2007 metai prie Vidurio Rytų Europos sienų pasibaigė liejantis Beethoveno simfonijos garsams, gergždžiant pjūklams, pjaunantiems pasienio užkardus, pokšint šampano kamščiams ir spragsint fotoaparatų blykstėms. Paskutinis šaltojo karo barjeras krito. Jaunosios Europos Sąjungos valstybės įsiliejo į Šengeno erdvę ir naujosios Europos vairuotojų valdomi vilkikai nudundėjo senosios Europos link.
Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus atvykęs į oficialią ceremoniją daug regėjusiame Kalvarijos ir Budzisko pasienio punkte kalbėjo apie sugriautas sienas ir kartu su Lenkijos prezidentu pakėlė simbolinius sienos užtvarus. Minia ėmė ploti.
Aš gi pamenu ir vizitą 2006 metų pabaigoje, kai mūsų prezidentas sraigtasparniu skrido prie Latvijos sienos ir stebėjosi milžiniškomis sunkvežimių, norinčių kirsti brolių latvių pasienio punktą ir judėti Rusijos link, eilėmis. Supykusių ir alkanų vairuotojų minia jau ruošėsi kelio blokadai, kol galų gale, įsikišus valstybių vadovams, įtampa atslūgo. Šiandien tai jau tik istorija, kurią rūškanais žvilgsniais palydi vidinių Europos sienų muitininkai.
Bet yra dar vienas vizitas ir dar viena istorija, kuri nesibaigs taip greitai kaip šaltasis karas. Prezidentas V. Adamkus, aplankęs Lietuvos pasienį su Karaliaučiaus kraštu, įsitikino, kad kontrabanda šiame krašte formuoja gyvenimo būdą. Įdomiausia ir tai, kad Tauragės apskrities gyventojai, atsilikdami pajamomis nuo gretimos Telšių apskrities, vartojimo išlaidomis jau niekuo neatsilieka.
O kada nors buvo kitaip? Ir caro laikais kontrabandos gabenimas čia nelabai skyrėsi nuo šių dienų. Pasiturintys pirkliai užsakydavo Prūsijoje prekių iš asmenų, kurie galėjo patikimai ir saugiai pervežti jas per sieną. Vieną dalį „vežėjai“ gaudavo iš karto, kitą dalį užsakovas sumokėdavo, kai tik gaudavo prekes. Perneštos prekės būdavo slepiamos pasienyje gyvenančių valstiečių pirtyse, šieno kupetose ar kitose sutartose vietose. Jei tekdavo prekes per sieną nešti dieną, į pagalbą kontrabandininkai pasitelkdavo piemenis – šie stebėdavo pasienio sargybos postus ir atsiradus pavojui sutartiniais ženklais perspėdavo kontrabandos nešikus. Šiandien nepilnamečiai informatoriai palei Nemuną laksto golfais, o jų patyrę draugai į „Subaru“ krauna cigarečių pakuotes – vėliau šios keliaus atsivėrusia Šengeno erdve.
Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius rašė: „Prūsuose prisipirkę didžius vežimus kontrabandų ir veža paprastai šunkeliais. Kartais nusisamdo kelias dešimtis Prūsų lydėtojų, kurie su ginklais važiuodami, užpuolus rusams, ginasi ir šaudosi.“
Susikūrus nepriklausomai Lietuvai padėtis pasienyje buvo nelengva, o ir sargybai, ne taip kaip šiandien, visko trūko. 1920 metais generolas leitenantas Ramanauskas rašė štabui: „Patikrinus Pirmą Parubežinį pulką rikiuotės ir ūkio atžvilgiuose, užimamą juomi dislokaciją ir nešimą parubežinės apsaugos radau: šineliai [milinės] – vidutiniai, nors jau pusėtinai apnešioti, frenčai [mundieriai] aplamai dičkai apnešioti visur; pusėtinai matosi ir suplyšusių – daugiausia skylės alkūnėse; apie trisdešimt nuošimčių reikėtų pamainyti. Avalynė [pusbačiai] tvarkoje, taisomi kuopos. Ne visos kuopos turi avalynės atsargą [10 kuopa]; nors pulko sandėlyje nedidelė batų atsarga yra, reikėtų, kad visos kuopos turėtų atsargoj po 2–3 poras, nes kitaip taisyti negalima. Bet pusbačiai Parubežinio pulko kareiviams visai netinka: reikia visokiame ore vaikščioti per purvynus ir balas, kojos šlampa ir šalta darosi. Apie 50 procentų kareivių nešioja savo kepures. Aplamai būtų reikalinga kiek galima geriau aprūpinti, o ypač apmundiruoti Parubežinį pulką, nes klaipėdiškiai, matydami kareivį su praplyšusiomis alkūnėmis, daro išvadas ne Lietuvos naudai.“
Kontrabanda iš Vokietijos į Klaipėdos kraštą taip ir nebuvo nutrūkusi visą nepriklausomybės laikotarpį. Spiritas, rūkalai, šilkas, dviračiai, radijo aparatai keliaudavo į Lietuvą, o ši mainais gabendavo arklius, sviestą, dešras. Informatoriais, kaip ir anksčiau, būdavo piemenys ar specialiai tam darbui samdyti žmonės. Ir tiktai Karaliaučiaus krašto prijungimas prie Rusijos Federacijos bei bendros kainos nuo Bresto iki Vladivostoko įveikė istorinę tradiciją, bet ji atgimė Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Manyčiau, kad didžiausi Lietuvos patriotai gyvena Tauragės apskrityje, ir jeigu kartais vėl užeitų rusai, jie stotų į kovą už Lietuvos nepriklausomybę. Nes nors Lietuvoje kai kas nostalgiškai dūsauja dėl sovietinių stabilių kainų, pigaus šildymo ir poilsio Kryme, gyventojai prie Nemuno blogiausiai gyveno tada, kai nebuvo sienos.
ATĖNAI
Lietuva internete
