Apie tikėjimą ir žinojimą Kurane

Mano Viešpatie, praplėsk mano žinojimą.*

Kuranas, 20:114

Musulmonai pasauliui prisistato visų pirma kaip vieninteliu amžinu ir visagaliu Dievu ir visa kuo, ką Jis sukūrė ir apreiškė, tikinčiųjų (muminūn) ir Jo valiai paklūstančiųjų (muslimūn – „atsidavę“, „paklusę“) ir todėl išganymo keliu Jo vedamų bendrija. Kurane būti musulmonu ir reiškia – tikėti (amana), paklusti (aslama) ir tarnauti (abada).

Tikėjimas Kurane įvardijamas žodžiu iman, galinčiu reikšti ir tikėjimo aktą, ir tikėjimo turinį. Musulmonų sutarimu tikėjimo (iman) turinys yra visa, ką apreiškė (liepė ir uždraudė) Dievas, o tikinčiu (mumin) laikomas asmuo, tikintis Dievo vienumu (tauchyd), pasaulio sukurtumu, jo neišvengiama pabaiga, sielų prisikėlimu (jaum al-kijama) ir pomirtiniu gyvenimu (akhira – Rojumi (džana) ir Pragaru (džahanam)), angelais (malaika), pranašais (rusul) ir apreiškimais (kutub). Kurane gausybėje ištarų vartojamoje tiesioginėje kalboje Dievas per Muchamedą kreipiasi į kongregaciją „O tie, kurie įtikėjote (ja ajuha alazyna amanū)“, taip atskirdamas Muchamedo sekėjus (musulmonus) nuo kitų religijų atstovų. Tikinčiojo gyvybė Kurane (4:92–93) paskelbiama šventa ir jos, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, atimti niekam nevalia. Paklusimas Dievo valiai (islam), be įtikėjimo, apima ir tarnystę Jam, Kurane vadinamą ibada. Tikinčiojo tarnystė Dievui, kaip teigiama Kurane (8:2–4, 9:71), visų pirma pasireiškia per prievolių („islamo ramsčių“ ir kitų) vykdymą, taip pat vengimą visko, kas Dievo musulmonams uždrausta (3:104, 110, 9:112).

Munim Kurane priešpriešinamas netikėliui (kafir) ir stabmeldžiui (mušrik), su kuriais tikinčiajam užginta (pvz., 9:23 ir ypač 4:144 ir 5:57) bičiuliautis. Netikėjimas Kurane apibūdinamas keliaip: visų pirma per kufr (3:116; 74:10; 80:42 ir kitur), kuriuo įvardijamas Dievo ir Muchamedo misijos atmetimas, netikėjimas. Netikėlis vadinamas kafir. Kurano 109 skyrius (sūra) net vadinamas „al-Kafirūn“ („Atmetantieji“). Tačiau kufr nebūtinai reiškia netikėjimą apskritai – netikėlis (kafir) gali ir nebūti ateistas, o gali tikėti (amana) kitomis nei musulmonų Dievas dievybėmis (aliha), atnašauti stabams ir būti netgi labai religingas (mutadajin, nuo dyn – religija), t. y. būti klaidingos religijos atstovas. Tikėjimas kitomis dievybėmis Kurane (pvz., 31:13; 35:14) vadinamas širk (dalijimasis) ir priešpriešinamas (4:48; 12:106, 31:13 ir kitur) islamo skelbiamam absoliučiam monoteizmui (tauchyd). Politeistas (stabmeldys) vadinamas mušrik (šis žodis Kurane pavartotas daugiau nei 40 kartų) ir yra absoliuti tikinčiojo priešingybė.

Musulmonų tekstuose neretai terminai kafir ir mušrik vartojami pakaitomis. Vis dėlto jie nėra tapatūs. Pavyzdžiui, krikščionys ir judaistai taip pat priskiriami prie kafir (netikėlių) kategorijos, bet jie nevadinami mušrik (nes, nors yra nemusulmonai, jie – monoteistai). Monoteistinių tikėjimų atstovai Kurane (ypač trečiame ir ketvirtame skyriuose) priskiriami prie specifinės ahl al-kitab (apreiškimo žmonių) kategorijos, bendraujant su jais musulmonams jurisprudencijoje (fikh) nustatytos kitokios taisyklės nei bendraujant su politeistais (šiuos, priešingai nei „apreiškimo žmones“, musulmonai raginami sunaikinti).

Kurane atsimetėlis nuo islamo (murtad) taip pat yra laikomas kafir: atsimetimas nuo tikrojo tikėjimo (islamo) ne tik smerkiamas (3:87; 16:106), bet ir teigiama, kad atsimetimo aktas panaikina visus asmens iki tol nuveiktus gerus darbus (2:217), atsimetėlis sau užkerta kelią į išganymą (3:87; 4:137; 9:74) ir po mirties jo laukia Pragaro kančios (3:88, 91). Musulmonų baudžiamojoje teisėje atsimetimas nuo islamo (irtidad) – vienas iš sunkiausių nusikaltimų, baustinas mirtimi.

