Apie prievartą ir smurtą Kurane

– Nežinau, kas tai. Nušoviau, kai sirgau drugiu. „The New Yorker“

Religijoje nėra spaudimo.*

Kuranas, 2:256

Nors musulmonų, ir ne tik jų, apologetai, norėdami įrodyti neprievartinę islamo prigimtį, dažniausiai pasitelkia Kurane 2:256 esančią ištarą, skelbiančią nuostatą, kad tikėjimo reikaluose žmonėms negali būti daromas spaudimas, Kurane ištarų, kuriose kalbama apie prievartą ir smurtą, netrūksta. Kritiškai islamo ir jo šventraščio atžvilgiu nusiteikę žmonės netrunka nurodyti tas Kurano vietas, kuriose, atrodytų, prievarta ir smurtas yra ne tik pateisinami, bet ir prisakomi. Viena tokių kontroversiškų ištarų yra 4:34, suteikianti sutuoktiniui teisę suduoti („daraba“) neklusniai žmonai, kai kitos sutramdymo priemonės (perspėjimas, patalo nesidalijimas) neduoda norimų rezultatų. Kurano komentatoriams mufasirams teko rinktis – nekritiškai (pažodžiui) priimti šią nuostatą ir ieškoti jos perkeltinių prasmių ar teigti, kad suduoti, tik lengvai, galima išimtiniais atvejais. Deja, musulmonų juristams buvo sunku apibrėžti išimtinių atvejų ribas. Todėl musulmonų bendriją iki šiol persekioja kaltinimas, kad Kuranas įteisina smurtą šeimoje.

Panašiai islamo kritikai musulmonams prikiša Kurane sankcionuotas fizines bausmes, tarp jų ir mirties bausmę. Išties Kurane nemažai kalbama apie tokias bausmes, taikytinas už tam tikrus nusižengimus; vėliau jos tapo pamatine musulmonų baudžiamosios teisės dalimi – musulmonų jurisprudencijoje jos vadinamos chudūd (ribomis). Chudūd bausmes esą numatęs pats Dievas, ir jos taikomos privalomai ir nekvestionuojamai. Tarp chudūd, aptariamų Kurane, yra vagystė, už kurią 5:38 numatyta plaštakos nukirtimo bausmė, svetimavimas, užtraukiantis 24:2 nustatytą šimto rykštės kirčių bausmę, melagingas kaltinimas svetimavimu, laikantis 24:4, baudžiamas aštuoniasdešimčia rykštės kirčių. Chudūd taip pat apima ir bausmes už alkoholio vartojimą (nuplakimas), atsimetimą nuo islamo (mirties bausmė) ir ginkluotą plėšimą (mirties bausmė), tačiau bausmės už šiuos nusikaltimus nėra nustatytos pačiame Kurane, o veikiau išvestinės iš jo, remiantis ir Muchamedo praktika. Pažymėtina, kad Kuranas pabrėžia, jog chudūd bausmės vienodai taikytinos abiem lytims.

Nors nepriskiriama prie chudūd bausmių kategorijos, 5:33 numato galimas bausmes maištininkams ir sukilėliams: „Atpildas tiems, kurie kariauja prieš Dievą ir Jo pasiuntinį ir sėja žemėje sumaištį, yra nužudymas arba nukryžiavimas, arba plaštakų ir pėdų iš priešingų pusių nukirtimas, arba išvarymas iš krašto.“ Bausmė už žmogžudystę taip pat neįtraukta į chudūd sąrašą, tačiau ji aptariama Kurane. Kuranas perėmė taliono principą – „akis už akį“, todėl vadovaujantis 2:178 nužudytam asmeniui atstovaujanti nukentėjusioji pusė gali reikalauti žudiko mirties.

Tačiau, be baudžiamajai teisei priskirtinų su prievarta ir smurtu susijusių sankcijų, taikomų individams, Kurane kalbama ir apie kolektyvinę prievartą bei smurtą. Gausybė Kurano ištarų, aptariančių prievartą ir smurtą, veikiau priskirtinos „tarptautinių santykių“ sferai – jose kalbama apie jėgos, net ginkluotos, naudojimą sprendžiant musulmonų ir nemusulmonų bendruomenių (o kartu ir suverenių politinių vienetų) tarpusavio santykius. Kurane yra ištisa ištarų grupė, musulmonų vadinama ajatul-kital – „kovojimo eilės“. Šias ištaras paprastai tiek musulmonai, tiek nemusulmonai įtraukia į platesnę džihado sampratą, nors, kaip bus parodyta toliau, Kurane džihadas su jomis nesutampa.

