Apie kvietimą atsiversti

Kviesk į savo Viešpaties kelią išmintimi ir gražiu pamokslavimu...*

Kuranas, 16:125

Kadangi Kuranas, priešingai populiariam stereotipui, ragina musulmonus susilaikyti nuo spaudimo siekiant netikinčius atversti į islamą – „Religijoje nėra spaudimo“ (2:256), išeitų, kad labiausiai priimtinas būdas ką nors atversti į islamą yra įtikinti jį ar ją islamo pranašumu prieš kitus tikėjimus. O tai, kaip siūloma Kurane, musulmonai turėtų daryti išaiškinimu ir pavyzdžiu: „Kviesk į savo Viešpaties kelią išmintimi ir gražiu pamokslavimu“ (16:125). Veikla, kuria siekiama atversti netikinčius į islamą, arabiškai vadinama „dava“, žodžiu, turinčiu bent kelias prasmes ir galinčiu reikšti kvietimą, siūlymą, kreipimąsi, prašymą, reikalavimą, paklausimą, garbinimą.

Kurane žodis „dava“ ir kiti tos pačios šaknies žodžiai skirtinguose kontekstuose vartojami apie šimtą kartų ir gali turėti vieną iš trijų religinio atspalvio reikšmių: viena vertus, „dava“ gali reikšti tiek Dievo, tiek stabų garbinimą (pvz., „Sakyk, ar, be Dievo, turėtume garbinti ką nors kitą?“; 6:71). Antra vertus, „dava“ gali reikšti kreipimąsi ar prašymą. Kuranas perspėja nešvaistyti laiko ir energijos kreipiantis į stabus ir kaip vienintelį prasmingą įvardija kreipimąsi į Dievą: „Jei Mano tarnai tavęs klaustų apie Mane, Aš išties esu arti ir atsakau į besikreipiančiojo kreipimąsi (dava)“ (2:186). Pirmosios dvi „davos“ reikšmės Kurane gana dažnos (pvz., 2:186, 3:38, 6:40, 11:22, 11:106, 19:48, 19:91, 22:12, 72:18 etc.).

Galiausiai žodis „dava“ gali reikšti kvietimą atsiversti į tikėjimą (pvz., „Tebūna tarp jūsų grupė, kurie kviečia į Gėrį, įgyvendina tai, kas prisakyta, ir išgyvendina tai, kas užginta“, 3:104; „Dievas kviečia į Taikos buveinę“, 10:25; „Kviesk į savo Viešpaties kelią išmintimi ir gražiu pamokslavimu“, 16:125; „Išties tu kvieti juos į Tiesų kelią“, 23:73; „Kas gali būti geresnis savo kalba už tą, kuris kviečia į Dievą“, 41:33; „Jis tarė: mano Viešpatie, aš kviečia savo tautą dieną ir naktį“, 71:5). Kurane „dava“ kaip „kvietimas atsiversti į tikėjimą“ skiriama išimtinai nemusulmonams – daugybėje ištarų pranašas Muchamedas raginamas kreiptis į pagonis arabus ir kai kada į žydus ir krikščionis. Kuranas nenumato galimybės užsiimti „dava“ bendratikių atžvilgiu, bent jau nėra nė vienos ištaros, kurioje Muchamedui ar musulmonams tai būtų prisakyta ar leista.

Šia trečia reikšme „davos“ terminas, be kita ko, suponuoja ne tik specifinę veiklą, bet ir jos agentą – „kvietėją“ (arab. day), veikiantį Dievo vardu ar net jo įgaliotą. Kurane pagrindinis kvietėjas yra Muchamedas, tačiau bent keliose ištarose nurodoma, kad atsiversti į Dievo tikėjimą kvietė ir iki Muchamedo gyvenę Dievo pasiuntiniai – ypač Nojus („Jis tarė: mano Viešpatie, aš kviečiau savo tautą dieną ir naktį“, 71:5), Juozapas, Elijas, Mozė, Abraomas, Jėzus. Visi jie ir dar daugybė kitų (islame tikima, kad iki Muchamedo būta 124 tūkstančiai pranašų) kvietimą atsiversti į Dievo tikėjimą vykdė tiesioginiu paties Dievo pavedimu. Todėl būtų galima sakyti, kad svarbiausias, nors netiesioginis, kvietėjas (day) yra pats Dievas. Tai nurodoma bent keliose ištarose (pvz., „Dievas kviečia į Taikos buveinę ir veda tuos, kuriuos nori, į Tiesų kelią“, 10:25, t. p. 2:186, 2:221). Kitaip tariant, atsiversdami žmonės priima ne tiek pranašų, kiek paties Dievo kvietimą. Todėl Paskutinio teismo dieną jie turės atsiskaityti tik Jam: „Ir pasakys piktavaliai: Mūsų Viešpatie, atitolink bent kiek nuo mūsų (bausmę), mes atsiliepsime į Tavo kvietimą (dava) ir seksime pranašais“ (14:44).

