Sekmadienio postilė

IV advento sekmadienis (Mt 1, 18–24)

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą:

Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų,
ir jis vadinsis Emanuelis,

o tai reiškia: „Dievas su mumis.“ Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save.

Kitokios Kalėdos

Pagaliau visiškai priartėjo šventė, kurios su nekantrumu laukia pasaulis. Reikėtų pasakyti – krikščioniškas, bet jau buvau išpažinties, negaliu meluoti. Nes civilizacija, kuri įgavo naują matmenį tame skurdžiame Betliejaus tvartelyje, kuri atsirado iš asketiško paprastumo, klajokliškos patirties ir „pakoreguoto“ šeimos modelio, seniai užmiršo savo atsiradimo istoriją. Ši istorija tiesiog daug kam pasaulietinėse ir dvasinėse struktūrose meta didelį iššūkį.

Kristus gimė kelyje, nes jo žemiškoji šeima turėjo būti „suskaičiuota“ ir įtraukta į imperijos mokesčių sąrašus. Ką tik gimęs turėjo vėl būti slapstomas nuo karaliaus Erodo naikinimo mašinos. Taip jis tapo tiltu tarp savo tautos, per dykumą keliavusios iš persekiotojų imperijos į pažadėtąją žemę, ir dabarties klajoklių – tų, kuriuos pats gyvenimas nustumia į paraštes, kurie kenčia socialinę ir dvasinę priespaudą. Jei jis būtų įsikūnijęs šiandien, galbūt būtų gimęs iš savo namų varomu palestiniečiu, skurstančiu ir apleistu Afrikos ar Azijos kūdikiu, o gal Nevados dykuma spalvotu senovišku autobusu kartu su tėvais keliautų į gėlių ir jaunystės fiestą kur nors San Franciske. Nes tik taip, tik pavojuose, varguose, o ne buržujiškuose malonumuose ir vartotojiškame siautulyje gyva dieviškoji dvasia.

Kitas istorijos sandas atskleidžiamas šio sekmadienio Evangelijoje. Joje kalbama apie šeimą. Natūraliai kyla klausimas, kuriai šeimai priklauso Jėzus – dieviškajai ar žemiškajai? Neįmanoma būtų ateljė nufotografuoti tokios šeimos. Dievo Tėvo, Šventosios Dvasios, Marijos ir Juozapo figūros nuolat keičiasi vietomis, atitolsta ir priartėja, jos dinamiškos. Jos nepanašios į dabar tiražuojamas patriarchalinės šeimos nuotraukas, Juozapas yra ne namų tironas, o tas, kuriam Kristus tiesiog padeda obliuoti stalus ir sukalti kėdes. Marija, švelnumo ir meilės teikėja, šeimoje įkūnija pirmapradę harmoniją, jos išskirtinė svarba priartina Šventosios Šeimos idealą ne prie šiuolaikinės šeimos institucijos, įteisinančios tėvo viršenybę, baimę ir kompleksus, o prie paleolitinės nomadiškos kultūros, kurioje bendruomenės, didžiosios šeimos narius tarpusavyje siedavo dvasinė laisvė, meilė, taikumas, savitarpio pagalba ir pagarba. Kristus vėl tampa tiltu tarp tos paleolitinės šeimos ir dabar kažkur už ribos egzistuojančių komunų, nes, pasirodo, tik tokioje šeimoje gimęs kūdikis yra išties laimingas. Pats Kristaus įsikūnijimas suardo šeimos neliečiamybę, sukelia chaosą ten, kur viešpatavo silpno gyvojo tikėjimo ir nepermaldaujamų dogmų tvarka. Keliaujantis Kristus pašventina kelią, skursdamas – skurdą, įsikūnydamas – didžiąją šeimą. Šviesaus atminimo Kurtas Vonnegutas 2004-aisiais parašė kalėdinio sveikinimo pavidalo eilėraštį, visai tinkantį šio sekmadienio Evangelijai. Čia ir dabar. Po juo pasirašau ir aš.

Prieš daugelį metų Nigerijoje sutikau žmogų
iš ibų genties,
kuris sakė, kad turi tris šimtus giminaičių,
kurių atsimena vardus.
Jo žmona ką tik buvo pagimdžiusi kūdikį.
Jie ruošėsi ant rankų jį neštis
eidami pėsčiomis,
kad jį sutiktų atvykus ir žavėtųsi
tiek daug minėtųjų giminių,
kiek galės jų surasti,
nors
vyko karas.
Ar tau nepatiktų būti
tokiu įžymiu vaiku?
Norėčiau per šias Kalėdas
pamojuoti burtų lazdele
ir suteikt kiekvienam beviltiškai vienišam,
alkanam ir pasimetusiam Amerikos
vyrui, moteriai ir vaikui
meilę, jaukumą ir pagalbą,
kaip didžiojoj šeimoj.
Tik dviem žmonėms ir vaikeliui ėdžiose,
vyriausybei esant beširdei,
nėra išsigelbėjimo plano.