Apie eutanaziją ir tvarkos ardymą

Charleso Addamso karikatūra (1943) „The New Yorker“

Deklaruojamos pačios įvairiausios teisės, kurias turėtų užtikrinti demokratinė valstybė, bet nuolat girdime apie jų pažeidimus. Jeigu kas iš tikro yra gėris, tai jis toks turėtų būti visiems žmonėms, bet, kaip matome, žmonių nuomonės apie tas teises labai skiriasi. O tai reiškia, kad jos yra sąlyginės, tik atskirų žmonių ar žmonių grupių nuomonės ar savivalė.

Svetainėje „Delfi“ 2007.II.11 buvo publikuotas pokalbis su kun. A. Narbekovu „Eutanazija – teisė oriai numirti?“. Visos žmogaus teisės ir laisvės yra neatsiejamos nuo etikos arba moralės. Eutanazijos, lyties keitimo, dirbtinio apvaisinimo, aborto, tos pačios lyties žmonių vedybų, skyrybų, seksualinės išraiškos ir panašios teisės, apie kurias daug kalbama demokratinėse visuomenėse, yra ypač susijusios su morale. Jas galima vadinti moralinėmis teisėmis. Ar ne todėl tie, kurie garsiausiai apie jas kalba, visų pirma paneigia moralę, kaip pasenusias ir nebetinkamas gyvenimo kartu taisykles?

Prie minėtų moralinių teisių reikia dar pridėti natūralaus išėjimo (mirties) ir natūralaus atėjimo (gimimo) teises, kurių anksčiau niekas neneigė ir mažai kas pažeidinėjo. Anksčiau apie jas beveik niekas nekalbėjo ir dabar nekalba, skirtumas tik tas, kad dabar – demokratinėje visuomenėje – į jas neatsižvelgiama, tarsi jų ir nebūtų. Ar ne todėl, kad tai yra silpniausiųjų visuomenės narių teisės? Akivaizdu, kad į jas atsižvelgti ir jų nepažeisti reikia aukštesnės moralės nei atsižvelgti į stipresniųjų visuomenės narių teises.

Kitas teises – gyvenamosios vietos ir jos keitimo, mokslo, darbo, socialinio aprūpinimo, spaudos laisvės, laisvo žodžio ir panašias – galima vadinti prigimtinėmis.

Moralinės teisės yra neatsiejamos nuo pareigų ir dvasinių žmogaus poreikių. Moralė yra būdas (taisyklių rinkinys), kaip gyventi visuomenėje atsižvelgiant į kitus. Kalbant apie moralines teises visų pirma reikia klausti: kuo šitos teisės paremtos? Bet šis svarbiausias klausimas yra apeinamas arba nutylimas. Reikia labai garsiai ir aiškiai skelbti, kad mūsų vadinamosios teisės yra paremtos atskirų žmonių arba tam tikrų grupių nuomone, o dažnai ir savivale. Vyraujanti nuomonė užgrobia teisę ir ją primeta kitiems. Trumpai sakant, įstatymas užgrobia moralę ir tarsi panaikina mūsų atsakomybę, kai, naudodamiesi įstatymo įtvirtintomis teisėmis, pažeidžiame kitų teises.

Dažniausiai pažeidžiamos silpniausiųjų – dar negimusiųjų ir vaikų – teisės, tų, kurie dar nepajėgia, ir mirštančiųjų, kurie jau nebepajėgia jų reikalauti. Galima prieštarauti, kad tokių teisių nėra arba kad jas pažeidžiant nematyti akivaizdaus blogio. Tačiau tas blogis, kurio padariniai pasireiškia negreitai, yra labai sunkiai ištaisomas – jis griauna žmonių visuomenę. Senstanti ir išmirštanti visuomenė yra silpniausiųjų visuomenės narių teisių pažeidimo rezultatas.

Kad įstatymas būtų tikrai teisingas, jis turėtų atsižvelgti į visų interesus. Žmogaus sąmoningumas dažniausiai yra per mažas, kad jis galėtų išleisti tokius įstatymus, kurie rūpintųsi ne tik atskirais visuomenės nariais, bet ir pačia visuomene. To dar maža. Kadangi žmogus yra ir kūnas, ir dvasia, moralūs įstatymai turi atsižvelgti ne tik į kūno, bet ir į sielos poreikius.

