Kuranas ir jo prasmės

Iliustracija iš arabiško Biblijos komikso knygos

Nors arabiškas Kurano* tekstas, tiksliau, jo usmaniškoji versija, trečiojo Muchamedo įpėdinio khalyfos Usmano apie 652–653 metus paskelbta vienintele tikra, visa savo apimtimi pasaulio musulmonų yra pripažįstamas tiesioginiu Dievo žodžiu, Kurano ištarų prasmės supratimas per visą islamo istoriją tarp musulmonų gerokai skyrėsi. Taip atsitiko visų pirma dėl paties teksto struktūros ir arabų kalbos ypatybių.

Formaliai Kuraną sudaro 6236 techninės teksto dalys – ajos (arab. aja, „ženklas“), vertimuose vadinamos eilutėmis (angl. lines) ar posmais (angl. verses). Aja gali būti kelios raidės, atskira frazė, formulė, sakinio dalis, vienas ar keli sakiniai. Ajos ankstyvojoje Kurano versijoje nebuvo griežtai atskirtos, todėl skirtinguose musulmonų kraštuose naudotuose Kurano tekstuose jų skaičius šiek tiek skyrėsi. Ir tik XX amžiaus pradžioje jų skaičius buvo unifikuotas.

Tačiau ajos Kurano tekste nėra sudėtos chronologine tvarka. Pavyzdžiui, pirmosios (610 metais) apreikštos ajos yra beveik Kurano pabaigoje – XCVI skyriuje, o paskutinėmis (apreikštomis prieš pat Muchamedo mirtį 632 metais) laikomos yra V skyriaus pradžioje. Siekdami išsiaiškinti ajų chronologiją ir jų reikšmę musulmonai išplėtojo atskirą Kurano mokslų (al-ulūm al-quranyja) šaką, nagrinėjančią individualių ajų apreiškimo aplinkybes (asbab al-nuzūl) ir pagelbstinčią atskleisti ne tik ajos reikšmę apreiškimo metu, bet ir jos bendresnę prasmę bei tai, kokiomis aplinkybėmis ir kaip ji gali būti taikoma; be to, tai pagelbsti išsiaiškinant istorinę ankstyvosios musulmonų bendruomenės padėtį ir vystymąsi.

Grupė ajų sudaro didesnę techninę teksto dalį – skyrių (arab. sūra). Kuranas susideda iš 114 trumpėjančių skyrių. Ilgiausią skyrių (II) sudaro 286, trumpiausią (CXII) – keturios ajos. Skyriai neturi jokio chronologinio ar teminio tarpusavio ryšio. O ir patys skyriai nėra chronologiškai vientisi – juos sudarančios ajos apreikštos skirtingais metais, neretai anksčiau apreikštos ajos eina po vėlesnių. Todėl skyriai nėra naratyvinio (pasakojamojo) pobūdžio, nors juose yra mažesnės ar didesnės vientisos dalys, dažniausiai biblinių istorijų apie pranašus ir patriarchus perpasakojimai. Dažnai skyrių pavadinimai (skirtinguose musulmonų kraštuose kai kurie Kurano skyriai vadinti skirtingai) neatspindi jų turinio, nors gali būti susiję su kuria nors skyriaus dalimi. Skyrių pavadinimai nėra laikomi Kurano teksto dalimi, jie yra tik techninė pridėtinė detalė, naudojama cituojant vieną ar kitą Kurano ają.

Kurano teksto supratimą apsunkina tai, kad jame nėra jokių skyrybos ženklų, leidžiančių atskirti vieną mintį (sakinį) nuo kitos, tiesioginę ir netiesioginę kalbą; ajų atskyrimas yra grynai techninis ir jokiu būdu neatstoja skyrybos. Negana to, žvelgiant iš standartizuotos arabų kalbos gramatikos perspektyvos, Kurano tekste apstu sintaksės „klaidų“, įvairiausių svetimybių (nearabiškos kilmės žodžių), naujadarų, kurių reikšmės tekste lieka nepaaiškintos. Galiausiai Kurano tekste apstu prieštaravimų – vienos ajos akivaizdžiai prieštarauja ar net paneigia kitas. Vėliau Kurano komentatoriai tarpusavyje prieštaraujančias ajas suskirstė į nasikh (keičiančiąsias, kurioms suteikiamas „galiojančių“ statusas) ir mansūkh (keičiamąsias, „nebegaliojančias“). Tačiau iki šiol taip ir nesutarta, kurios priskirtinos prie vienos, kurios prie kitos kategorijos.

Jei dauguma anksčiau išvardytų kliūčių suprasti Kurano tekstą didelėmis intelektinėmis pastangomis gali būti įveiktos, bent viena jų visas tas pastangas gali paversti niekinėmis. Mat jau pačiame Kurane (III:7) ajos padalytos į dvi neapibrėžtas kategorijas – muchkamat (aiškias, suprastinas tiesiogiai) ir mutašabihat (metaforines, turinčias perkeltines ar paslėptas prasmes), kurių reikšmę žino vienas Dievas, o žmonėms nevalia jų interpretuoti. Tačiau niekur Kurane nenurodoma, kurios konkrečios ajos priklauso prie vienos ar kitos kategorijos.

