Praeitą savaitę išspausdintame mano pranešime „Knuto Skujenieko etika ir estetika“ pradingo poeto lyrinio epo antrosios dalies apibūdinimas. Prašyčiau atidžius „Šiaurės Atėnų“ skaitytojus vietoj kupiūros ženklo [...] įterpti šį tekstą:
Paskutiniais įkalinimo metais Skujenieko poezijoje sustiprėja lyrinis pradas. Pragaro ratai susiskliaudžia išgyvenimo mirksnyje be jokių nuorodų į narvo situaciją. Tokie knygos „Sėkla sniege“ eilėraščiai kaip „Lyguo“, „Pakerėtas žilvitis“, „Nušvitimas“, „apie širdį kaip beržų guotą“, kurie, beje, pirmiausia ir buvo išversti į lietuvių kalbą, pranašauja naują kūrybos posūkį. Poetas peržengia pragaro slenkstį oriai ir išdidžiai:
man kerštas priklauso aš tave žydėt pro ramunę išvysiu
man tas žodis priklauso
aš tave suprast tyloje įmanysiu
man amžinybė priklauso
pro žiedą auksinį pro sidabrinį
lig rankos nuogos
(vertė S. Geda)
Knygoje „Lyrika ir balsai“, sugėrusioje gyvenimo Tarybų Latvijos Didžiojoje Zonoje patirtį, nėra tiesioginių istorinio laiko žymių. Poetas paneigė ideologinės prievartos sistemą atsisakydamas kalbėti jos kalba. Apeidamas demagoginį tikrovės schematizavimą, jis rinkosi daugiabalsį kalbėjimą, grindžiamą ilgaamže kultūros tradicija. Tarp originaliųjų eilėraščių įsiterpia įvairių tautų ir įvairių epochų poetų balsai, šiuosyk paliudyti poetiniu žodžiu.
Lygia greta su daugiabalsiu kalbėjimu, kreipiančiu į plotį, gręžiamasi į giliuosius latvių kultūros klodus. Meistriškai žaidžiama tautosakine tradicija, kuri buvo ryški ir „Sėklos sniege“ eilėraščiuose. Sekant liaudies dainos pavyzdžiu, miniatiūriniame vaizde atsiveria begalybė. Susitinka mažumas ir didybė, uždarumas ir atvirumas, kalbėjimas ir nebylumas, gyvybė ir mirtis. Tramdomas jausmas nepažeidžia vaizdo pusiausvyros, gyvenimo priešybės – santarvės.
ATĖNAI
Lietuva internete