Valstybių leidžiami įstatymai turėtų būti pagrįsti aukštesne tvarka, ją galima vadinti prigimtine, kosmine arba Kūrėjo nustatyta tvarka, dėl kurios Žemėje gyvuoja bet kokia gyvybės apraiška. Toji tvarka labai paprasta: tai apykaita – vieni ateina, kiti išeina. Tai, kas tikra, visada yra paprasta. Pagal Kūrėjo nustatytą tvarką galime apibrėžti, kas yra gėris ir blogis. Blogis yra nustatytos tvarkos (rėdos) ardymas, o tai, kas vyksta pagal nustatytą tvarką, pavyzdžiui, natūrali mirtis, yra gėris. Kai nebenorima mirti – paklusti Kūrėjo nustatytai tvarkai – blogio daugėja. Mirtis tampa ištęsta, ilga, kankinanti. Siela nori išeiti, bet neleidžia kūno gyvybei palaikyti skirtos medicininės priemonės.

Tie, kurie reikalauja vadinamosios eutanazijos teisės, turėtų reikalauti ne padėti numirti suleidžiant tam tikrų medikamentų ar nuodų, bet priešingai – pašalinti visas dirbtinai kūno gyvybę palaikančias priemones ir leisti senatvėje natūraliai, oriai ir sąmoningai išeiti. Būtų dar geriau, jei tos gyvybės palaikymo priemonės iš viso nebūtų naudojamos. Viskas būtų paprasta – žmogus galėtų natūraliai ir ramiai, be ilgo ir kankinančio merdėjimo išeiti. Nereikėtų reikalauti nei eutanazijos teisės, nei kad būtų išjungti gyvybei palaikyti skirti aparatai.

Kai ateina natūralus išėjimo laikas, bet kūnui numirti neleidžia gyvybės palaikymo priemonės, nereikia jokios eutanazijos, jokių papildomų medikamentų, jų ir taip per daug. Nėra jokios eutanazijos problemos, yra per daug medicinos. Viskas, kas per daug, yra nuodėmė – sako sena išmintis.

Viskas priklauso nuo pasaulėžiūros: kurią gyvybę gelbstime – sielos ar kūno? Be saiko gelbėdami kūno gyvybę, pamirštame sielą. Skirdami visą dėmesį kūnui, nieko nelaimime, bet, svarbiausia, pakenkiame sielai. Pamirštame Kristaus žodžius: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“ (Mt 16, 25).

Baisiausia, kad ir dvasininkai neprieštarauja besaikiam mirties medikalizavimui. Materializmo virusas įsimetė ir į tikinčiųjų tarpą. „Visų pirma, – sako kun. A. Narbekovas, – turi būti užtikrinta gyvenimo pabaiga be skausmų ir kančių [...], šiais laikais tą kančią galima sumažinti iki minimumo arba net iš viso panaikinti.“

Toks požiūris reiškia, kad liga, kančia, mirtis yra vien tik blogis. Žmogus, kuris ligą, kančią, mirtį laiko vien tik blogiu, yra visiškas ateistas ir materialistas. Jis netiki nei Dievu, nei siela ir nesuvokia, kad liga, kančia, mirtis, nors yra blogis kūnui ir net jam pragaištingas, – naudingi dalykai sielai. Jei pamiršome Kristaus mokymą apie sunkumų gyvenime reikalingumą – „imk savo kryžių ir nešk“, – tai pažiūrėkime, ką apie kančią sako samurajų kodeksas: „Gėris – tai ilgalaikė kančia. Kančios nepatyręs žmogus yra niekam vertas.“

Gerovės kultūra ir net dvasininkai nori atimti iš žmogaus paskutinę galimybę tapti geresniam nors prieš mirtį. Gerovės kultūra iki paskutinio atodūsio rūpinasi tiktai mirštančiojo kūnu, ir tam pritaria dvasininkai.

Siūloma didinti medikamentų vartojimą, mirštantįjį padaryti vartotoju iki paskutinio atodūsio, o tai, kad jis pasitinka mirtį ir miršta be sąmonės nuo raminamųjų vaistų, niekam, net ir dvasininkams, neberūpi! Visiškai pamiršta biblinė tiesa, kad kenčiančiame kūne siela sveiksta. Ir jie pataria bėgti nuo kančios, nuo mirties, ragina tapti organų donorais, kad, kaip skambiai skelbiama, būtų išgelbėta gyvybė. Kaip humaniškai ir kartu antireligiškai skamba! Ir medicina, ir religija siekia išgelbėti tą pačią – kūno gyvybę. Taip suplakamos sąvokos, o sielos gyvybė pamirštama.

