Apie santykius tarp lyčių Kurane

Alaino karikatūra (1941) „The New Yorker“

Tikintieji ir tikinčiosios yra vieni kitų patikėtiniai.*

Kuranas, 9:71

Europos žiniasklaidoje santykiai tarp lyčių musulmonų bendruomenėse jau seniai yra tapę „karšta“ tema. Paprastai jų aptarimas konstruojamas aplink moters – patriarchalinių mizoginiškų vyrų užguitos aukos – įvaizdį, nededant pastangų atskirti, ar kalbama apie Kurano ištarose randamas ir iš jo tiesiogiai kylančias nuostatas, ar apie musulmonų visuomenėse istoriškai įsitvirtinusias socialines (kultūrines) tarpusavio bendravimo formas. Tiesą sakant, dažniausiai pastarosios pristatomos kaip pirmosios. Deja, neretai kultūrinė musulmonų santykių tarp lyčių praktika ne tik kad būna neislamiška, bet netgi antiislamiška. Kitaip tariant, ji dažnai būna svetima ne tik Kurano dvasiai, bet ir jo raidei.

Moterys Kurane vienaip ar kitaip minimos ne mažiau nei kelis šimtus kartų. Nors Kurane Dievo kreipimosi objektas dažniausiai yra vyrai (ir visų pirma pats Muchamedas bei kiti pranašai), neretai musulmonų šventraštyje kalbama išvien apie abiejų lyčių atstovus, tiek tikinčiuosius ir tikinčiąsias, tiek netikėlius ir netikėles. Negana to, daugiau nei tuzine ištarų Dievas net tiesiogiai kreipiasi į moteris (pavyzdžiui, 33:55).

Kurane vienareikšmiškai leidžiama suprasti, kad Dievo akyse abi lytys yra lygiavertės, priklausomai nuo asmens dievobaimingumo – svarbiausio kriterijaus – bus išganyti arba pasmerkti tiek vyrai, tiek moterys. Abiem lytims religinės prievolės yra vienodai privalomos. Todėl, formaliai žiūrint, moteris, vien lyties pagrindu, nėra nė kiek prastesnis Dievo kūrinys už vyrą. Vadinasi, moteris musulmonė nėra žemesnės padėties už vyrą musulmoną.

Vis dėlto socialinėje plotmėje moteriai Kuranas numato nelygiavertį vyrams statusą: 4:34 skelbiama, kad „vyrai yra moterų globėjai“, nes Dievas esą jiems suteikė daugiau stiprybės nei moterims ir jie išlaiko moteris. Tad istorinis daugumos musulmonų visuomenių patriarchališkumas išties įtvirtintas jau pačiame Kurane. Tačiau patronažas jame matomas pro geranoriško „globėjo“ prizmę: daugybėje ištarų Kurane vyrams prisakoma rūpintis moterimis ir kuo švelniausiai su jomis elgtis, net jei jų elgesys nepakenčiamas ar nepateisinamas. Atitinkamai nederamas, o juo labiau šiurkštus ar despotiškas vyrų elgesys su moterimis Kurane, tiesa, netiesiogiai, smerkiamas. Deja, neretai musulmonai vyrai, nepaisydami ar savaip interpretuodami šią Kurano ištarą, iš globėjų tapdavo moterų engėjais. Kurane tokie perspėjami, kad Dievas yra viską matantis ir viską žinantis ir kad už jų elgesį su moterimis jų laukia Jo bausmė.

Kurane moteris matoma beveik išimtinai šeimos požiūriu, daugiausia susitelkiant į jos kaip žmonos statusą. Musulmonų šventojoje knygoje gana detaliai nužymėtos santuokos sudarymo, išlaikymo ir nutraukimo gairės, vėliau jos tapo musulmoniškos civilinės teisės pagrindu. Dauguma tarpusavio santykius reglamentuojančių ištarų yra vėlesniuose Kurano skyriuose (ypač antrajame ir ketvirtajame, net ir pavadintame „Moterys“). Ir tai lengvai paaiškinama – Jasribe įkūręs pirmąją musulmonų valstybę, Muchamedas turėjo pateikti jai socialinio gyvenimo normas (vėliau jos tapo teisinės).

