Brendo teorija

Henry Flyntas skaito paskaitą 1963.II.28

HENRY FLYNTAS, amerikiečių filosofas, matematikas, muzikas, antimeno aktyvistas ir dailininkas, gimė 1940 m. Grinsbore, JAV. Savo darbus jis apibūdina kaip „pažintinį nihilizmą“. 1961 m. H. Flyntas nukalė dar vieną terminą – „sąvokų menas“ (concept art). 1962 m. pradėjo antimenines akcijas – kartu su Tony Conradu ir Jacku Smithu protestavo prieš kultūros institucijas ir Stockhauseno koncertus Niujorke. Nuo 1980 m. H. Flyntas atsidėjo naujoms temoms: „metatechnologijoms“ ir „asmeniškumo teorijai“. 1987 m. grįžo prie „sąvokų meno“. Paskui užsiėmė muzikiniais eksperimentais ir iki 2007 m. išleido daugiau nei 10 rinkinių. Artimai bičiuliavosi ir bendradarbiavo su Jurgiu Mačiūnu, todėl dažnai siejamas su FLUXUS judėjimu. Pagrindinis menininko moto – sugriauti iš pamatų visą „rimtąją kultūrą“.

Kad išvengtume dviprasmybės, noriu atkreipti dėmesį, jog terminas „brendas“ (brend) neturi nieko bendra su terminu, reiškiančiu prekės gamintojo ženklą (brand).

Vertėjas

Pergalvok visus gyvenime darytus „darymus“. Dabar atmesk visa, kas fiziologiškai būtina (arba žalinga) – tokius reiškinius kaip kvėpavimas, miegas (rankos susilaužymas). Iš to, kas liko, išmesk socialiniams poreikiams patenkinti skirtą veiklą – tai labai plati sritis, aprėpianti tavo darbinius ir prekinius-piniginius santykius, vartojimą, vaikų priežiūrą, mandagumą, balsavimą, šukuoseną ir dar daug daug ką. Iš viso to, kas dar liko, išmesk atstovavimą ir tarpininkavimą – tai irgi plati sritis, kuri iš dalies susipina su jau atmestomis veiklomis. Iš to, kas dar liko, atmesk visa, kas susiję su konkurencija. Dabar susikoncentruok į tai, kas dar liko ir buvo daroma vien todėl, kad tau tai patinka daryti.

Sakydamas „dalykai, kurie tau tiesiog patinka“, aš paprasčiausiai ieškojau tinkamos frazės, kuri leistų suvokti tam tikrus tavo paties „darymus“, juos atrinkti ir įvertinti, ar jie yra būtent tie, labiausiai tau patinkantys. Šiaip jau gana nesunku apibrėžti tau nepatinkančius dalykus. Bet noriu atkreipti dėmesį į skirtumą tarp dviejų frazių – „tau tiesiog patinkantys dalykai“ ir „patinkantis daiktas“. Viena yra daryti dalykus, nes tau tai patinka, bet visai kas kita – daryti dalykus dėl tau patinkančių priežasčių.

Dabar aptarkime dalykus, kurie nėra „formaliai“ tavo paties inicijuoti ar pagaminti, bet kuriuos tu visuomet naudoji vienokiuose ar kitokiuose savo „darymuose“. Kad būtų dar aiškiau, siūlau nustoti vadinti dalyku bet ką, kas nėra tavo paties inicijuota ar pagaminta. Tokiu būdu iš savo darymų savaime išbrauksi bet ką, kas nėra tavo paties inicijuotas „darymas“. Nemanau, kad reiktų nukrypti į psichinį kraštutinumą ir teigti, jog aplinkinis pasaulis išvis neegzistuoja. Greičiau reiktų tiesiog mėgautis dalykais tarsi saulės šiluma, nors ir neišmanant jos atsiradimo astrofizinės priežasties. Tavo „darymas“ – tai tavo paties susikurtas „tiesiog mėgavimosi“ procesas, būtent tai ir norėjau čia dabar atskleisti. Pasitikrindamas galėtum pabandyti pats sau atsakyti į klausimą: ar stebėti futbolo rungtynes yra „tau tiesiog patinkantis darymas“?

Teisingas atsakymas – jokiu būdu ne, nes jau nuo pat pradžių tau pačiam aišku, kad pats čia nieko neinicijuoji, o vykdai tau iš anksto primestą vaidmenį.