Verta prisiminti Kristaus žodžius: „Jei druska nustotų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti“ (Mt 5, 13). Kam reikalinga tokia religija, kuri rūpinasi tik kūnu, kad jis nekentėtų, ir nebesirūpina sąmoningu žmogaus išėjimu? Ar nereikia jos išberti žmonėms sumindžioti? Mano galva, didelė klaida, kurią daro Bažnyčia, yra ta, kad stengiantis pritraukti tikinčiuosius daromos nuolaidos kūnui pamirštant sielą. Taip religija praranda savo „sūrumą“ ir tampa žmonėms nereikalinga. Kam reikalinga religija, netekusi esminės paskirties?

Tik neseniai, skaitydamas graikų šventojo Paisijaus raštus, supratau, kuo blogas europietiškas humanizmas. Man, kaip ir daugumai, atrodė, kad humanizmas – tai gražu ir gerai. Pasirodo, kad europietiškas humanizmas į žmogų žiūri tik kaip į kūną. Jeigu kūnas kenčia – reikia pašalinti skausmus arba, jei kitaip neįmanoma, pritaikyti eutanaziją. Ir besaikė medikalizacija, ir vadinamoji eutanazija daromos iš to paties europietiško humanizmo paskatų.

Nematau esminio skirtumo tarp kun. A. Narbekovo ir eutanazijos šalininkų požiūrio. Šios dvi dirbtinai supriešintos pozicijos atstovauja tam pačiam europiniam humanizmui, kuris rūpinasi vien tik kūnu. Bažnyčia turėtų griežtai pasisakyti ne tik prieš eutanaziją, bet ir prieš besaikį medikų kišamąsi į mirties procesą. Juk vienodai kišasi į mirties procesą ir tie, kurie naudoja medikamentus mirčiai pagreitinti, ir tie, kurie neleidžia natūraliai numirti. Kodėl vienus dar kol kas teisia, o kitus, kurie trukdo natūraliai mirčiai, ne? Jei toks europinis humanizmas plis ir toliau, greitai vadinamoji eutanazija neišvengiamai taps gyvenimo norma. Tai tik laiko klausimas.

Medicina uzurpavo teisę valdyti žmogaus mirtį, visiškai išstumdama iš žmonių sąmonės rūpestį dėl sielos. Kovodama prieš tariamą eutanaziją ir pritardama besaikiam mirties medikalizavimui, Bažnyčia netiesiogiai pritaria ir brutaliam medikų kišimuisi į gimimą (kontracepcija, dirbtinis apvaisinimas, abortai, prievartinis gimdymas). Brutaliai valdydama gimimo procesą medicina padaro, ko gero, daugiau žalos nei valdydama mirties procesą. Jokių moralinių varžtų nepripažįstanti medicina uzurpavo gimimo ir mirties procesus, ragina naudotis savo teikiamomis galimybėmis, kurios įteisinamos įstatymais ir vadinamos teisėmis. Tik kuo tos teisės pagrįstos? Ar naudodamiesi tokiomis teisėmis nežalojame savo sveikatos, likimo ir sielos?

To kišimosi padariniai akivaizdūs. Be kančios, kurią kenčia negalintys išeiti (mirti) ir negalintys ateiti (gimti), bei šeimų, per kurias kiti negalėjo ateiti, visuomenė sensta ir išmiršta. Klesti, pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, mirties kultūra. Ardydami nustatytą tvarką, dauginame blogį ir kančias, todėl pasmerkiame save susinaikinti ir patirti vis didesnes problemas. Esame išbandomi pasirinkimo laisve ir savo pačių pasirinktomis teisėmis.

Kaip ir ląstelė, kuri gali gyvuoti tik organizme, žmogus gali egzistuoti tik visuomenėje. Kiek kalbame apie teises, tiek privalome kalbėti ir apie pareigas. Kiek reikalaujame teisių užtikrinimo, tiek iš savęs ir iš kitų turime reikalauti pareigų vykdymo. Asmuo savo teisėmis pažeidžia kito asmens ar visuomenės teises.

Aborto teisė pažeidžia kito teisę gimti ir gyventi, pažeidžia ir visuomenės teisę atsinaujinti.

Tos pačios lyties žmonių vedybų teisė arba teisė keisti lytį pažeidžia visuomenės teisę atsinaujinti.

Homoseksualių porų įsivaikinimo teisė paneigia vaiko teisę turėti tėtį ir mamą, o ne du tėčius ar dvi mamas.

