Apie ekonomiką Kurane

– Šio vakaro koncertas įvyko tik alaus „Stutz“ dėka. Charleso Addamso karikatūra (1985) „The New Yorker“

Dievas sunaikins antpelnį ir atlygins už labdarą.*

Kuranas, 2:276

Islamo pradininkas Muchamedas buvo (ir reikia pripažinti – sėkmingas) verslininkas, o tiksliau – prekijas. Šio verslo jis išmoko iš savo dėdės Abū Talibo, kurio namuose augo nuo aštuonerių metų – po tėvų ir senelio mirties. Muchamedo biografijoje aprašomos būsimojo pranašo kelionės į Siriją – tiek su dėdės organizuotu prekybiniu karavanu, tiek vėliau, kai, būdamas maždaug dvidešimt penkerių, Muchamedas pats organizavo karavaną ir buvo jo vadovas. Netrukus jis vedė savo verslą valdyti jį samdžiusią pasiturinčią našlę ir, iki tol buvęs beturtis, savo dispozicijon gavo kapitalą, kurį galėjo investuoti į prekybos verslą. O prekyba ir paslaugų sektorius VI amžiuje Muchamedo gimtajame mieste Mekoje klestėjo. Mat Meka buvo tapusi vienu svarbesnių kultūrinių ir ekonominių Chidžazo (Vakarų Arabijos) centrų – į ją, tiksliau, joje esančią Kabos šventovę, atnašauti savo dievybėms kasmet vykdavo gausios piligrimų minios, tad jiems reikalingų paslaugų (nakvynės ir maitinimo) ir prekių (vandens ir pašaro gyvuliams) paklausa gerokai išaugo. Piligrimystės sezonu šalia Mekos esančioje Ukazo vietovėje vykdavo mugės, per jas iš prekybos mekiečiai (ir visų pirma mieste dominavusi Kuraiš gentis, kuriai priklausė ir Muchamedas) gaudavo solidų pelną. Galiausiai Meka buvo ant karavanų kelių iš Pietų Arabijos (Jemeno) į Bizantijos ir Sasanidų imperijas, tai duodavo papildomų pajamų iš paslaugų ir prekybos. Tad nors Chidžaze nebuvo valstybinių darinių, ekonominė (komercinė) veikla jame, ypač Mekoje ir Jasribe (vėliau, VII amžiaus trečiajame dešimtmetyje, į jį persikėlus Muchamedui, pervadintame į Madyna an-nabi – Pranašo miestu), buvo labai išplėtota.

Atsižvelgiant į šias istorines aplinkybes ir asmeninę Muchamedo patirtį nenuostabu, kad ir Kurane ekonominė veikla bei ekonominiai santykiai gana gausiai aptariami. Musulmonų šventraštyje apstu Madynos laikotarpio ištarų, tiesiogiai kalbančių ar suponuojančių teisingos islamiškos ekonominės veiklos principus. 622 metais emigravęs iš Mekos ir tapęs miesto valstybės Jasribo / Madynos valdovu, Muchamedas turėjo vis daugiau dėmesio skirti musulmonų visuomenės socialinės gyvensenos normoms. Taip vėlyvuoju apreiškimų laikotarpiu (paskutinį Muchamedo gyvenimo dešimtmetį) pagausėjo su ekonomine veikla susijusių ištarų, kurių dauguma greičiausiai buvo reakcija / atsakymas į konkrečius musulmonų veiksmus, poreikius ir lūkesčius. Antai būdamas prekijas Muchamedas natūraliai jautriai reaguodavo į nesąžiningumą prekyboje. Todėl bent dviejose ištarose (17:35; 83:1–3) musulmonai perspėjami neapgaudinėti sverdami ir matuodami (prekes), nes atsakyti turės visa matančiam ir visa žinančiam Dievui. Šių ir kitų Kurano ištarų pagrindu vėliau buvo suformuota musulmonų komercinė teisė.