Santuokos institutui Kurane skiriama itin daug dėmesio. Islame santuoka yra socialinė-ekonominė dviejų giminių sutartis – už ją atsakingi ne tik sutuoktiniai, bet ir jųdviejų artimieji. Vedybų sutartyje, tradiciškai iškilmingai pasirašomoje mečetėje, be kitų sąlygų, abiejų sutuoktinių pareigų ir teisių, kaip numato Kurano 4:4, turi būti nurodyta vertinga sutuoktinio dovana žmonai ar jos vertė, kuria ji santuokiniame gyvenime galėtų disponuoti savo nuožiūra. Taip daroma iš dalies ir dėl to, kad sutuoktinio mirties ar dingimo be žinios atveju moteris turėtų bent minimalų nuosavą kapitalą pragyventi. Deja, istorijoje fiksuota aibė atvejų, kai sutuoktiniai priversdavo žmonas atiduoti ar paprasčiausiai iš jų atimdavo tą dovaną.

Be to, Kuranas (4:7) numato, kad artimųjų (sutuoktinio, tėvų, vaikų) mirties atveju moteris paveldi dalį jų turto. Prisimenant, kad Kurano tekstas surašytas VII amžiaus viduryje, nuostata, jog moteris gali turėti nuosavo turto – kaip vedybų dovaną ar paveldėjimą – ir laisvai juo disponuoti, turėjo atrodyti labai progresyvi ir emancipuojanti. Tačiau pažymėtina, kad 4:11–12 esančios ištaros, sukonkretinančios, jog moteris (dukra, sesuo) paveldi pusę to, ką paveldi vyras (sūnus, brolis), darsyk parodo Kurane įtvirtintą žemesnį moters socialinį statusą nei vyro.

Beje, musulmonėms draudžiama tekėti už netikėlių (konkrečiai Kurano 2:221 ištaroje nurodomi stabmeldžiai) – musulmonę norintis vesti nemusulmonas turi visų pirma atsiversti į islamą. Tuo tarpu musulmonams vyrams Kuranas (5:5) nedviprasmiškai suteikia teisę vesti „Knygos žmonių“ (monoteistinių tikėjimų, prie kurių musulmonai priskyrė judaizmą, krikščionybę, zoroastrizmą ir kai kada sabijų tikėjimą) atstoves. Tačiau, iš dalies siekiant išvengti incesto, Kurane (4:23) išvardijama visa virtinė musulmonių moterų, kurių musulmonas negali vesti: be artimų giminaičių, jam neleidžiama turėti dviejų žmonų, kurios yra seserys, vesti moterį, kurią žindė jo motina, žmonos dukterį iš kitos santuokos. Vienu metu musulmonui leidžiamų turėti žmonų skaičius Kurane (4:3) apribojamas keturiomis. Tačiau toje pačioje ištaroje iškeliama sąlyga: vyras, norintis vesti antrą, trečią ar ketvirtą žmoną, turi būti įsitikinęs, kad galės išlaikyti ją, su ja susilauktus vaikus ir jau turimą (turimas) žmoną (žmonas) bei vaikus.

Kurane moterys raginamos būti dėkingos savo vyrams ir klusnios. 24:31 pabrėžiama, kad kuklumas ir santūrumas (ypač svetimų akivaizdoje) yra vertybė: puikuotis papuošalais ar rodyti intymesnes kūno vietas yra tiesiog nepadoru. 24:31, be kita ko, randamas ir raginimas moterims prisidengti. Tačiau Kurane nėra griežtai apibrėžta, ką ir kaip konkrečiai moterys turėtų dengtis. Absoliuti dauguma musulmonų sutaria, kad krūtinę musulmonės privalo pridengti drabužiu ar skraiste. Beveik visuotinai sutariama, kad musulmonės turėtų dengtis ir galvą (beje, musulmonams vyrams tai taip pat patariama, ir aišku kodėl – alinančioje Arabijos kaitroje, kurios kankinamas gyveno ir Muchamedas, galvą dengti būtina sveikatos sumetimais). Tad nors beveik visose musulmonų visuomenėse moterys nešiodavo galvos apdangalus, jų forma ir tai, ką jie dengdavo, ryškiai skyrėsi. Bet kuriuo atveju veido dengimas Kurane nėra bent jau tiesiogiai sankcionuotas. Be to, vyresnio amžiaus moterims, nebegalinčioms gimdyti ir nebeplanuojančioms ištekėti, Kuranas (24:60) suteikia teisę rengtis laisviau nei jaunoms.