Galiausiai yra daugybė „darymų“, kuriuos atlieki netgi jei tau jie nepatinka. Kad ir tavo kasdienis darbas. Dažniausiai pats prisiverti atlikti tokius darbus, nes paskui galėsi atlikti kažką, kam nereikės jokių įtemptų pastangų. Šiam „darymui“ tau nebus svarbu, ar tai, ką darai, yra originalu, ar ne, – tau tiesiog patiks tai daryti, ir tiek. Taigi dalykai, kuriuos darai savo malonumui, jau pamažėle formuojasi į tam tikrą tavo „darymų“ grupę. Tikėtina, kad jau pradėjai atsirinkinėti, kas iš tiesų yra tie „dalykai, kurie tau tiesiog patinka“, ir kad tai nėra kas nors labai netikėta – tai dalykai, kuriuos tu jau seniai darai, tik nesuteiki tam didelės reikšmės. Visi šie „darymai“ yra tavo „brendas“ (terminą sugalvojau būtent šiam fenomenui įvardyti, jis neturi jokios papildomos prasmės ir niekuomet anksčiau nebuvo vartojamas, todėl dėl paties termino ir jo reikšmės negali būti diskutuojama).

Tu visuomet darei dalykus, kurie tau tiesiog patinka. Net neįsivaizduoju, kaip būtų galima išvengti savojo brendo, nes sau „tiesiog patinkančius“ dalykus darai tuomet, kai savęs neprievartauji, kai esi atsipalaidavęs. Tu „darai“ savo brendą, ir tuomet jis tampa brendu – koncepcija taikoma jau įvykusiam veiksmui įvertinti. Tavo brendas yra tai, ką jau turi, ką visuomet turėjai ir kas yra išskirtinai tavo. Tik tiek, kad pats apie tai galbūt niekada nesusimąstei. Mano tikslas susijęs su sąmoninga tavo veikla suvokiant savąjį brendą. Nustatydamas jo ribas, atmečiau nemažai kitų dalykų ir reiškinių, kad atrinkčiau tik tuos, kuriuos būtų galima susieti kaip naują visumą. Jeigu taip atmesdamas visus reikšmingais vadinamus „darymus“ aš galų gale prieičiau prie visiško nulio, tuomet, žinoma, pakeisčiau visą formuluotę. Bet taip nėra. Taigi tavo brendas – tai tavo paties saviraiška. Tai tik tu, ir niekas daugiau. Tavo brendas yra „tavastis“. Tai visiškai asmeniška. O kad dar geriau suprastum, apie ką šnekame, paklausiu: ar tavo brendas atmeta visa, kas formaliai „socialu“?

Tinkamas atsakymas būtų – ne. Bet jis neatmeta socialumo tik tiek, kiek pats apskritai yra pasaulis. Taigi nebėra jokios prasmės sakyti, kad tavo brendas yra „asocialus“. Apibrėždamas savo brendą tu niekuomet neanalizuosi pasaulio šiuo aspektu. Tai, ką atmesi, bus greičiau nieko bendra su tavimi neturintys dalykai, daromi visuomeniniams poreikiams tenkinti, aplinkiniams tenkinti, tiesiog altruizmas, ir tiek.

Kaip atskirti, kur brendas, o kur fiziologinė reikmė? Ogi pabandyk kurį laiką nekvėpuoti, paskui pakvėpuok, paskui vėl nekvėpuok ir pamažėl suvoksi, kas yra fiziologinė reikmė. O tada, pasitelkdamas analogiją, tu ir pats gali pabandyti apsibrėžti natūralius fiziologinius poreikius. Kad pasidarytų dar aiškiau, siūlau užduoti sau klausimą: ar galiu tau išvardyti konkrečius brendo pavyzdžius, kad pasitelkdamas analogijas galėtum apsibrėžti savąjį?