Etimologiškai žodis „džihad“ yra arabų kalbos veiksmažodžio „džahada“, kurio pagrindinė reikšmė yra „stengtis“, daiktavardinė forma. Kurane tiek pats veiksmažodis, tiek daiktavardis vartojami keliasdešimt kartų (pvz., 9:20 (ir labai panašiai 2:218, 9:88): „Tie, kurie įtikėjo, emigravo ir stengėsi Dievo kelyje savo turtu ir savimi, Dievo akyse yra aukščiausio lygio, tokie yra laimėtojai“; 29:6: „Tas kuris stengėsi, išties stengiasi dėl savęs“; 29:69: „Tie, kurie stengėsi Mūsų (vardu), juos Mes vedame Mūsų keliais, nes Dievas išties yra su tais, kurie daro gerus darbus“; taip pat 5:35, 22:78, 25:52, 61:11 ir kt.). Tačiau džihadas – „pastangos Dievo kelyje savo turtu ir savimi“ – Kurane nėra tapatinamas su prievarta, smurtu ar ginkluota kova. Tiesą sakant, ginkluotai kovai įvardyti Kurane vartojamas visiškai kitas žodis – „kital“, arabų kalboje reiškiantis „kovojimą“.

Žodžiai „katala“ (žudyti, kovoti) ir „kital“ Kurane taip pat vartojami gausiai (pvz., 2:190: „Kovokite Dievo kelyje prieš tuos, kurie kovoja prieš jus“; 2:191: „Žudykit juos aptikę“; 2:193: „Kovokite prieš juos, iki neliks sumaišties ir įsiviešpataus Dievo religija“; 2:216: „Kovojimas yra prisakytas jums, o jūs juo boditės. Bet gali būti, kad Jūs boditės tuo, kas yra jums gėris, ir mėgstate tai, kas yra jums blogis. Bet Dievas žino, o jūs nežinote“; 47:20: „O kai akivaizdi sūra apreikšta ir joje minimas kovojimas, pamatai tuos, kurių širdyse liga“; 9:5: „Jei baigėsi šventieji mėnesiai, žudyk politeistus, kai tik susidursi su jais, užgrobk juos ir persekiok, ir tykok jų kada tik įmanoma“; taip pat 2:244, 4:84, 9:123 ir kt.). Tačiau, be ištarų, kuriose vartojami žodžiai „katala“ ir „kital“, Kurane netrūksta ir kitų, kalbančių apie tarp bendruomenių kylantį smurtą, vadintiną kariavimu. Pvz., 8:60 kviečiama: „Sutelk visas savo jėgas (kovai) prieš juos, ir karo žirgus, kad sėtum juo terorą tarp Dievo priešų“, o 47:4 liepiama: „Jei sutiksi netikinčius, smok jiems per sprandą (su kardu).“

Apskritai su ginkluotu kovojimu susijusios Kurano ištaros dažniau aptinkamos Madynos laikotarpio apreiškimuose, šiuo laikotarpiu tarp bendruomenių iš tiesų kildavo kur kas daugiau prievartos ir smurto nei Mekos laikotarpiu. Ir nors Muchamedui tebesant gyvam musulmonų bendruomenė buvo vieninga, Kurane, be kita ko, numatyta, kad ginkluota kova gali kilti tarp dviejų musulmonų grupių. Tokiais atvejais Kurano 49:9 bendrijos vadovui duoda patarimą, kaip elgtis: „Jei dvi tikinčiųjų grupės kovoja, sutaikyk jas; bet jei viena jų skriaudžia kitą, kovok su skriaudžiančiąja, iki ji paklus Dievo įsakymui.“