Skyrybų teisė paneigia vaiko teisę turėti natūralią, o ne disfunkcinę šeimą.

Gyvenimo pabaigos be skausmų ir kančių, arba vadinamosios eutanazijos, teisė iš manęs paties atima teisę natūraliai, oriai ir sąmoningai išeiti.

Iš tokių prieštaringų teisių susideda mūsų gyvenimas, akivaizdu, kad pasirinkdami vieną iš tokių teisių kiekvienu atveju ir išlošiame, ir pralošiame. Kyla klausimas: kuri teisė yra vertingesnė, kurią reikėtų pasirinkti? Atsakymas paprastas: ta, kuri palaiko ar bent neprieštarauja prigimtinei arba Kūrėjo nustatytai tvarkai.

Tariami laimėjimai, kurių pasiekiame laužydami nustatytą tvarką, pavirsta skaudžiomis netektimis ir praradimais. Išeitis tokia: reikia suvokti Kūrėjo nustatytą tvarką ir jai sąmoningai paklusti. Iš esmės yra tik dvi teisės: paklusti nustatytai tvarkai ir jai tarnauti arba jai priešintis. Visos kitos tariamos teisės kyla iš tų dviejų: vienos jų palaiko, kitos griauna nustatytą tvarką. Tačiau reikia atsiminti: kas griauna Kūrėjo nustatytą tvarką, sugriauna pats save.

Kyla klausimas: ant kokio pamato pastatyta valstybinė teisė ir jos įstatymai? Paklūsta jie Kūrėjo nustatytai tvarkai ar ne? Ar naudodamasis valstybės suteiktomis teisėmis nepakenksiu sau ir visuomenei?

Eutanazija tėra tik be saiko medikalizuotos visuomenės simptomas. Šalinti reikia priežastį, bet ne kovoti su simptomu.

Tai suprasdamas (rašau pirmuoju asmeniu, nes negaliu kalbėti už kitus), reikalauju teisės natūraliai ir sąmoningai numirti, reikalauju, kad man pačiam būtų palikta teisė spręsti apie vienokių ar kitokių medikamentų vartojimą.

Atsisakau kraujo perpylimo, širdies kraujagyslių šuntavimo, organų persodinimo ir kitokių besaikių medicininių invazijų.

Atsisakau gyvybės palaikymo aparatų ir reanimacijos palatų (man jau per 60 metų). Reikalauju ramios ir natūralios mirties be medicininių invazijų teisės.

Nenoriu savo kūno organais persikūnyti į kito žmogaus kūną, reikalauju savo kūno vientisumo teisės.

Nenoriu būti apgaudinėjamas ir maitinamas iliuzijomis, pats apsigaudinėti ir kitus apgaudinėti sutikdamas būti organų donoru.

Galų gale aš noriu numirti nemokamai, t. y. iki minimumo sumažinti medžiaginių dalykų vartojimą ir ruoštis didžiajam perėjimui į dvasinius pasaulius.

Organų persodinimo ir gyvybės palaikymo aparatų (senatvėje) turėtų atsisakyti kiekvienas tikintysis. Juk tas, kuris pasirašo dėl organų persodinimo ar senatvėje leidžiasi prijungiamas prie gyvybės palaikymo aparatų, nori apeiti Kūrėjo nustatytą tvarką. Kartu jis netiesiogiai pasako, kad kūnas jam yra svarbiau nei siela. Mano manymu, nė vienas tikrai tikintis žmogus neturėtų to daryti. Daugelis ir nenorėtų būti prijungti prie gyvybės palaikymo aparatų, tačiau jų niekas neklausia. Taip pažeidžiamos elementarios žmogaus teisės, o medicininė industrija klesti ir patikliuosius maitina iliuzijomis. Ko sulauksime, kai televizijos, panašiai kaip Nyderlandų, ims rodyti realybės laidas apie įvairias galimybes gauti organus persodinti? Apie kokius nusikaltimus jau skaitome ir skaitysime kriminalinėse suvestinėse? („Lenta.ru“ 2007.VII.23 pranešė, kad Izraelyje sugauta 10 žmonių gauja, prekiavusi žmonių organais.)

Nenoriu kaip strutis pavojaus akivaizdoje kišti galvą į smėlį ir tikėtis, kad operacija ar kitokia medicininė invazija išgelbės mane nuo mirties. Nepalyginamai svarbiau rūpintis savo siela. Pagal Kūrėjo tvarką kūnui skirta suirti, o sielai reikia grįžti į Šaltinį, iš kurio visi atėjome.