Teisingas atsakymas – negaliu. Kiekvienas brendo pavyzdžio prasmės apibrėžimas nurodys tik konkrečius daiktus, veiksmus ir jų pomėgį; bet „tiesiog malonumo“ juose neperteiks joks apibūdinimas. Taigi visi išvardyti daiktai, veiksmai ir pomėgiai neturės absoliučiai jokių sąlyčio taškų su tavo brendu; toks posakis tiesiog sugriautų bet kokią prasmę mano išvardytus reiškinius prilyginti tavajam brendui. Tavuoju brendu gali tapti bet kas. Tiesa, jeigu pabandyčiau iš anksto tai apibrėžti, tu jo niekaip negalėtum pasisavinti. Atmink, spontaniškas „tiesiog patinka“ negali būti iš anksto apibrėžtas arba bent kiek panašus į kokį pavyzdį. Tik tu pats gali „pajusti“, „suvokti“ savo paties brendo „darymus“. Dar daugiau – tu pats niekada negalėsi apibūdinti žodžiais savo brendo. Bet kas, kas yra apibrėžiama (žodiškai, objektyviai) kaip turintis medžiagiškumą ir paskirtį, negali būti brendas, nes tai iškart suvokiama kaip kažkas, kas nėra „susikurta savyje“. Brendas pats savimi apibūdina tik tikslą ir jokiu būdu nėra kokia nors sąmoninga veikla. Vienintelė pagalba, kurią, atrodytų, galėčiau suteikti žmonėms, – iš šalies juos stebėdamas ir matydamas, kad jie „daro“ brendą, galėčiau jiems apie tai pranešti; bet iš esmės tai nebūtų tiesa. Aš negaliu nei „suvokti“, nei „pajusti“ kito žmogaus brendo, nes jei galėčiau, brendas nebebūtų jo. Visa, ką pasakiau, yra tik tiek, ką galiu apie tai pasakyti, o toliau turi eiti pats. Arba eisi pats, arba nesuprasi nieko, kas šiame tekste bus kalbama toliau.

Apibendrinant galima tvirtai pareikšti, kad nėra ir negali būti jokio tavo brendą patvirtinančio ženklo. Tu privalai suprasti, kad viską turi daryti visiškai nepriklausomai nuo to, ką sakiau pirmojoje šio teksto dalyje. Bet jeigu tu dar nesupratai, ką teigiau šitame straipsnyje, tai – kartoju – neabejotinai nesuprasi nieko, kas bus pasakyta toliau. Taigi jeigu prieš savo akis dar nematai savojo brendo „darymų“, verčiau dar ir dar sykį perskaityk tekstą iki šios eilutės ir tik tada skaityk toliau, kol tavasis brendas tau išnirs prieš akis. Apibendrinęs visa, ką esi šioje srityje pasiekęs, pabandyk suvokti, ką pasakiau. Nuostabu! O dabar viską pamiršk. Kuriam laikui...

Peržvelgus šiandien egzistuojančius „grynuosius“ žaidimus, pasilinksminimus, pramogas, malonumus, saviraiškos veiklas, atrodo, kad jie yra visiškai savitiksliai, daromi dėl malonumo. Kad ir kas būtų – estradiniai renginiai (eskapizmas), magija (eskapizmas), šachmatai (rimtoji kultūra), šaškės (rimtoji kultūra), golfas, soliteris, populiarioji muzika, važinėjimasis riedučiais, futbolo rungtynių žiūrėjimas, šokiai, pašto ženklų kolekcionavimas, gėlių auginimas, vakarėlių žaidimai, „klasės“ (vaikiškas žaidimas) – visa tai yra jau egzistuojančios veikos, duotybė. Siekdamas išvengti netikslumų ir patikslinti mintį, į anksčiau išvardytą grupę neįtraukiau: fizikos arba lotynų kalbos studijų, profesionaliojo golfo ir lošimų, muzikos, kuri didina darbo našumą gamykloje, mankštos, religinių apeigų. Trumpai tariant, tavo dėmesį noriu koncentruoti į veikas, atliekamas laisvalaikiu, bet jokiu būdu nenoriu aprėpti visų įmanomų būdų užpildyti laisvą laiką ir išvaikyti nuobodulį. Ne. Tai kur kas siauresnė kategorija. Šioje pastraipoje kalbėsiu tik apie kai kurias „duotas“, jau egzistuojančias veikas, bet neliesiu platesnių problemų – tokių kaip jų sąryšis su laisvalaikiu ir pan.

Terminas „rekreacija“ tiksliai įvardija veikas, kada atgaunama, atkuriama darbo santykių nualinta darbo jėga – pvz., kavos pertraukėlės. Bet ne apie darbo jėgos atkūrimo politiką noriu kalbėti. Tiksliausiai mano aprašomą sferą įvardytų terminas „žaidimas“. Bet sąvoka „žaidimas“ buvo visiškai nuvalkiota įvairiausio plauko filosofų, istorikų ir psichologų, kurie įvilko ją į transcendentinės metafizikos rūbą ir taip padarė dar pretenzingesnę nei „rimtoji kultūra“. Galų gale rinkčiausi terminą „pasilinksminimas“, kuris aprėptų ir tokias veikas kaip sportas bei pasyvus poilsis (taip atsiribojant nuo bet kokių „linksminimo“ konotacijų). Tebus tai apibendrinanti „pasilinksminimo“ kategorija, į kurią įeina ir kažkuri dalis nuo „kultūros“ užsilikusių veikų. Iš pastarųjų, beje, reikėtų dar pašalinti „vertingo paties savaime“ meno formas, kurias dažnai net nesusimąstydami priimame kaip būtinybę. Toliau mes taip ir darysime.