Musulmonai, vadovaudamiesi III:7 esančiu perspėjimu, tradiciškai laikosi nuomonės, kad Kurano interpretuoti negalima. Todėl ir į jo vertimus žiūri įtariai, nes verčiant neišvengiamai interpretuojama teksto prasmė. Tarp musulmonų visuotinai sutariama, kad Kuranas turi būti skaitomas tik arabiškai. Tikima, jog Kurano galia yra tokia, kad ir arabiškai nesuprantantys musulmonai jį recituodami persiima jei ne jo raide, tai tikrai dvasia.

Vis dėlto sutartinis neformalus interpretavimo (arab. tavyl) draudimas nenuslopino musulmonų troškimo išsiaiškinti savo šventraščio ištarų prasmes. Juolab kad Kuranas yra pamatinis musulmonų jurisprudencijos šaltinis. Tačiau tai, ką darė, musulmonai pavadino kitu terminu – komentavimu (tafsyr). Tafsyr – musulmoniškoji egzegezė. Kurano komentavimu užsiimantis musulmonų religinių mokslų mokovas (arab. alim, dgs. ulama) vadinamas mufasiru, o jo komentarų tekstas – tafsyru. Tad ir pats žanras, ir jo produktas vadinami tuo pačiu terminu.

Nors tafsyr praktikavimas greičiausiai buvo pradėtas netrukus po Kurano kodifikavimo VII amžiaus viduryje, išlikę komentarų tekstai parašyti IX amžiaus pabaigoje. Daugiatomis IX–X amžių sandūroje gyvenusio istoriko ir mufasiro at-Tabari Kurano komentaras „Tafsyr at-Tabari“ tapo etalonu vėlesniems mufasirams ir parankine knyga teisininkams. Nors daugelis klasikinių tafsyrų gali būti apibūdinami kaip „nepartiniai“, t. y. juose ne atstovaujama vienam ar kitam požiūriui, o siekiama pristatyti kuo daugiau požiūrių, kai kurie tafsyrai būdavo rašomi iš vienos ar kitos denominacijos ar teisinės tradicijos perspektyvos. Pavyzdžiui, toks yra žymusis XIV amžiaus Ibn Kasyro „Tafsyr al-Quran al-Azym“ („Didžiojo Kurano komentaras“), kuris nūdien dažnai cituojamas. XIX ir ypač XX amžiuje tafsyrai tapo modernistų ir islamistų tarpusavio kovos įrankiu. Tarp žymiausių XX amžiaus mufasirų buvo Sajydas Qutbas – vienas islamizmo tėvų, kurio stipriai ideologizuotas tafsyras „Fy zilali al-Quran“ („Kurano paunksnėje“) plačiai naudojamas šandieninių islamistų.

Iliustracija iš arabiško Biblijos komikso knygos

Atskirų tafsyrų struktūra priklauso tiek nuo mufasiro ekspertizės vienoje ar kitoje srityje lygio, tiek nuo jo interesų rašant komentarą, tiek nuo išorinių veiksnių – kas užsakė ir finansavo, kokiomis istorinėmis aplinkybėmis jis buvo rašomas, kokiai auditorijai skirtas. Tačiau bendra daugeliui tafsyrų yra tai, kad komentavimas pradedamas pirmąja ir baigiamas paskutine Kurano aja, komentuojant kiekvieną ają (kartais – viena po kitos einančių ajų grupę) atskirai. Paprastai vienai kelių ar keliolikos žodžių ajai skiriamas puslapio ar ilgesnis komentaras. Razi skiria tarp trijų ir penkių kartų daugiau erdvės konkrečios ajos analizei nei kiti mufasirai. Pavyzdžiui, jo komentaras trumpiausiam Kurano skyriui CXII, turinčiam keturias kelių žodžių ilgio ajas, yra vienuolika puslapių, o kitų mufasirų svyruoja tarp mažiau nei dviejų ir septynių. Todėl nenuostabu, kad kai kurie tafsyrai sudaro iki dvidešimties kelių šimtų puslapių apimties tomų.

