Verba de verbis

Dailininkas Rokas Gelažius Fotografas Rudolfas Levulis

Dichlofosas doksosofams

Artūras Tereškinas. Esė apie skirtingus kūnus: kultūra, lytis, seksualumas. V.: Apostrofa, 2007.

Lietuvos rašytojų sąjungą šiuo metu vienija per 350 meno kūrėjo statusą turinčių narių. Pagal statistinį normalųjį pasiskirstymą 11 iš jų turi būti gėjai, 3 – lesbietės, 2 – biseksualūs asmenys ir 1,5 transseksualo. Bet jų nėra. Tiksliau sakant, yra, tačiau niekas apie tai nežino. Visi tyli šiknas suraukę ir lyg velniai kryžiaus bijo vaivorykštinės GLBT vėliavos.

Keista, tačiau kaip aktyviausi kovotojai už žmogaus teises ir laisves dabar Lietuvoje pasireiškia ne kokie rašytojai ar menininkai, VU studentai ar „Maximos“ kasininkės, o gėjai ir lesbietės. Nes jie jaučiasi stiprūs remiami ES rezoliucijų ir panašių judėjimų anapus ir šiapus Atlanto, jau senokai save įteisinusių viešosiose įvairių šalių erdvėse. Turi jie ir vietinį intelektualinį „patroną“, svarbiausią savo ideologą – A. Tereškiną, Harvardo universiteto daktarą, VDU ir VU dėstytoją.

Gėjai – tai gėjai, Harvardas lieka Harvardu, bet A. Tereškiną tiesmukai pavadinti vien „gėjų patronu“ – absoliučiai klaidinga. Mano manymu, GLBT judėjimas Lietuvoje jam tėra patogi priedanga skleisti kur kas svarbesnes ir didingesnes idėjas. Juk jis kalba ne tik apie seksualines mažumas, bet ir apie visas mažumas par excellence, galiausiai sudarančias daugumą, įkalintą normalumo standartų gete ir užsklęstą visuotinio pripažinimo rėmuose. Kalba apie studentus ir dėstytojus, rašytojus ir kritikus, namų šeimininkes ir mokslininkus, kurie „jaučiasi viktimizuoti galingų viešumo vergvaldžių akivaizdoje“ (p. 15). Dabartinė Lietuvoje vyraujanti kultūra – tai pažeminimo ir gėdinimo kultūra. Ir, šios oficialiosios kultūros terorizuojami, mes esame priversti užsidėti jai suprantamas kaukes, nuolat persirenginėti ir nevykusiai vaidinti piliečius ir valdininkus, rašytojus ir literatūros kritikus. Visi, be jokios išimties. Nuo politinio transvestito R. Pakso iki poezijos bomžo T. A. Rudoko.

Man patinka prancūzų sociologo Pierre’o Bourdieu terminas „doksosofija“ (doxosophus – lot. tikintis teisumu, www.neulatein.de). Doksosofai – to, kas yra, mokslininkai. Jie sako tai, ką visi nori girdėti. Kalba visiems priimtinais žodžiais. Ir taip prisideda prie egzistuojančios tvarkos patvirtinimo ir įtvirtinimo. Doksosofai – oficialus Lietuvos intelektualas L. Donskis su visa savo kompanija. Šiek tiek kitoks šiuo požiūriu A. Tereškinas. Dar nedrąsus, dar kalbantis miglotomis užuominomis ir metaforomis, bet jau kitoks. Nesitapatinantis nei su galingaisiais visuomenės spektaklio režisieriais, nei su begaliais anoniminiais jo dalyviais. Liekantis kažkur „tarp“, bet aiškiai simpatizuojantis mums – prievartinės kultūros ir viešojo gyvenimo marginalams. Ir visus įspėjantis, kad „pasišlykštėtini“ natūralūs mūsų kūnai gali iš vidaus išsprogdinti dirbtinį „gražios ir normalios“ visuomenės muliažą.

Dailininkas Romas Orantas

Kaip Satyras tapo Pumpadrickiu

Algimantas Mikuta. Šeško šokis. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Žemaitukas iš Mažeikių. Jaunystėje buvo ypač nartus. Mokėsi politeche, sėdėdavo braižykloje, bet į brėžinius nekreipdavo dėmesio – juk už langų žydi gėlės, sukiojasi kranai ir vingiuoja geležinkeliai. Todėl porą metų inžinieriavo tolimose Rusijos statybose. Grįžo, nes nutarė dėlioti ne plytas, o žodžius. Tad ėmė studijuoti žurnalistiką. Rašyti išmoko iš V. Šimkaus. Išleido 2 knygas ir 23 metų įstojo į LRS. Į pirmąjį „Poezijos pavasarį“ Palemono parke atburzgė motociklu „Jawa“.