Nežinomo dailininko brendas. 1979. Henry Flynto nuotrauka

Jeigu į anksčiau išvardytas veikas pažiūrėtume tradiciškai, tai būtinai reikėtų įvardyti visus jų keliamus tikslus, naudojamas priemones ir taip įvertinti, kurios iš jų geriausiai atlieka pasilinksminimo funkciją. Taigi kokios jos turėtų būti? Pirmiausia jos neturėtų būti tavo darbo tąsa. Darbo, kurį daryti reikia prisiversti. Darbo, kuris yra pareiga, atsakomybė visuomenei, kažkieno kažkam „priemonė“. Atvirkščiai, šios veikos turi būti atliekamos tiesiog todėl, kad patinka, kad teikia malonumą. Tik taip jos gali tapti visiškai asmeniniu pasilinksminimu. „Asmeniškumo“ reikia siekti bet kurioje situacijoje. Jeigu toks rezultatas skaitytojui rodosi atstumiantis dėl savo asocialumo, tai jam reikėtų keisti mąstymą. „Linksmintis“ reikia tais dalykais, kurie individui tiesiog patinka, ir nebūtinai tai turi būti „objektyviais“ kriterijais įtvirtinta „linksminimo“ forma.

Itin jautrios asmenybės pajunta, kad oficialiosios „linksminimo“ formos visiškai jų nelinksmina. Dar daugiau, visų priimtos, institucionalizuotos „linksminimo“ formos gali net kankinti. Kad ir paprasčiausia detalė: norint linksmintis tam tikromis formomis, reikia turėti atitinkamų įgūdžių ar kompetencijos. Pavyzdžiui, tokiose srityse kaip muzikavimas, nardymas, važinėjimasis riedučiais ar šokis. O ką daryti tam, kuris nesugeba? Arba tam, kuris nuolat pralošia žaisdamas „pasilinksminimo“ žaidimus?

O ką daryti su tradiciniais „pasilinksminimo“ žanro gamintojais, kurie kuria estradinius renginius, populiariąją muziką, šokius, vakarėlių žaidimus, žaislus, gėlynus, o jų produktas niekam neįtinka, nors autoriui atrodo, kad viską atliko nuostabiai, kad verta tuo pasidalyti su aplinkiniais? (Jeigu esi „pasilinksminimo“ produkto gamintojas, ir niekas dar nepasibjaurėjo tavo produktu, tai aš būsiu pirmasis, kuriam jis neapsakomai bjaurus; aš šlykščiuosi tavo kūryba!) Jeigu kūrėjas yra jautrus, tai (netgi jei jo kūrinys nebus atmestas visuomenės) jis pajus, kad kažkas prarasta, kad jo jau niekas su produktu nebesieja. Individas praras ryšį su savo „pasilinksminimo“ objektu – žaislu, muzika ar bet kuo kitu, o būtent tas ryšys ir sudaro „pasilinksminimo“ esmę.

Individas bus galutinai nepatenkintas dėl saviraiškos stokos, asmeninio nusišalinimo, dėl reiškinio „lėkštumo“. Jis gali bandyti piktnaudžiauti ir apsimesti, kad prisitaiko prie kitų asmenų skonio, nes būtent tai ir vyksta visose panašiose veikose. Bet, deja, toks apsimestinis įsijautimas nesuteikia „pasilinksminimo“. Individai, kurie kartą nusivylė nuasmeninta ir institucionalizuota jų linksminimo forma, turės didelių problemų vėl bandydami prie jos prisitaikyti, nebesigėdys, kad visiškai nori nuo jų nusišalinti, ir net nepastebės, kad tokios veikos išnyko. Jie vis dar mano, kad, atsisakydami tokios nuasmeninto linksminimo formos, apskritai neteks pasilinksminimo. Jie dar nesugeba rimtai pažvelgti į savo pačių asmenines veikas, daromas vien todėl, kad tai jiems patinka. Jie dar nedrįsta tuo didžiuotis (tiesą sakant, jie bijo net nesigėdyti), kad vengia nuasmeninto ir institucionalizuoto linksminimo formų. Noriu pabrėžti, kad tai nėra formali pramogų kritika, tai greičiau nepasitenkinimo jomis išraiška, mes žinome, kad jį jaučia kiekvienas individas.