Pagaliau Kurane numatyta ir tarpinė žmonių kategorija – tų, kurie viešai skelbėsi esą įtikėję, bet savo veiksmais to nepatvirtino (ar net elgėsi priešingai). Taip buvę dėl ydos (abejonės) jų širdyse. Kuranas (49:15) smerkia abejones dėl tikėjimo dalykų ir abejojančių nelaiko tikinčiais. Tokie Kurane (daugiau nei 30 kartų: 4:140, 142, 145; 9:73; 66:9; 48:6; 57:13 ir kt.) vadinami veidmainiais, apsimetėliais (munafikūn), o 63 skyrius net vadinamas „Munafikūn“. Kurane munafikūn griežtai pasmerkiami, o musulmonai kviečiami (9:73; 66:9) su jais susidoroti: „O pranaše, stenkis (džahada) įveikti netikėlius (kufar) ir veidmainius (munafikūn) ir būk griežtas su jais“ (9:73; 66:9). Toks griežtas Kurano ištarų tonas paaiškinamas tuo, kad Muchamedas Madynoje turėjo daug problemų su jį ir jo ištikimus sekėjus nuolat nuvildavusiais nominaliais atsivertėliais, kurie kiekviena proga įvairiais būdais stengdavosi išvengti savo, kaip musulmonų, pareigų (ypač dalyvauti karo žygiuose ir ginkluotuose konfliktuose su pagonimis).

Tačiau tikėjimo ir netikėjimo polemikoje išsprūsta kita svarbi kategorija – žinojimas (pažinimas, žinių siekimas). Būtų neatleistina Kuraną, o per jį ir islamą, apibrėžti tik kaip aklą tikėjimą ir juo pagrįstą nereflektuojamą atsidavimą. Žinojimui įvardyti arabų kalboje vartojamas žodis ilm, islamo istorijoje jis yra tapęs ir arabišku žodžio „mokslas“ atitikmeniu (mokytojas – mualim). Žinojimas Kurane daugelyje ištarų pabrėžiamas kaip vertybė, kurios, deja, žmonės dažnai neturi (pvz., 2:216 minimo būtinumo kovoti su netikėliais ar 6:100 ir kitur minimo žmonių įsivaizdavimo, kad Dievas turi palikuonių, atvejais). 102:5 minimas „žinojimo aiškumas“ (ilm al-jakyn) Kurano komentatorių aiškintas kaip „žinojimas per racionalų svarstymą“, esantis vienas iš aiškumo laipsnių. Kitas, minimas 102:7, yra „akies aiškumas“ (ain al-jakyn), suprastinas kaip „patikėjimas pamačius ar palietus“. Galiausiai 69:51 minimas „tiesos aiškumas“ (chak al-jakyn) yra absoliuti tiesa ir aukščiausias aiškumo laipsnis. Pats Kuranas, 36:2 pavadintas „išmintingu“, musulmonų laikomas absoliučia tiesa ir tiesos bei išminties šaltiniu.

Kurane skatinamas ir kritinis mąstymas, tiesa, ne tikėjimo klausimuose. Pavyzdžiui, 49:6 musulmonai raginami nepriimti skubotų sprendimų neįsigilinus į reikalo esmę, o 4:83 – nepajėgiant patiems priimti teisingo sprendimo reikalo neatidėlioti ir neslėpti, o kreiptis į autoritetus (Muchamedą ar jo patikėtinius). Kad musulmonai yra skatinami pažinti savo religiją, nedviprasmiškai liudija 9:122, kur musulmonams prisakoma gilintis į savo religiją, kad būtų galima patarti mažiau žinantiems, idant šie išvengtų blogio. Dievo pažinimo Kuranas (3:190–1; 6:97–99; 10:5; 13:3–4) ragina siekti ir gilinantis į Dievo kūriniją, kuri kupina jo ženklų. Galiausiai 29:20 („Sakyk: Keliaukite po žemę ir stebėkite, kaip Jis pradėjo kūrimą“) ir ypač 20:114 („Mano Viešpatie, praplėsk mano žinojimą (ilm)“) ištaros vėlesnių musulmonų kartų interpretuotos kaip skatinančios siekti žinių ir užsiimti mokslu. Paskutinį šimtmetį daugybė musulmonų apologetų karštai įtikinėjo, kad pats Kuranas gali būti skaitomas kaip mokslinis veikalas, nes esą jame apstu gamtamokslinių įžvalgų.

Remdamiesi Muchamedo palikimu (visų pirma Kuranu, bet ir chadysais) musulmonų mąstytojai kelis šimtmečius diskutavo dėl žinojimo (žmogaus proto galių) vietos islame ir žinojimo bei tikėjimo santykio. Abū Jūsufas al-Kindi (apie 800–apie 870) buvo pirmasis suformulavęs nuostatą, kad apreikštosios ir filosofinės (žmogaus intelektinėmis pastangomis pasiektos) tiesos vienos kitoms neprieštarauja ir abejos yra teisingos. Abū al-Valydas Ibn Rušdas (europinėje tradicijoje žinomas Averojaus vardu, 1126–1198) traktate „Nutariamasis svarstymas apie teisės ir išminties sąryšį“, remdamasis 29:20 ir kitomis ištaromis, kategoriškai teigė, esą pats Dievas per savo apreiškimus ir pranašus prisakęs žmonėms tirti aplinką remiantis savo intelekto galiomis.