Nepaklusnias žmonas vyrai, laikantis 4:34, gali pabarti, atsisakyti dalytis lova, o blogiausiu atveju net suduoti. Jei žmona ir toliau nepaklūsta vyrui, šis gali pradėti skyrybų procesą. Nors skyrybos laikomos nepageidaujama išeitimi, jos įteisintos jau pačiame Kurane, kur gana išsamiai nustatoma, kaip procesas turi būti vykdomas. Kurane numatytos tripakopės skyrybos: kiekvieną pakopą žymi viešas vyro pareiškimas, kad jis skiriasi su žmona. Du kartus tai paskelbęs vyras turi laukti keturis mėnesius (taip nustatyta 2:226), iki galės pakartoti savo apsisprendimą. Tie keturi mėnesiai skiriami tam, kad abu sutuoktiniai, be artimųjų pagalbos ar su ja (tokia galimybė numatyta 4:35), rastų sprendimą, kaip išsaugoti santuoką. Jei tai nepavyksta, vyrui telieka trečią kartą viešai (65:2 leidžiama suprasti, kad turi būti bent du liudininkai) pareikšti, kad jis išsituokia, tada ištuoka laikoma formaliai įsigalėjusia. Kuranas (2:229, 4:20) skatina vyrus po ištuokos neatsiimti per vedybas žmonai dovanotos dovanos – taip Kuranas skatina socialinį teisingumą silpnesniųjų atžvilgiu. Tiesa, formaliai, remiantis 4:128, skyrybų siekti gali ir moteris, ypač jei ji „baiminasi prasto vyro elgesio su ja ar kad bus apleista“, tačiau praktikoje tokia jos teisė dažnai būdavo labai apribota.

Vyras po skyrybų nedelsdamas gali vesti kitą moterį. Tačiau išsiskyrusi moteris tris mėnesius negali ištekėti už kito vyro: 2:228 (t. p. 65:04) išsituokusiai moteriai prisako išlaukti tris mėnesinių ciklus, kad būtų išsiaiškinta, ar moteris nėra nėščia, taip pat nekiltų klausimų dėl tėvystės. Ten pat Kuranas draudžia slėpti nėštumą. Praėjus trims mėnesiams po skyrybų (ir paaiškėjus, kad nėštumo nėra), vadovaujantis 2:231–232, buvęs sutuoktinis privalo atsisakyti bet kokių pretenzijų ir teisių į buvusią žmoną. Jei paaiškėja, kad ji laukiasi, po gimdymo dvejus metus buvęs vyras kūdikio tėvas privalo rūpintis, kaip liepiama 2:233, „žindančios motinos maitinimu ir aprengimu“. Toks Kurane išreikštas reikalavimas gali būti matomas kaip dar vienas socialinio teisingumo siekimo pavyzdys.

Našlėms Kuranas (2:234) numato keturių mėnesių ir dešimties dienų laukimo laikotarpį, iki jos gali vėl ištekėti. Laukimas numatytas tiek dėl nėštumo (ir tėvystės) nustatymo, tiek dėl gedulo. Kad Kuranas įteisina našlių ir išsituokusių moterų pakartotines vedybas, taip pat galėtų būti priskirta prie progresyvių nuostatų. Deja, istoriškai išsituokusios moterys neretai būdavo stigmatizuojamos, o jų galimybės dar sykį ištekėti būdavo ribotos.