Tradiciškai atskiros ajos (ar jų grupės) komentaro esminė sudedamoji dalis būna jos sintaksės aptarimas, mėginant paaiškinti gramatiškai „netaisyklingas“ vietas. Pavyzdžiui, nors arabų kalbos sintaksė reikalauja gana griežtos žodžių tvarkos sakinyje, Kurane tokiai tvarkai dažnai nusižengiama. Siekdami paaiškinti neatitikimą mufasirai pasitelkia istorinius precedentus, kur viena ar kita „neteisinga“ gramatinė forma pavartota poezijoje ir yra kultūriškai priimtina. Tuo siekiama parodyti, kad tariamai gramatiškai „klaidingos“ ajos dalys visiškai nėra klaidingos. Ajos gramatikos analizė, be kita ko, reikalinga ir todėl, kad dėl arabų kalbos ortografijos ypatybių (trumpieji balsiai arabų kalboje nėra savarankiškos raidės, jie žymimi diakritiniais ženklais virš ar po priebalsių) esama skirtingų Kurano perskaitymo (arab. qiraa) technikų. Pavyzdžiui, XII:24 dievobaimingiems priskiriamą epitetą galima perskaityti dvejopai: mukhlasūn (Dievo ištobulinti) arba mukhlisūn (tie, kurie ištobulino save Dievo akivaizdoje). Panašiai VI:74 esantis nearabiškos kilmės žodis azara priklausomai nuo jo perskaitymo gali būti suprastas ir kaip tikrinis daiktavardis (vardažodis), ir kaip būdvardis.

Dažniausiai individuali aja būna vienaip ar kitaip atspindėta (paaiškinta) chadysuose – Muchamedui priskiriamuose pasisakymuose ar veiksmuose. Todėl jos santykiui su chadysais mufasirai taip pat skiria daug dėmesio. Yra tokių tafsyrų, kurie beveik išimtinai remiasi chadysais. Kai kurie mufasirai daug dėmesio skiria ir chadysų perdavėjų patikimumui. Tačiau kai kurie mufasirai yra tendencingi akcentuodami „parankius“ chadysus ir nuvertindami ar net nutylėdami „neparankius“. Kartais „neparankius“ chadysus mufasirai paprasčiausiai priskiria prie „nepatikimų“ (silpnų (dayf) ir keistų (gharyb)) kategorijos, taip juos padarydami nekenksmingus. Nustatant ryšį su chadysais, bet nebūtinai remiantis vien jais, siekiama išsiaiškinti ajos apreiškimo aplinkybes. Čia mufasirai dažnai pasitelkia arba bent pateikia kitų mufasirų ir musulmonų istorikų nuomones bei argumentus, taip neretai įsileisdami į savotišką polemiką su kai kuriais iš jų.

Kai kurie mufasirai komentuojamas ajas susieja su kitose teksto vietose esančiomis ajomis ir taip tafsyrus vietomis paverčia „Kurano komentavimu per Kuraną“, kuris balansuoja ant tautologijos ribos.

Galiausiai prieinama prie ajos teksto prasmės. Čia kai kurie mufasirai leidžiasi į nuodugnias polemikas su ankstesnių komentarų autoriais, bet būta ir tokių, kurie apsiribodavo savo asmeninės nuomonės išreiškimu. Ortodoksinių denominacijų mufasirai paprastai yra mažiau apologetiški ir ne tokie kritiški kitų mufasirų atžvilgiu kaip heterodoksinėmis pažiūromis garsėję mufasirai, atstovavę marginalioms musulmonų sektoms ar mistikų grupėms.

Daugelyje komentarų aiškiai justi mufasiro religinė afiliacija ir simpatijos. Pavyzdžiui, sūfijai (kaip Kušairi) savo tafsyruose daug dėmesio skiria centrinei sūfizmo kategorijai – meilei. Kušairi tafsyras persmelktas Dievo kaip aktyvaus mylinčio ir žmogaus kaip jo mylimojo vizijos. Filosofo Razi tafsyras yra labiau filosofinis traktatas nei egzegezė, o Ibn Kasyro – fundamentalistinio mąstymo šablonų pavyzdys.

Vis dėlto daugelis mufasirų, o per juos ir tafsyrų, nėra dogmatiški. Ir nors visų mufasirų troškimas yra išsiaiškinti tikrąją Kurano ištarų prasmę, labai nedaugelis mufasirų ją monopolizuoja. Dauguma pateikia kelias ar net keliolika galimų konkrečių ajų supratimo būdų, tačiau nenurodo, kuris yra teisingas, ir palieka skaitytojui pačiam spręsti. Taip mufasirai tariasi apsisaugoję ne tik nuo šališkumo, bet ir nuo visuotinai smerkiamo interpretavimo.

Lietuvoje Kurano komentarais, tiesa, naudotais savo aplinkoje, užsiimdavo religingi Lietuvos totoriai musulmonai, juos dažniausiai rašydavo gudų kalba, bet arabiškais rašmenimis. Lietuviškų tafsyrų kol kas nėra, tačiau mėginimų tarp naujos Lietuvos musulmonų kartos jau esama. Nors nemusulmonų daromi Kurano komentarai formaliai negali būti priskirtini prie tafsyrų žanro, nuodugnesnis Kurano teksto vienomis ar kitomis temomis prasmių aiškinimas nemusulmoniškai auditorijai galėtų skatinti savitarpio supratimą ir toleranciją. Šiaip ar taip, jis prisidėtų prie visuomenės „kultūrinio išprusimo“ kėlimo.

*Arabiški žodžiai tekste transliteruoti siekiant išlaikyti arabiško žodžio garsinį autentiškumą, taip pat vengiant arabų kalbai svetimų balsių.