Iki 1984-ųjų išleido 9 poezijos knygeles. Paskui jėgos ėmė sekti. Kitas rinkinys pasirodė tik 1998-aisiais. 13 metų ir 13 dienų redaktoriavo „Nemune“, kuris, matyt, ir išsunkė apvalaino žemaituko – inžinieriuko ir poetuko – kūrybinius syvus.

36-erių tapo PP laureatu, o 60-ies – LDK Gedimino ordino medalininku. Apdovanotas „Kauno dienos“ prizu už geriausią tikrovės atspindėjimą poezijoje.

Taip, A. Mikuta niekada neišsižadėjo žurnalisto amato ir visuose savo eilėraštukuose vaizduoja tikrovę. („Vienas iš nedaugelio poetų, akylai stebinčių visuomenės gyvenimą“, – taip rašoma šios knygos anotacijoje.) Ir vaizduoja ne bet kaip, o satyriškai! Gerai prisimenu 1978-ųjų rinkinį „Švytuoklė“ su eilėraščiu, kuris taip ir vadinasi – „Satyras“. Ponas Cinizmas vedžiojasi gatvėm gražų šunelį vardu Meilė. Vėžiai pasikėlė į dangų, o žvaigždės sulindo į kiaukutus. Beždžionių vaikai sulipo į Eifelio bokštą, o Viešpatį Dievą pakišo po pamatu. Tegyvuoja kokteilis iš žibalo ir kvepalų! Teklesti švento Petro raktelių ir zuikio kopūstų anarchija! Viva netvarka!

Prieš 30 metų A. Mikutos Satyras kanopomis smagiai spardė gulinčios ir bejėgės tikrovės veidą, kad net žiežirbos lėkė, o dabar ta tikrovė atkuto ir užspeitė jį Nemuno ir Neries santakoje, Satyras ėmė blaškytis lyg šeškas spąstuose, baimingai gūžtis kampan ir pavargęs lekuoti. Apie tai daug ir teisingai prirašyta D. Gintalo recenzijoje „Pavargęs Mikutos satyras“ („Metai“, 2002, Nr. 12). Apie seniokišką deklaratyvumą ir banalų tiesmukumą, apie vargingas dejones ir nuobodžius pamokslus... O aš pasakysiu daugiau: iš baimės ir nuovargio, iš siaubo ir nevilties gražiam ir brutaliam Satyrui visiškai pasimaišė protelis. „Pavažiavo“ raguotas stogelis. Jis ėmė niurzgėti kažką neriškaus ir beprasmiško, kartkartėmis konvulsiškai šokčioti ir visa gerkle plėšti nešvankias žemaitiškas talaluškas: „Pumpadrickis mėgo triūsą, / kaustė utėlę ir blusą, / o kai nieko neišėjo, / skersą šakalį padėjo. / Skersą šakalį padėjo, / su pačia miegot nuėjo, / su pačia tai su pačia, / olia drica o čia čia“ (p. 97).

Niurgzt, niurgzt, niurgzt – ta la la! Tegul A. Mikutos Pumpadrickis niurzga ant viso pasaulio, murma kvailas istorijas, tegul, pasirėmęs į berželį, pats sau loja, kvarksi ir talaluoja. O aš geriau prisiminsiu ankstesnįjį herojišką Satyrą, kuris gyveno be laikrodžio kaip dievas, nematė nieko nekaltesnio kaip nupiešti žaibai ir „Kardiofono“ balsu traukė paprastą dainelę:

O ką dabar darysime,
dievuli maloningasai,
kur pulsim, ką sakysime,
o sancta mater dei?

(„Joninių gatvės romansas“ iš knygos
                                Apuoko valanda“, 1984)

Ernesto Che Guevara. Partizanų karas. Vertė Aušra Simanavičiūtė, Kasparas Pocius. K.: Kitos knygos, 2007.

Man gražus žodis „partizanas“. Kaip koks marcipanas. Gražus ir žodis „revoliucija“. Kaip pirmoji poliucija. O pats gražiausias žodis – „karas“. Kai po pirmų poliucijų drybsai lovoje, šlamšti marcipanus ir staiga pro langą išgirsti medyje tupinčio varno kranksėjimą. Karas! Karas! Viskas – užteks mėgautis ir tenkintis. Slėpk savo šautuvą kelnėse, aukis aulinius ir eik į karą. Tu nuo šiol karys arba kasdienio karo partizanas.