Žinojimo (kaip ir tikėjimo) sargais musulmonų bendrijoje tapo religijos mokovai, vadinamieji ulama: mečečių imamai, mulos, mokyklų ir seminarijų (madrasų) dėstytojai, teisininkai, buvę tradiciškai atsakingi už mokslus (visų pirma religinius, bet ir priskirtinus prie humanitarinių, socialinių, tiksliųjų ir gamtos). Ulama ankstyvaisiais islamo amžiais ne tik komentavo Kuraną, studijavo chadysus, analizavo anksčiau parašytus ir rašė naujus teisinius tekstus, bet ir būdavo visapusiškai išsilavinę įvairių mokslo sričių specialistai, dirbo ne tik paprastose religinėse mokyklose, žinomose madrasų pavadinimu, bet ir universitetinio lygio mokslo centruose, iš jų bene žymiausi buvo Abasidų dinastijos valdovų IX amžiuje įkurtas Bagdade ir su Abasidais besivaržiusių Fatimių dinastijos X amžiuje įkurtas bagdadiškojo antrininkas Kaire – žymusis al-Azhar.

Tiesa, pradedant X amžiumi, sunitų teisinėse tradicijose pradėjo įsivyrauti nuostata, kad teisės klausimuose nebeleistina juristams praktikuoti idžtihad (siekimo individualiomis intelektinėmis pastangomis rasti optimalų sprendimą), nes įsitvirtinusios teisinės tradicijos esą arba jau numatė pačius galimų kilti teisinių klausimų sprendimus, arba nustatė mechanizmus, kaip priimti validžius sprendimus išvengiant subjektyviu laikyto idžtihad. Taip musulmonų bendrija pradėta įsprausti į nekritišką teisinių tradicijų (mazhab) sprendimų priėmimo mechanizmų ir tradicijoms priklausiusių teisininkų anksčiau priimtų sprendimų laikymąsi. O tai sukėlė stagnaciją tiek pačių teisinių tradicijų viduje, – negalėdami nukrypti nuo tradicijos doktrinos ir sprendimų priėmimo mechanizmų, teisininkai negalėdavo prisidėti prie teisinių tradicijų raidos, – tiek visoje visuomenėje, kurioje pradėta įtariai žiūrėti į individualias intelektines pastangas, ypač filosofiją. Sekimas teisinėmis tradicijomis, vadinamas taklyd, be to, buvo ypač neparankus susidūrus su naujomis situacijomis, apie kurias teisinių tradicijų pradininkai neužsimena ir kurioms spręsti nebuvo ankstesnių precedentų.

Kita vertus, musulmonų juristai nebuvo visuomet aklai prisirišę prie savo tradicijų – istorijoje būta ne vieno sunitų juristo, atmetusio taklyd. Kai kurie to viešai neskelbė, bet būta ir tokių, kurie apie tai pareiškė viešai. Nuo XIX amžiaus, kilus reformatoriškiems sąjūdžiams, vis daugiau sunitų viešai pradėjo atmetinėti taklyd ir vėl praktikuoti idžtihad, taip beveik peržengdami ar net atmesdami nusistovėjusių teisinių tradicijų sistemą. Šyitai idžtihad niekada nebuvo atsisakę, tik teisę į jį apribojo pačiais kvalifikuočiausiais teisininkais, kurie įgavo pusiau formalų mardžia at-taklyd („sekimo šaltinis“) titulą.

Pasigilinus į Kuraną akivaizdžiai matyti, kad šventoji musulmonų knyga skatina tikinčiuosius siekti pažinimo ir žinių apie juos supantį pasaulį. Tačiau kartu musulmonai perspėjami nepersistengti – nepradėti neleistinai interpretuoti (tavyl) Kurano siekiant išsiaiškinti tariamas paslėptąsias (batin) jo prasmes ir taip nejučiomis nuslysti į neleistinų naujovių (bida) įdiegimą tikėjimo ir praktikos dalykuose. Kitaip tariant, nors žinojimas (pažinimas) Kurane yra laikomas vertybe, jis jokiu būdu neprilyginamas tikėjimui. Būtų galima sakyti, kad tikintis, nors ir nepažįstantis, turi nepalyginti daugiau perspektyvų pasiekti amžinąjį išganymą nei tariantis pažinęs, bet neturintis tikėjimo. Ir vis dėlto pažinimo (žinoma, sustiprinto tikėjimu) klausimais Kuranas matytinas kaip pažangus savo laiko istorinis dokumentas, atvėręs kelią musulmonų kultūrų suklestėjimui viduramžiais.

* Kurano ištarų vertimai iš arabiško originalo daryti autoriaus. Arabiški žodžiai tekste transliteruoti siekiant išlaikyti arabiško žodžio garsinį autentiškumą, taip pat vengiant arabų kalbai svetimų balsių.