Atrodo, žmonės iš tiesų turi didelių problemų dėl pramogų. Kodėl jie jaučia nepasitenkinimą jomis? Reikėtų atlikti išsamią reiškinio kritinę analizę. Bet jau plika akimi galima pastebėti principinius pramogos kaip reiškinio vidinius prieštaravimus. Pabandysiu juos atskleisti apibrėždamas keletą abstrakčių pramogos kategorijų: linksminimas, kompozicija, varžybos. Pramoga, žinoma, nėra darbas. Dirbti darbą iš tiesų nėra ir pasilinksminimas. Kad atliktum darbą, faktiškai reikia atlikti tam tikrą užduotį, kuri atitinka socialinę paklausą (arba fiziologinį poreikį). Jeigu darbininkas atlieka savo funkciją tinkamai, ir ji atitinka nurodytą poreikį, tuomet mes kalbame apie darbininko kompetenciją. Taigi darbui apibrėžti turime „objektyvius“ ir visiškai nuasmenintus vertinimo kriterijus. Pvz., reali paklausa, konkrečių reitingų atitikimas ir pan. Kadangi egzistuoja „objektyvūs“ ir visiškai nuasmeninti standartai, žmogus gali atlikti darbą netgi tada, kai tasai darbas jam visiškai nepatinka. Jis gali prisiversti atlikti tai, kas atitiktų nurodytus kriterijus, o paskui jau atsiduoti malonumams. Būtent dėl standartų atsiranda kompetencijos, būtent dėl standartų atsiranda profesija ir profesionalizmas. Pramoga yra kažkas visiškai priešinga darbui. Tikra pramoga individui tiesiog patinka, ir tiek. Jeigu kažkas daro kažką, turėsiantį kažkam patikti, tai iš tiesų nėra pramoga. Jeigu kažkam atrodo, kad pramogų „darymas“ – tai kompetencijos klausimas ar – dar daugiau – profesija, tai jis labai klysta. Nėra jokios prasmės įsprausti pramogos sąvoką į nuasmenintų, „objektyvių“ standartų rėmus. Bet koks vieno asmens mėginimas „palinksminti“ kitą asmenį remiantis „objektyviais“ standartais turėtų būti vertinamas kaip išnaudotojiškas.

Institucionalizuotas veikas ir formas (individams sudaromos sąlygos veikti pagal jas) teikianti visuomeninė institucija, tegalinti pasiūlyti tokio lygio saviraišką kaip žaidimas „klasėmis“ arba pašto ženklų kolekcionavimas, yra visiškai absurdiška. Tai ir yra pagrindinė institucionalizuoto „pasilinksminimo“ kritika. Teigimas, kad egzistuoja teisingos formos, pagal kurias reikia organizuoti „teisingas“ ir „objektyviai vertingas“ veikas, yra paprasčiausias melas. Žmonės, kurie daro formas pagal „teisingus“ pavyzdžius, žino, kad jiems tai yra svarbiausia – kad ir ką jie darytų, netgi jei kitką daryti jiems būtų labai malonu. Klausimas tiesiog palyginimui: kodėl žmonėms taip patinka stebėti kad ir šuolius su kartimi? Kodėl jie nesižavi kokiomis nors neinstitucionalizuotomis kūno išraiškos formomis? Taip yra tik dėl to, kad šuolio su kartimi žavesys yra įvardytas kaip „teisingas“ veiksmas ir išskirtas iš kitų. Taigi veikiant pagal nustatytą formą žmogui svarbu, kad jo veika atitiktų nurodytus „objektyvius“ standartus (visiškai nesvarbu, ar jam tai patinka), „standartus“ reikia žinoti ir „linksminantis“, pagal juos žmogus turi suprasti, ar jam tai patinka. Taip formuojamas absoliutizmas. Individai gamina formas pagal nuasmenintą formos modelį ir sukuria ištisą visuomeninį nuasmeninimo ritualą. Bet kuris žmogus negali nieko pasakyti apie tas formas sukūrusius asmenis, nes ten nieko asmeniško nėra ir negali būti. Šiandien žmonės net neįsivaizduoja, kokiu lygiu jie įtraukti į tariamas pramogas.