Kad ir kaip būtų, islame tikima, kad paskutinis Dievo pasiuntinių-kvietėjų grandinėje buvo Muchamedas. Todėl Kurane daug dėmesio skiriama jam. Daugybėje ištarų Dievas tiesiogiai liepia Muchamedui užsiimti „dava“: „Kviesk į savo Viešpaties kelią išmintimi ir gražiu pamokslavimu“ (16:125) ir „Sakyk: Tai mano kelias, aš kviečiu į Dievą“ (12:108, t. p. 23:73, 70:17). Tiesą sakant, islamo perspektyvoje viskas, ką darė Muchamedas, matytina kaip „dava“ – kvietimas atsiversti į Dievo tikėjimą – islamą. Kitaip tariant, visas Muchamedo gyvenimas nuo pat pirmojo apreiškimo 610 metais iki pat mirties 632 metais buvo ištisinė „dava“.

Vis dėlto Kuranas numato, kad „kvietimu atsiversti į islamą“ galėtų ar net turėtų užsiimti ir paprasti musulmonai. Antai (3:104) kalbama apie musulmonus, kurie turėtų perimti estafetę iš Muchamedo: „Tebūna tarp jūsų grupė, kurie kviečia į Gėrį.“ O kad užsiėmimas „dava“ visapusiškai prasmingas ir vertingas, vienareikšmiškai tvirtinama kitoje ištaroje: „Kas gali būti geresnis savo kalba už tą, kuris kviečia į Dievą“ (41:33), iš jos galima spręsti, kad Dievo akyse day vertinamas itin aukštai. O kadangi žmogaus išganymas didele dalimi priklauso nuo jo dedamų pastangų (džihado etimologine ir originaliąja jo prasme) ir padarytų gerų darbų skaičiaus ir svorio, islamo skleidimas per kvietimą – misionierišką veiklą – tampa labai dvasiškai „pelningu“ užsiėmimu.

Tačiau iš Kurano nėra aišku, kas gali būti day. Ar tai bet kuris musulmonas, ar tik atitinkamai pasirengęs? Kitaip tariant, ar „kvietimas atsiversti į islamą“ yra profesionalų darbas, ar gali būti patikėtas ir „mėgėjams“? Išvertus į teisinę islamo kalbą būtų galima klausti: „dava“ yra „individuali“ (būtina vykdyti kiekvienam) ar „kolektyvinė“ (bendruomenės vardu ją vykdo atskira grupė) prievolė? Taip pat neaišku, ar moterys gali užsiimti „dava“. Jų naudai netiesiogiai bylotų 9:71, kur skelbiama, kad „tikintieji ir tikinčiosios yra vieni kitų globėjai, jie įgyvendina tai, kas prisakyta, ir išgyvendina tai, kas užginta“. Iš šios ištaros būtų galima daryti išvadą, kad moterys bendruomeniniu lygmeniu „įgyvendindamos tai, kas prisakyta, ir išgyvendindamos tai, kas užginta“, taip pat atlieka „davą“. Apskritai Kurane leidžiama suprasti, kad pagrindinis reikalavimas day yra skelbiamo tikėjimo išmanymas, kad jis būtų geras pavyzdys tiek savo tikėjime, tiek praktikoje.

Dėl žodžio „dava“ ir jam giminingų žodžių dažnumo Kurane jo komentatoriai – mufasirai – neišvengiamai turėjo bent kiek stabtelėti ties šio žodžio reikšmėmis pačiame Kurane, o per tai ir musulmonų bendrijoje. Tačiau skaitant net ir reikšmingesnių klasikinių mufasirų, tokių kaip at-Tabarsi (mirė 1153), al-Baidavi (1286), Ibn Kasyr (1372), tafsyrus tampa akivaizdu, kad ideologiniai ir praktiniai „kvietimo atsiversti į islamą“ aspektai jų beveik nedomino. Laikydamiesi žanro reikalavimų šie mufasirai, komentuodami tas Kurano ištaras, kuriose minimas „kvietimas atsiversti į islamą“, neperžengia filologinės analizės ribų.