Pagrindiniai islamiškos ekonomikos (kaip ir visų socialinių santykių) principai yra teisėtumas, teisingumas, solidarumas, moralumas. Kurane neteisingai ir neteisėtai uždirbtas pelnas yra smerkiamas ar net draudžiamas. Pavyzdžiui, palūkanos, vadinamos riba. Kurane (30:39) riba pasmerkiama (o vėliau priešpriešinama sadaka (aukojimui dorybinga intencija) ir uždraudžiama 3:130, 2:275–280). Tačiau nei Kurane, nei Muchamedui priskiriamoje praktikoje (chadysuose) nėra konkrečiai nurodoma, kokia ekonominė finansinė veikla patenka į riba kategoriją. Skirtingose musulmonų teisinėse tradicijose prie jos kai kada priskirtos skirtingos veiklos. Šiaip ar taip, reikalavimo vengti riba, net priskiriant ją prie vienos didžiausių nuodėmių, dėl jos apibrėžimo ambivalentiškumo daugelyje musulmonų kraštų nebuvo griežtai laikomasi. Istorijoje fiksuota atvejų, kai antpelnį iš savo verslo gaudavo net teisininkai ir kiti religijos mokovai (ulama). Kita vertus, pastaraisiais dešimtmečiais kai kuriuose musulmonų kraštuose ir net Vakarų Europoje išplėtota islamiška bankinė sistema yra paremta visišku riba (palūkanų) išvengimu.

Kraštutinumai, tokie kaip beatodairiškas turtų kaupimas ir išlaidavimas, Kurane (atitinkamai 104:2–4 ir 17:27) pasmerkiami kaip beprasmiai ir net žalingi – turtų kaupimas ne tik kad neužtikrins išganymo, bet ir gali būti amžinojo pasmerkimo priežastis, o išlaidavimas jau yra pasidavimo blogiui įrodymas. Lošimas (vadovaujantis analogijos principu – ir bet kokie azartiniai žaidimai) ir alkoholio vartojimas, vadovaujantis 5:90, Kurane griežtai smerkiama. Vėliau musulmonų teisininkai ne tik draudė vartoti alkoholį ir žaisti azartinius žaidimus, bet ir prekiauti alkoholiniais gėrimais, kitomis draudžiamomis (charam) prekėmis ir teikti charam paslaugas (seksualines, svaiginimosi alkoholiu ar narkotikais, lošimo). Musulmonų jurisprudencijoje iš prekybos charam daiktais gautas pelnas laikomas neteisėtu.

Nors Muchamedas buvo prekijas, Kurane ekonominė veikla ir ekonominiai santykiai jokiu būdu nėra susiaurinti iki prekybos. Tiesą sakant, reglamentuojant ekonominius santykius Kurane daug vietos užima mokesčių klausimai, o vienas iš musulmonams numatytų mokesčių – zaka – sureikšminamas iki „religijos ramsčio“ (iš viso yra penki) statuso. Šis mokestis laikomas viena Dievo garbinimo formų, nes manoma, kad taip išreiškiama padėka Dievui už suteiktą materialinę gerovę. Vis dėlto nors zaka Kurane minimas daugybėje vietų (2:43, 110, 177, 277; 4:162; 5:55; 22:78; 23:4; 24:56; 58:13), jame bent kiek detalesnio aptarimo nėra. Todėl musulmonų teisininkams teko remtis Muchamedo praktika, išsamiai aprašyta chadysuose. Remiantis jais buvo sutarta, kad turto cenzą atitinkantys musulmonai kasmet privalo sumokėti 2,5 nuošimčio turimo finansinio (auksu, sidabru (pagal kai kurias teisines tradicijas ir brangakmeniais), šiais laikais ir grynaisiais pinigais bei vertybiniais popieriais) turto. Apmokestinti ir gyvuliai (kupranugariai, raguočiai) bei žemės ūkio produkcija (visų pirma javai, datulės, razinos, bet pagal kai kurias teisines tradicijas – bet kuris žemės išaugintas derlius), taip pat prekės, skirtos komercijai (2,5 nuošimčio jų vertės). Surinktos lėšos ir natūra, remiantis 9:60, turi būti panaudojamos vargingiems bendruomenės nariams remti, mokesčių rinkėjų atlyginimams, misionieriškai veiklai, musulmonų karo belaisviams išpirkti, skoloms padengti, esantiems „Dievo kelyje“ (mudžahidams) remti, keliauninkams šelpti.