Tačiau Kurane ne vienoje vietoje reikalaujama, kad ginkluota kova būtų ne chaotiškas visų karas prieš visus, o kontroliuojamas laikinas veiksmas, paklūstantis tam tikroms nustatytoms sąlygoms ir riboms, kurių dievobaimingi musulmonų kovotojai turi laikytis. Šios sąlygos yra išsamiai išdėstytos Kurano devintajame skyriuje: nusikaltimams ir prieš musulmonus nukreiptam priešiškumui turi būti priešinamasi, jei reikia – net ginkluota jėga; tačiau reikia kovoti tik su priešininkų kovotojais, o civilių (pagyvenusių žmonių, vaikų, moterų, vienuolių ir dvasininkų) reikia pasigailėti; kova turi būti nutraukta, kai tik priešai baigia kovoti; priešams, kurie paklūsta musulmonų valdžiai, turi būti suteiktos tam tikros teisės mainais į tam tikras pareigas; sudarytų paliaubų reikia laikytis ir taip toliau. Todėl darytina išvada, kad ginkluota kova, kuri nėra gynyba (ši visuomet teisėta), turi būti nutraukta arba kai nemusulmonai sutinka atsiversti į islamą, arba kai pripažįsta musulmonų valdžią ir islamo teisės viršenybę savo teritorijoje. Tai akivaizdžiai numato 9:29: „Kovokite prieš tuos, kurie netiki Dievu nei Paskutinio teismo diena ir nelaiko draudžiamu to, ką uždraudė Dievas ir Jo pasiuntinys, ir nepripažįsta Tiesos religijos iš tų, kuriems buvo duota Knyga, iki jie pradės mokėti džizyją ir nusižemins.“ Kitaip tariant, Kuranas numato, kad vadinamųjų „Knygos žmonių“ (visų pirma kitų monoteistinių tikėjimų atstovų – judaistų ir krikščionių, tačiau taip pat sabijų ir zoroastristų) atžvilgiu jokia kita prievarta ar smurtas negali būti naudojami, jei jie reguliariai moka numatytą pagalvės mokestį – džizyją. Tokių žmonių nevalia versti atsiversti į islamą ir jiems turi būti suteikta tikėjimo laisvė.

Kaip matyti iš 2:216 ir kitų ištarų, teisėtas ir teisingas ginkluotas kovojimas Kurane ne tik yra leidžiamas, bet ir prisakomas. Kurane itin šlovinamas islamo kovotojas (katil), o žuvę kovotojai (maktūl) iš Dievo gauna milžinišką atlygį (3:157: „Jei būtumėte nužudyti Dievo kelyje ar mirtumėte, Dievo gailestingumas ir palaiminimas yra geriau už tai, ką jie sukaupia“; 4:74: „Tas, kas kovoja Dievo kelyje ir žūva ar yra pergalingas, duosime jam didžiulį atpildą“; taip pat 2:154, 3:158, 3:169). Taigi, kaip įtvirtinta daugelyje Kurano eilučių, ginkluota kova prieš islamo priešininkus yra dorybingas veiksmas Dievo akyse.

Dėl tokios gausybės prievartą ir smurtą sankcionuojančių ištarų musulmonų šventraštyje islamas tampa neapsaugotas nuo kraštutinių interpretacijų, garbinančių ne tik gynybinę, bet ir puolamąją prievartą, netgi prilygstančią terorizmui plačiausia prasme. Jei pačios ištaros atrodo radikalios, neatsakingas jų interpretavimas gali turėti, tiesą sakant, dažnai ir turi, nepageidaujamų pasekmių musulmonų ir nemusulmonų bendruomenių gyvenime. Jau klasikinių laikų Kurano komentatoriams kilo klausimas, ar „kital“ apskritai nėra prievolė? Ir jei ne individuali, tai bent bendruomeninė? Radikaliau nusiteikę musulmonai „kital“, kurį jie sutapatino su džihadu, išties pakylėjo į individualios prievolės lygį. Šiandien pasaulyje siautėjantys džihadžiai kaip tik taip ir suvokia savo pareigas Dievui.

