nes K. E. Lionė pažadėjo pasirodyti tuoj pat, kol neapsigalvojo ji ant plunksnos sakalo skraidint manęs.

2006.V.31

Etruskų Neįveikiama Vaza

Gimtadienis prie ąžuolinio netašyto stalo
Su Tuo,
Kuris man priešais ką tik atsisėdo,
Sėdėdamas taip dvidešimt ir šešerius metus,
Liuminescuojant netgi miniai, traukiančiai pro šalį –
Studentams, išdegtiems naujai aukštakrosnėj stojimo,
Vaikams su porcijom ledų šeimų trikampiuos
Ir peteliškėms, Saulės antspaudą
Ant kūnų
Uždėjusioms taip, kad galiotų
Jis ligi ekvinokcijos kitos;
Bičiulių ryškūs, vis ilgėjantys šešėliai,
Pavirtę valtim, stabdomom prieš Stiksą,
Sugrįžta mums papasakot, ką matė ten.
Pirmajam puslapyje laikraščio,
Kurį vėluojam atsiverst,
Nė kiek nepavėlavę,
Skaitau
Aš Jo eilėraštį apie Etruskų Vazą, –
Apie kalėjime aprašytą brangenybę,
Kuri tiek metų stovi mūsų namuose.
Ir dar recenziją randu ten
netikėtai
Aš apie savo knygą,
Atversdama jau kitą puslapį,
Nes paslaptingas Vazos išlikimas
Per zvimbesį strėlių, kurias paleido
Čingischano orda,
Per kreivą priesaiką,
Mėnuliui duodamą
Lenktųjų janyčarų jataganų,
Per nuodus,
Maišomus karaliaus rūmuos į arbatą,
Per durklą pasalūno rankoj,
Kad tik užvaldytų Vazą,
Antraeiliu dalyku pavertė man tai,
Ką apie buvusią ,
Ką apie vakarykštę,
Ką laikraštis paskelbs apie mane.
Nes man svarbiau, kad šiandien
lyg gondoloj
Mes leidiny sutilpom dviese, tartum leistų
Mums ir toliau stebėt šviesotamsos
žaidimą
Pats Aukščiausias
Aplinkui išsiraizgiusių kanalų vandeny;
O pats svarbiausias,
Iš visų svarbiausias
Yra dalykas tas, kad vėl aplinkui
Šv. Morkaus aikštę apsisukę,
Tylėdami ar taukšdami tarytumei tarp kitko
Mes apie tai, ką šiandien viens iš mudviejų regėjęs
Po vieną, atsiskyrus nuo viens kito
Taip, lygiai taip, kaip
būna mirštant,
Sugrįšim vėl abu į kambarį,
Kur laukia
Etruskų Neįveikiama Vaza.

2006.V.7

Danaja

aš neišsinešu jos ant rankų
apsinuoginusios ir spindinčios,
kaip tai daro mobiliųjų kamerom
japonai, prancūzai, lenkai,
nors net moterys, taip erotiškai besielgiančios
šiuolaikiniame pasaulyje
jau ne išimtis;

tačiau aš niekaip nesuprantu,
kodėl Danajos erotiškumas gyvesnis
už visų Ermitaže slankiojančių
išsigražinusių
turisčių gundymus,

o ypač tada, jeigu jos visos staiga
nusimestų rūbus,

kažkodėl būtų baisu
ir gėda
prieš besišypsančią Rembrandto Danają;

tai ypač aštriai
turėjo jausti maniakas,

šliukštelėjęs ant paveikslo
turinčios išgraužti visą merginos grožį
savo sieros tulžies

2006.VI.23

Gėlės yra gailestingos

Nebeaugo jos, – vyto ir nyko,
Kai geltonu jis veidu šalia
Jų gulėjo – ir jokio vainiko
Vazone, jokio kojų gale

Jos nekrovė, tik dar labiau džiūvo,
Net raukšlėjosi jų stagarai,
Kai žmona jam pakepdavo žuvį,
Bet ir jos jis nematė gerai

Jau jis nieko nematė, bet gėlės
Jį juk matė, todėl nė už ką
Atidavę nebūtų, bet vėlės
Burnoje paprasta jų šneka

Ir jos nieko neištarė: – Filius
Tu ne sanctus, bet vis tik Sūnus...
Atidavusios jam chlorofilą
Ir palaukusios, kol jis užsnūs

2006.VIII.17

Taip žybsi į elektros lempą

Rimvydo Šilbajorio atminimui
Jau Jūsų nebėra, tačiau taip sninga,
Taip žybsi į elektros lempą
Skrendą muselės sniego – nelaimingos,
Kad tuoj pranyks, o jei taip lemta,

Aš noriu sugrąžint tą karštą naktį
Columbuse prieš daugel metų
Pas Jūsų draugą, pas kurį nukakti
Taip netoli, nes Dievas mato

Net ir dabar, po įmantriausių vaišių
Name, kad dar po taurę gero vyno
Išgertumėm verandoj, vazoj vaisiai,
Kuriais tuoj puošis Halloweenas,

O virš galvų sužybsi lempa
Naikint uodams, kurie mums siurbia kraują,
Jau spragsi lempa, spartint tempą
Šmaikščių kalbų momentas reikalauja,

Nes pilnakraujai mes, turį ko duoti
Ne tik uodams savos pilnatvės
Akimirką, draugystės užkoduotą
Nebepranykt pusny šios gatvės.

2005.XII.22

Reiso numeris švieslentėj

Su visu bagažu, dviem vaikais, su šunim ir su vyru
Aš skubu prie Tavęs – reiso numeris švieslentėj bus,
Nes nenoriu tamsoj pasilikt, į kurią kūnas svyra,
Išgimdytas ir senstantis, bet kažkodėl dar svarbus.

– Kur dvasia? Kur dvasia? – Tu paklausi, –
parodyki dvasią,
Ji našta, ji savistaba, ji – tai auksinė žuvis,
Ją taip pat gabenu su savim, nes be kūno ji dvesia,
Neilgam ją palikus vienatvėj, arba – ją pamiršus išvis.

Jau žinau, kad tai aš begalinį augimą riboju –
Ne akvariumo briaunos, ne Žemės patsai pakraštys,
Neišskaistinu dvasios ir jos Idealo neboju,
Nors ir maudžia nesiekiant jo kūną tarytum rakštis.

Su visu bagažu, dviem vaikais, su šunim ir su vyru
Aš skubu prie Tavęs – gal pakilt dar nebūtų vėlu?
Nes nenoriu gyventi, matydama, kaip greit suyra
Mūsų polėkiai tartum pristigtume jiems degalų.

2006.VIII.12