Kurane porą tuzinų kartų (2:177, 207; 9:79) minimas dar ir savanoriškos labdaros teikimas (sadaka), kuris, kaip ir zaka, skiriamas vargingiesiems šelpti. Deja, sadaka turinys ir davimo mechanizmas Kurane detaliau taip pat neaptariami. Sekant Muchamedo pavyzdžiu, kuris pats dažnai duodavo sadaka, musulmonai visuomet buvo skatinami tai praktikuoti. Tačiau kadangi sadaka esmė yra ne aukojamo / dovanojamo daikto vertė (aukojamas / dovanojamas daiktas gali ir neturėti vertės rinkoje), o intencija, kuria sadaka duodama (įsiteikti Dievui viliantis, kad labdaros davimas, be kita ko, lems išganymą po mirties), jos gavėjas gali būti nebūtinai vargingas asmuo (ir net nemusulmonas). Aukoti galima tiek, kiek norisi ir kada norisi, tik pageidautina, kad tai būtų daroma paslapčiomis, nesigiriant. Sadaka apima ir svetingumą bei vaišingumą. Ji priskiriama prie skatintinų veikų, kurių atlikimas padidina tikinčiojo išganymo po mirties perspektyvas. Vis dėlto neretai musulmonų teisininkų tekstuose sadaka ir zaka tapatinamos; jos tapatintos bei painiotos ir praktikoje.

Musulmonų jurisprudencijoje, be zaka ir sadaka, musulmonams numatyti ir kitokie mokesčiai, kurių primetimas grįstas taip pat Kuranu. Pavyzdžiui, ušr – dešimtinė už žemę, komercinę žemės ūkio veiklą. Nors žodis ušr Kurane neaptinkamas, šiam mokesčiui pagrįsti pasitelkiama 6:141 ištara, kalbanti apie teisingo mokesčio sumokėjimą nuėmus derlių. Ušr minimas keliuose chadysuose, tačiau nei jo paskirtis, nei turinys nėra apibrėžiami. Kai kada nemusulmonams verslininkams ir amatininkams, gyvenantiems ar prekiaujantiems musulmonų šalyse, taikyti pajamų mokesčiai taip pat vadinti ušr.

Kurane (9:29 ir kitur) kalbama ir apie nemusulmonams, gyvenantiems musulmonų valstybėje (vadinamiesiems ahl az-zima), taikytiną mokestį – džizyja. Formaliai džizyja taikytina tik ahl al-kitab (monoteistinių religijų išpažinėjų) bendruomenėms, bet istoriškai musulmonų taikyta ir politeistams. Mokėjusioms pagalvės mokestį nemusulmonų bendruomenėms būdavo suteikiama tiek religinė autonomija, t. y. teisė neperžengiant nustatytų rėmų praktikuoti savo religiją, tiek socialinė-teisinė autonomija bendruomenės viduje kilusius teisinius ginčus spręsti pagal savos religinės tradicijos reikalavimus. Be to, ahl az-zima bendruomenių nariai buvo atleidžiami nuo karo tarnybos ir nemokėjo musulmonams privalomo religinio zaka mokesčio.

Socialinis teisingumas ir solidarumas Kurane (4:24–25; 5:5) skatinami ir tokiomis formomis kaip mahr – vertinga vestuvių dovana, jaunojo neatlyginamai perduodama jaunosios nuosavybėn. Mahr gali susidėti iš grynųjų pinigų, brangakmenių, brangmetalių, jų gaminių ir jais inkrustuotų papuošalų, kitų ilgalaikę vertę turinčių vertingų daiktų. Be mahr sudaryta santuoka negalioja. Sudarius santuoką mahr pereina išskirtinėn sutuoktinės nuosavybėn ir jos dispozicijon. Iširus santuokai ne dėl sutuoktinės kaltės, remiantis Kuranu (4:20), ar vyro mirties atveju mahr lieka moteriai.