Vis dėlto svarbiausia tai, kad Kurane džihadas, nors ir suprantamas kaip visa apimančios pastangos (tiek vidinės, tiek nukreiptos į išorę), kuriomis turi būti siekiama islamo normų įsiviešpatavimo pasaulyje, nėra tapatinamas su prievarta ar smurtu. Tai labiau individuali prievolė, kurios vykdymas artina musulmoną prie Dievo – šiame gyvenime džihadas įvairiomis formomis ugdo ir stiprina musulmonų dievobaimingumą ir islamiškumą, o po mirties bus „koziris“ pasiekti išganymą. Didelės dalies Kurano komentatorių nuomone, džihadas apima ir misionierišką veiklą – „davą“. Kitaip tariant, misionieriška veikla, kuri pagal prigimtį yra skirta islamo įtakai plėsti pasaulyje, suprantama kaip „Didžiojo džihado“ dalis. O, kaip aptarta anksčiau, misionieriškoje musulmonų veikloje bet kokia prievarta, ką ir kalbėti apie smurtą, vadovaujantis 2:256 yra griežtai atmetama. Tiesa, kai kurie komentatoriai tvirtina, kad misionieriška veikla ir ginkluota kova kyla viena iš kitos – žlugus misionieriškoms pastangoms prieš islamui besipriešinančius netikėlius teisėta imtis smurtinių priemonių, tarp jų ir ginkluotos kovos. Taip „dava“ ir „kital“ sujungiami į vieną išplėstinę „džihado“ sampratą. Islamistų ideologas Sajydas Kutbas, parašęs visą Kurano komentarą tafsyrą, teigia, kad kuraniškasis džihadas perėjo tris fazes – pacifistinį, ginamąjį, puolamąjį ginkluotą. Lūžio momentu Kutbas laiko Muchamedo persikėlimą iš Mekos į Jasribą, po to buvęs ujamas, nevykėliu ar net piktybiniu ir pavojingu užsispyrėliu laikytas Muchamedas tapo musulmonų bendrijos-valstybės dvasiniu ir politiniu vadovu. Anot Kutbo, ši, trečioji, fazė liko galioti ir po Muchamedo mirties.

Tačiau toks sintetinis kai kurių musulmonų požiūris nėra akivaizdžiai palaikomas Kurane, kuriame ryšys tarp legalizuoto ginkluoto kovojimo (kital) ir džihado lieka Dievo nepaaiškintas. Imant Kuraną kaip istorinį dokumentą, būtų galima sakyti, kad jame džihadas apima ir „kital“ (ypač antruoju, Madynos, apreiškimo laikotarpiu), bet džihadą traktuoti išimtinai kaip „kital“ būtų neatleistinai klaidinga simplifikacija ir vulgarizacija. Be to, prievarta ir smurtas išreiškiami ir daugybe kitų Kurane vartojamų arabų kalbos žodžių, pvz.: „charb“ (karas), „ghazw“ (karinė ekspedicija), „sira’a“ (kova), kurių kiekvienas gali būti įteisintas, bet nebūtinai tapatintinas su džihadu. Galiausiai bet kokio tipo džihadui būtina intencija – tik teisėtas ir teisingas veiksmas, daromas išimtinai Dievo vardan (arab. bismillaahi), gali pretenduoti į džihado statusą.

Kaip matyti, Kuranas, o per jį ir musulmonų jurisprudencija, į prievartą ir smurtą žiūri nebūtinai išimtinai kaip į blogį. Tam tikra prievarta ir smurtas jame yra įteisinti. Kitaip tariant, Kuranas sankcionuoja prievartą ir smurtą. Tačiau būtina nepamiršti, kad sankcionavimas kartu reiškia ir griežtą reglamentavimą, kada ir kokio tipo prievarta ar smurtas leistini. Tai, kad istorijoje musulmonai neretai peržengdavo jų pačių šventraštyje numatytas prievartos ir smurto ribas ir gerokai persistengdavo net turėdami kuo nuoširdžiausių intencijų, yra musulmonų bendrijos – Umos – problema, o ne paties Kurano. Todėl teisingausia būtų islamo istoriją ir jo „Raidę“ – Kuraną – nagrinėti kaip dvi paralelias savarankiškas realybes.

* Kurano ištarų vertimai iš arabiško originalo daryti autoriaus. Arabiški žodžiai tekste transliteruoti siekiant išlaikyti arabiško žodžio garsinį autentiškumą, taip pat vengiant arabų kalbai svetimų balsių.