Knyga graži ir paprasta – kaip „Molotovo kokteilis“. Kaip iškasti prieštankinę tranšėją? Kaip savo rankomis iš 16 kalibro šratinio šautuvo pasigaminti minosvaidį? Kaip suburti partizanų eskadroną? Kaip surengti diversiją, paskleisti propagandą, organizuoti sabotažą? Kaip suformuoti pirmąjį partizanų būrį ir ką daryti užėmus valdžią? Daug daug praktinių patarimų ir teorinių apibendrinimų, kurių esmė – paprasti žmonės, susibūrę į partizanų būrius, gali įveikti ištisas valstybines armijas ir pakeisti išnaudotojų santvarką. Ir jokie jie ne teroristai, o socialiai aktyvūs piliečiai, politinėje veikloje naudojantys partizaninės kovos metodus. Jų nedaug ir jie silpni, todėl priversti tapti partizanais.

Traktatas parašytas 1960–1961 metais ir netrukus išspausdintas. (Gaila, kad jo neteko skaityti pokario Lietuvos partizanams. Būtų ilgiau pratempę...) 1965 m. Che išvyko padėti broliams negrams Konge, tačiau jo patirtis, deja, nedavė lauktų rezultatų. Sukilėliai atsitraukė, o Che nutarė trumpam atsipūsti Prahoje. Čia 1966-ųjų birželį ir liepą dar kartą pervertė „Partizanų karą“ ir, pasiėmęs tris pieštukus – raudoną, mėlyną ir žalią, – jį galutinai suredagavo. Būtent ši knygos redakcija įtraukta į visų JAV karo akademijų ir sukilimų prevencijos mokyklų mokymo programas, jos tekstai naudojami mokant tokias represines karines pajėgas kaip „žaliosios beretės“. Ši knyga bus naudinga ir tau, nesvarbu, ar blizgini batus ir ruošiesi tarnauti okupacinėje kariuomenėje Afganistane, ar spoksai televizorių, keikiesi ir patyliukais skanduoji „NATO army go home!“.

Viršelio fotografija © Che Guevara Studies Center, Aleida March and Ocean Press Dizainas – Daumantas Každailis, Ieva Tavkinaitė

Svarbiausia, ką suvokiau perskaitęs šiuos tekstus: aš – irgi partizanas. Mano priešas – oficialioji lietuvių literatūra, paremta oficiozinės kultūros, valstybinės politikos ir buržuazinio gyvenimo būdo propagandos klišėmis. O savo partizaninėje kovoje vadovaujuosi „septyniomis aukso taisyklėmis“, kurias aprašė Che ir šios knygos pratarmėje trumpai suformulavo vienas iš nedaugelio likusių gyvų Che Bolivijos kampanijos dalyvių – Harry Villegasas-Pombo.

1. Nepradėk kovos, kurios negalima laimėti. Kaip nepradėsi, kaip nelaimėsi, jei mėgstamiausias mano šūkis: „Būk realistas – reikalauk neįmanomo!“

2. Nuolat judėk į priekį, smok ir bėk. Būkite kvaili kaip žalčiai ir klastingi kaip balandžiai. Prisiminkite strategines mano pergales 2006-aisiais ir taktinį atsitraukimą jų pabaigoje, prieš valdžiai skirstant pinigus kultūros leidiniams.

3. Naudok priešą kaip pagrindinį ginkluotės tiekėją. Niekingų lietuviškų rašliavų ir kenksmingų literatūrologinių apžvalgų srautas neišsemiamas. Priešas pats skęsta savo išskyrose ir išmatose.

4. Dangstyk savo judėjimo pėdsakus. Užvakar buvau Maksas Kempinskis, vakar – Sigitas Parulskis, šiandien – Castor&Pollux, rytoj – Eugenija Pociūtė ir Elena Dautartienė. Tad neklausk meilės vardo.

5. Išnaudok karo veiksmams netikėtumo elementą. Ek, kaip smagu kartais parašyti liguistai teigiamą recenziją. Iš sveiko pykčio.

6. Išsikovojęs tam tikras pozicijas, formuok naujas kolonas. Ar negirdite ir nematote sąmyšio literatūrologiniame bobturgyje? Nauji jėzūs jau drožia lazdas.

7. Apskritai veik trimis etapais: strateginė gynyba, pusiausvyra tarp priešo veiksmų ir partizanų veiksmų galimybių ir, galiausiai, visiškas priešininko sutriuškinimas. Vien, du, trys! Žengia mūs šaunus būrys! Vien, du, trys! Kultūra pratrys! Keturi, penki, šeši! Meną kursime visi! Cha! Cha! Cha!

