Rinkimai

Iš keturių gyvybės karalijų (žmonės, gyvūnai, augalai ir grybai) rudenį man labiausiai parūpsta grybai. Visa gamta po truputį spalvingai apmiršta, ruošdamasi miegui, žemė pastoja grybais. Mane pagauna galinga miško trauka. Galvoje tik viena: ar jau dygsta? Kas rytą lekiu jų lankyti. Kepurėlių dar nesimato, bet jos negiliai – galima užuosti. Šaukiu negarsiai vardais: Alvyte, Laibūne, Žiūryti, Ežiuli, Dantūnėli, Miege, Klumpiaausi, Klecki, Žvynoke... Pėdomis jaučiu, kaip pašauktieji stumia medžių šaknų išnarstytą miško paklotę, kaip plėšia samanas, kaip braunasi pro sausų spyglių ir sutrešusių lapų šarvą. Kai ateina laikas, žemė juos gimdo lengvai ir gausiai, dažniausiai per jaunatį. Žmonių ir gyvūnų karalijose prasideda šventė – grybapjūtė, didieji grybų rinkimai.

Grybai – paslaptingiausia kūrinijos dalis: pusiau augalai, pusiau gyvūnai, sudaryti iš gyvūninių baltymų ir angliavandenių, kurių nėra augaluose, tačiau molekulinė sandara panaši į augalų. Truputį nejauku suvokus, kad grybai seniausiai okupavę žmonių, augalų ir gyvūnų karalijas. Neregimas grybienos tinklas apraizgęs visą pasaulį, jis klesti visuose įmanomuose būviuose: žemėje, vandenyje, ore, kiekvienos gyvybės viduje. Norės – pakenks, susargdins, norės – išgydys. Bet rudeniop milijonai grybų trokšta draugauti, tapti matomi ir eina į rinkimus, nes žmogui ir žvėriui reikia grybo, o grybui – šiųdviejų.

Jei kurį rudenį grybų rinkimai nenusiseka, būnu kaip nesava. Kol neparagauju šviežio grybo, jaučiuosi nepatenkinta. Nėra kūno ir dvasios pilnatvės. Jei kurį rudenį iki soties neprisigrybauju, tiesiog prarandu tapatybę. Kai stoja grybų metas ir oras – šilta ir lyja, o jie savo vietose nedygsta, spėlioju: ką mes jiems padarėme, kodėl jie mums nesirodo, kodėl neatsiduoda? Jaučiuosi atstumta. Bet viską pamirštu, kai jie sugrįžta. Tuomet kone apsigyvenu miške, su jais. Galiu ilgas valandas klajoti grybų takais ir nepavargstu, nes kiekvienas pintinėlėn įšokęs grybas įpučia naujų jėgų ir stumia gilyn į mišką.

Įstabiosios požemių pasaulio būtybės, kūniškosios miško dvasių inkarnacijos, gimusios iš žemės ir vandens jungties. Kiekvieną rūšį miške globoja savas medis. Įdomu ne tik grybus rinkti, bet ir stebėti. Nevalgomiems ypač patinka, kad žinau jų vardus: Krinipelis, Kserulė, Aukšliavarpis, Blakstienutė, Krenklė, Slidabudė, Didpūslė, Žagaris... Kur čia visus atsiminsi... Jie tada lenda iš žemės pulkais tiesiog po kojomis, užsidėję gražiausias skrybėles kasmetiniam madų paradui. Grybai, kai jų nemato žmogaus akis, laksto po mišką, šoka ratelius, žygiuoja kolonomis – ir vis ant savo vienos kojelės. Tik nuo žvilgsnio sustingsta lyg negyvi. Kad pamatytum judantį grybą, reikia žvilgterėti per petį kaire akimi – bet labai mikliai. Dažniausiai nesuspėju, tik kaklą nudiegia. Tik po žeme jie vaikšto laisvai ir viršun išlenda kai nori.

Tvirtai žinau viena: grybai renkasi žmones, ne žmonės grybus. Susirinksite tik tuos, kurie jums skirti. Paskui jus eis kitas – susirinks savo dalią, ir ne mažiau nei jūs. Tuščiomis negrįš nei trečias, nei ketvirtas, nes grybai kai dygsta, tai jau dygsta – iš niekur, čia pat, greitai.

Labiausiai mėgsta žaisti slėpynes. Aiškiai matau du – dvi rudos galvos, du balti kotai. Šoku prie pirmojo, nupjaunu, pasigrožiu – šok į krepšį. Ieškau antrojo, o jo nėra – pasislėpė. Išieškau, išminkau kiekvieną samanų plotelį – nėra. Nušokavo kur ar prasmego į žemę. Na, sakau, nenori su manim eiti, ir nereikia. Kartą viena moteriškė su vyru nusprendė žūtbūt surasti pasislėpusį grybą. Puolė samanas rausti, nagais velėną gremžti – neapsikentęs grybas pagaliau jiems pasirodė. Įsidėjo į krepšį, nešasi namo, bet pamiškėj grybas strykt iš krepšio sakydamas: „Ačiū, kad panėšėjot. Užteks jums grybų ir be manęs.“ Tiek jį ir tematė. Mat ne jiems buvo skirtas. O netrukus abiem po nagais grybai ėmė veistis – kam samanas draskė, grybų namus griovė.