Nors tiesiogiai nepriskirtinos prie ekonominės veiklos, su ja susijusios ir todėl paminėti vertos mirusio asmens palikimo dalybos. Musulmonų jurisprudencijoje, remiantis Kuranu (2:240; 4:7), numatyta, kad palikimą paveldi ne tik vyriškosios lyties giminaičiai, bet ir moterys. Kitaip tariant, be jau minėtos vedybų dovanos, moteriai suteikiama teisė į nuosavybę, kuria ji, pagal nutylėjimą, gali disponuoti savo nuožiūra. Tai galėtų suponuoti, kad moterys gali užsiimti ir ekonomine veikla – verslu. Deja, istorijoje labai reta musulmonių verslininkių pavyzdžių, nes daugeliu atvejų turimą turtą jos patikėdavo vyrams – sutuoktiniams, broliams, sūnums.

„Ekonominės teisės“, jei taip galima pavadinti, Kurane (4:2, 10) numatytos ir nepilnamečiams našlaičiams – jie turi teisę į (paveldėtą) turtą, o laikinai tą turtą valdantys asmenys (praktikoje dažniausiai giminaičiai) neturi teisės jo iššvaistyti ar pasisavinti; taip darantys „kemša į save (Pragaro) ugnį“ (4:10). 4:3 musulmonams leidžiama vesti našlaites (toje pačioje ištaroje, be kita ko, musulmonams vienu metu leidžiamų turėti žmonų skaičius apribojamas keturiomis). Komentatoriai tai aiškina kaip vieną iš galimų našlaičių turto saugumo užtikrinimo būdų.

Islamiška ekonomika, nors yra paremta Kurano ištaromis, vien jomis neapsiriboja. Viena originaliausių jos formų, tiesiogiai niekaip nesusijusių su Kuranu, yra vakf – fondas, valdantis palikimu ar dovanojant labdaros ar bendrojo gėrio reikalams patikėtą pelną duodančią nuosavybę (nekilnojamąjį turtą – pastatus, žemę, mišką), lėšas ar verslą. Visas vakf pelnas turi būti skiriamas bendruomenės reikmėms ir ypač vargingiesiems jos nariams remti – maitinti, apnakvindinti, šviesti. Daugelis mečečių ir religinių mokyklų (madrasų) būdavo išlaikomos vakf lėšomis. Kai kuriose šiandieninėse musulmonų valstybėse veikia ministerijos ar departamentai, administruojantys valstybės nacionalizuotus vakf fondus.

Muchamedo kaip verslininko ir įstatymų leidėjo patirtis ir palikimas (Kurano ir chadysų forma) suteikė musulmonų generacijoms, ypač musulmonų jurisprudencijos formavimosi laikotarpiu, platų pagrindą teoriškai apibrėžti islamiškai teisingą ekonominę veiklą, kuria remiantis būtų galima žvelgti į jos praktinę išraišką. Ir nors tikrovėje daugelis islamiškos ekonomikos elementų būdavo netaikomi ar taikomi iškraipyti (pavyzdžiui, palūkanų, vedybų dovanos, moterų nuosavybės atvejais), jie išliko validūs iki šių dienų. Kitaip tariant, Kurano ištarose esantys teisėtos, teisingos ir moralios ekonominės veiklos bei ekonominių santykių principai nėra apibrėžti laiko ar laikotarpio – jie amžini. Tuo vadovaudamiesi šiandieniniai islamiškos ekonomikos advokatai, tiek teoretikai, tiek praktikai, siekia Kurano ištaras paversti tikrove – reislamizauoti musulmonų kraštų ekonomikas. Pastaruosius kelis dešimtmečius ne tik suvešėjo islamiškoji bankininkystė, bet ir pradėti įgyvendinti arba atnaujinti ir kiti islamiškos ekonomikos principai, tiek laikantis komercinės, tiek civilinės teisės.

* Kurano ištarų vertimai iš arabiško originalo daryti autoriaus. Arabiški žodžiai tekste transliteruoti siekiant išlaikyti arabiško žodžio garsinį autentiškumą, taip pat vengiant arabų kalbai svetimų balsių.