Naujųjų laikų mufasirai (pvz., reformatoriai Abduh (1905) ir jo mokinys Rida (1935) ar islamistinės Musulmonų brolijos vienas svarbiausių ideologų, tapęs savotišku Marxu vėlesnėms islamistų kartoms, Qutb (1966)) įsileidžia į platesnius svarstymus apie „davos“ prigimtį, tikslus ir sudėtį. Jiems „dava“ nebėra vien „kvietimas atsiversti į islamą“, bet netgi labiau „kvietimas sugrįžti į (tikrąjį) islamą“, kurio adresatais tampa patys musulmonai. Taip, pvz., komentuodamas 3:104 ir 12:108 Qutb pasisako už totalinę musulmonų bendrijos – Umos – reislamizaciją politinėmis priemonėmis, o Rida pabrėžia švietimo būtinybę siekiant atgaivinti musulmonų religinę sąmonę. Rida skiria dvi day rūšis – profesionalus ir pasauliečius. Anot jo, profesionalūs day turi turėti giluminių žinių ne tik apie islamą, bet ir apie kitas religijas, pasaulio istoriją, turi išmanyti psichologiją, retoriką. Pasauliečiams užtenka tik to, kad jie būtų atsidavę dievobaimingi musulmonai, nes jų „misionieriškos“ veiklos mastas yra nedidelis.

Ir nors Kuranas nenumato institucionalizuotų „kvietimo atsiversti į islamą“ struktūrų ar jo metodų, musulmonų šventraštyje esančios ištaros ir jų komentarai davė pagrindą istoriniam musulmonų misionieriškos veiklos, tebesitęsiančios iki dabar, atsiradimui. Vis dėlto „dava“ kaip musulmonų misionieriška veikla patyrė gana vėlyvą institucionalizaciją. Nors musulmonai per amžius kvietė nemusulmonus pasirinkti islamą, iš pat pradžių tai, atrodo, buvo daroma individų ir mažų grupių lygiu (įžymiausi tarp misionierių buvo musulmonų mistikai sūfijai) ir tik retkarčiais prie šių pastangų prisidėdavo oficiali valdžia.

Šiandien „dava“ vykdoma dviem lygmenimis – nevyriausybinių organizacijų ir valdžios. Pastaroji reiškiasi tokių tarptautinių organizacijų kaip Pasaulinė musulmonų lyga, Pasaulinė islamiškosios davos bendrija, Islamo konferencijos organizacija, Pasaulinė musulmoniško jaunimo asociacija forma ir per jų veiklą. Šios organizacijos „davą“ daugiausia vykdo finansuodamos antrinių institucijų šviečiamąją ir leidybinę veiklą. Paprastai tokios institucijos atspindi dominuojančios organizacijos valstybės islamo versiją. Tad Pasaulinė islamiškosios davos bendrija palaiko Libijos versiją, o Pasaulinė musulmonų lyga ir Pasaulinė musulmoniško jaunimo asociacija – Saūdų Arabijos.

Nevyriausybinę „davą“, be tokių tarptautinių organizacijų kaip „Achmadyjos“ judėjimas ir „Tablyghi džamat“, taip pat vykdo, nors geografiškai ir apribotos, gausybė organizacijų nemusulmonų pasaulyje, daugiausia Vakaruose. Musulmonų studentų asociacija / Šiaurės Amerikos islamo bendruomenė Šiaurės Amerikoje ir Islamo fondas Lesteryje, Jungtinėje Karalystėje, yra dvi geriausiai žinomos lokaliai įkurtos nevyriausybinės „davos“ atstovės nemusulmonų pasaulyje. Šios organizacijos vengia tiesiogiai įsitraukti į politinius reikalus ir veikiau reiškiasi socialiniu lygmeniu. Jų sąlyginė sėkmė liudija faktą, kad „dava“ iš tiesų atėjo į Vakarus. Kitos mažesnės organizacijos funkcionuoja faktiškai visose Europos (ir kitose nemusulmonų) šalyse. Musulmonų misionierių pastangomis dešimtys tūkstančių europiečių (tarp jų keli šimtai Lietuvos piliečių) atsivertė į islamą.

Šiandien „dava“ plinta vis atkakliau – ją vykdančių organizacijų plėtra, spausdintos ir internetinės medžiagos apie „davos“ svarbą musulmonams ir atlikimą gausėjimas, netgi „davos“ mokymo formalizacija – visa tai rodo musulmonų misionieriškos veiklos masto didėjimą. Taigi šiandieniai musulmonai ne tik neapleido Kurane esančių gausių raginimų užsiimti „kvietimu atsiversti į islamą“, bet dargi pavertė „davą“ iš tikrųjų globaliu reiškiniu.

Viso vaizdo susidarymo dėlei kitą kartą privalu pakalbėti ir apie prievartos – ginkluotos kovos forma – pateisinimą Kurane.

* Kurano ištarų vertimai iš arabiško originalo daryti autoriaus. Arabiški žodžiai tekste transliteruoti siekiant išlaikyti arabiško žodžio garsinį autentiškumą, taip pat vengiant arabų kalbai svetimų balsių.