Ir bus taip, kaip pranašavo Che (porą žodžių pakeičiau):

„Mūsų būriai kausis su visu įkarščiu, atsidavimu ir entuziazmu, Lietuvos revoliucijos sūnūs šiais garbingais mūsų istorijos metais tai tikrai sugebės, tačiau blogiausiu atveju mes pasirengę tęsti kovą net sutriuškinus mūsų armiją atvirame fronte. Kitaip tariant, tam, kad pasipriešintumėm didelei priešo pajėgų koncentracijai, kuri gali laimėti sunaikindama mūsų armiją, mes nedelsdami suformuosime didelio mobilumo partizanų armiją [...].

Šiaurės Atėnai bus Sukilėlių armijos, paskutinio organizuoto ginkluoto liaudies avangardo, gynybinė linija, bet kiekvienuose namuose, kiekviename kelyje, kiekviename miške, kiekvienoje mūsų šalies teritorijos dalyje kovos didžioji ariergardo armija, visi žmonės, apmokyti ir apginkluoti taip, kaip parašyta šioje knygoje“ (Che, Pk 149, 5–6).

Dailininkas Tomas Tamkvaitis

Atšemeriavęs

Stasys Rutkauskas. Medis vėjyje. Eilėraščiai. V.: Diemedžio leidykla, 2006.

Neseniai užsukęs į „Šatėnus“, radau porą man adresuotų laiškų nuo literatūros mokytojų iš provincijos. Ir šią knygą su pridėtu rašteliu:

Kadangi apie šį vyrą, deja, nieko negirdėjau – įlindau į jo didenybės Interneto vidurius. Ir beveik nieko neradau. Porą varganų žinučių. Šių metų pradžioje buvęs kybartietis, dabar Vilniuje gyvenantis S. Rutkauskas apsilankė savame krašte, užsuko į „Santakos“ redakciją ir padovanojo kelis šios knygos egzempliorius. 2004-aisiais vieną S. Rutkausko eilėraštuką išspausdino „Litmenis“ rubrikoje „De profundis“. Viskas.

Šiek tiek daugiau sužinojau iš knygos viršelio. Grafikos meno S. Rutkauskas mokėsi pas R. Vaigeltaitę-Vasiliūnienę, o Kybartų gimnazijoje lietuvių kalbą ir literatūrą jam dėstė poetas Salys Šemerys. „Nepriprotintų teptukų protintojas“ piešia visai neprastai – abstraktus minimalizmas ir supaprastintas siurrealizmas. O kaipgi rašo? Nei prastai, nei nepaprastai – tiesiog šemeriškai! Mokinys, vertas mokytojo. Atšemeriavęs dar iš tų laikų, kai monas kvapais kodylavo, žvirblių baletas matralinos, grybiena šėliojo, gurgesiai bėginėjo, žodžiu, kai dvasia pužojo, jis liežuviu bando apversti žodį „impresionistiškai ošiant keptuvėje sakralinei sakinio nuolaužai“. Bando, bando, verčia, verčia, bet jokio maironiškų lašinių spirgėjimo keturvėjiškoje keptuvėje taip ir nepasigirsta...

Apie rinkinio nuotaiką daug pasako patys eilėraščių pavadinimai: „Šemeriuojantys grabuose“, „Musės rauda išrūgose“, „Kontra erga, merga serga, velnias žino, ar pagis“, „Trys poetai kelia kalaviją“, „Partijas tradicines šiukšlynan“, „Apokalipsiški kvailiojimai“. Jūsų akims ir ausims norėjau parodyti vieną vizualų eilėraštį („Magija“, p. 76), kurį galima skaityti visaip – horizontaliai ir vertikaliai, nuo pradžios ir nuo galo, tačiau jis ilgas ir platus, o „Šatėnai“ – ne guminiai. Todėl pateiksiu kito beveik programinio teksto fragmentą: Aš merdinčiais takais lakstau. Nepasiduodu. / Žolynais gožiamas švelniais pasišviečiu, / nes sau nesu baisus. / Nebeatspėsite: tai vyskupas ar velnias bėga / pakišti žiužę: tegul sunyksta smaugiama tauta. / Nevykėlis perkūnsargio hibridas. / Čia viskas rausvame Liuciferio delne. / Juokauju: dešimt kartuvių mažai. / Reikėtų miško („Neklusnus“, p. 60).

O aš nejuokauju! Iškarti visus blogiukus tautiečius (tarp jų ir mane), nes mes nepažįstame savo poetų!