Kurane (2:230) numatyta (matyt, remiantis istoriniu precedentu) ir procedūra, kaip buvę sutuoktiniai vėl galėtų tarpusavyje sudaryti naują vedybų sutartį: svarbiausia sąlyga yra ta, kad norinti už buvusio vyro ištekėti moteris privalo būti ištekėjusi už kito vyro, su kuriuo jau būtų išsiskyrusi ir išlaukusi reikalaujamus tris mėnesinių ciklus.

Islamo šventraštyje taip pat daug dėmesio skiriama seksualumui ir seksui. Viena vertus, lytiniai santykiai tarp sutuoktinių yra laikomi viena esminių santuokinio gyvenimo formų. 2:222 ir 2:223 sutuoktiniui suteikiama teisė į žmonos kūną, kuris vaizdžiai įvardijamas kaip dirva: „Jūsų moterys yra jūsų dirva, įeikit į ją kaip tinkami.“ Kita vertus, nesantuokiniai ryšiai Kurane ne tik smerkiami: „Nesiartinkite prie svetimavimo, nes tai išties ištvirkavimas ir pakeliui į blogį“ (17:32), bet ir kriminalizuoti (kaip ir melagingas kaltinimas jais – šmeižtas): „Svetimautoją moterį ir svetimautoją vyrą nuplakite kiekvieną jų šimtu rimbo kirčių“ (24:2). Be to, 24:3 nurodoma, kad svetimautojai gali tuoktis tik tarpusavyje arba su netikėliais.

Kurane yra kelios ištaros, griežtai pasmerkiančios ir kriminalizuojančios homoseksualinius santykius. Pavyzdžiui, 26:165–166 ir 27:55 griežtai pasmerkiami vyrai, kurie geidžia vyrų ir ignoruoja moteris (kurios Dievo jiems skirtos į žmonas, t. y., be visa kito, ir seksualiniams poreikiams tenkinti). Nors Kurane tiesiogiai nekalbama apie moterų homoseksualumą, 4:15 ir keliose kitose ištarose smerkiamas moterų „gašlumas, nepadorumas“, vėlesnių musulmonų teisininkų suprastas būtent kaip homoseksualumas. 4:15–16 net prisakoma bausti seksualiai prasikaltusius – moterys turi būti įkalintos savo namuose, o homoseksualūs vyrai taip pat nubausti. Deja, Kuranas nenurodo konkrečios bausmės. Ir vis dėlto musulmonų visuomenėse homoseksualų būta per visus amžius. Būta ir tarpsnių, kai homoseksualumas kultūriškai (niekuomet teisiškai) toleruotas.

Paskaičius Kurane esančias lyčių santykius reglamentuojančias normas ir pasižvalgius po realias istorines bei dabartines musulmonų visuomenes nesunku pastebėti neatitikimą tarp normatyvinio ir kultūrinio lygmenų – musulmonai vyrai dažnai nepaisė Kurano paliepimų ir draudimų, apibrėžiančių jų elgesį su moterimis. Tiesą sakant, Kuranas yra daug liberalesnis ir progresyvesnis, nei dauguma musulmonų visuomenių kada nors buvo. Tad belieka apgailestauti, kad musulmonai savo bendrijos istorijoje taip menkai tepaisė savo pačių šventraščio, surašyto dar tuomet, kai, pavyzdžiui, centrinė ir šiaurės Europa, prie kurios priskirtina ir Lietuva, buvo barbariška ir beraštė. O dėl to, kad šiandien dalis musulmonų bendruomenių atrodo kultūriniai barbarai ir beraščiai (ir ne tik dėl elgesio su moterimis), mažiausiai kaltas Kuranas.

* Kurano ištarų vertimai iš arabiško originalo daryti autoriaus. Arabiški žodžiai tekste transliteruoti siekiant išlaikyti arabiško žodžio garsinį autentiškumą, taip pat vengiant arabų kalbai svetimų balsių.