Dar vienas atvejis – instrukcijos. Jos rašomos kortų žaidimams, populiariajai muzikai, šokiams, pomėgiams, vakarėlių žaidimams, veikoms, kurios numatytos kitiems žmonėms linksminti. Tokį instrukcijų rašymą būtų galima pavadinti kompozicija (būtina atskirti jį nuo „pasilinksminimo“ sąvokos), bet net ir ji gali būti suvokta kaip kompozitoriaus pasilinksminimas. Nors dažniausiai kompozitorius kuria kompoziciją kaip formą „kitiems“, kaip „objektyviai vertingą“ reiškinį – visiškai ne todėl, kad jam tai paprasčiausiai patinka. Pramoga, kuri turi atitikti kompozicijos dėsnius ir „objektyvius“ reikalavimus, tampa netgi rašymas. Kompozitorius komponuoja jau iš anksto žinodamas, kad jo kuriamos formos turi objektyvią vertę. Tokiu būdu kompozicija tampa tikrų tikriausiu darbu. Kompozitorius įsitikinęs, kad atlieka darbą. Bet kokia visuotinai priimtina forma kuriantys rašytojai, objektų kūrėjai ar kitokie autoriai save sąmoningai pasmerkia „objektyvumui“, nusiasmeninimui ir kraštutinei socializacijai. Čia reiktų dar kartą priminti, kad „tikrasis pasilinksminimas“ – tai tikslas, o ne konkreti veikla. Palyginę jį su vadinamosiomis meninėmis formomis, kurios apibrėžtos institucinėmis instrukcijomis, matome, kad pastarųjų tikslas nėra nuoseklus. Todėl galime drąsiai teigti, kad instucionalizuotos pramogos ar, jeigu norite, „kultūros“ formos nėra nei darbas, nei pramoga. Tai yra pseudodarbas ir pseudopramoga, nevykęs ir bevertis reiškinys. [...]

Panašūs procesai atsiskleidžia ir panagrinėjus linksminimo kategoriją. Linksminimu aš laikau tokią formą, kada vienas asmuo gamina produkciją, turėsiančią patikti kitam asmeniui, ir tuo pat metu pelno reputaciją pagal patikimo laipsnį. Linksminimas – tai darbas, kurio vertė priklauso nuo kito asmens poreikio pasilinksminti. Bet vertėtų savęs paklausti: ar nebūtų paprasčiau mėgautis savo paties atliekamais veiksmais? Ar žmogui iš tiesų labiau patinka kieno nors kito produkcija, o ne jo paties? Ar apskritai prasminga mėgti kieno nors kito produkciją... vien tik dėl malonumo? Pasilinksminimo tikslas yra saviraiška ir mėgavimasis veikomis, kurias kiekvienas atlieka asmeniškai vien dėl to, kad tai jam patinka. Tiesą sakant, vieną nuo kito juos sunku ir atskirti. Tikriausia saviraiška ir yra tam tikri veiksmai, kurie daromi vien dėl to, kad juos daryti patinka konkrečiam asmeniui. Taigi tokie veiksmai – tai maksimali saviraiška. Pvz., darbą būtų sunku apibūdinti kaip saviraišką (nors, atkreipkite dėmesį, tai nuolat brukama), nes darbas turi atitikti nuasmenintus, visuotinai priimtinus normatyvus ir faktiškai nebeturi nieko individualaus. Čia ir yra esmė. Niekas kitas, o tik pats asmuo gali save geriausiai išreikšti, tik jis pats geriausiai jausis būdamas savimi ir, žinoma, jam turėtų labiausiai patikti jo paties, o ne kieno nors kito gaminama produkcija. Tuo tarpu linksminimo institucija remiasi teiginiu, kad vienas asmuo gamina produkciją, kuri turi patikti kitam asmeniui. Pastarasis savo ruožtu privalo sau prisitaikyti kito asmens saviraišką, tarsi ši būtų jo paties. Visa mano kritika remiasi principine nuostata, kad vieno asmens skonis primetamas kitam ir iš pastarojo reikalaujama įsitikinimo, kad šis skonis ir yra jo paties „geras“ skonis.

Henry Flyntas Lincolno centro pikete 1963.II.27

Beje, standartas „patinka man pačiam“ yra itin skirtingas ir unikalus (absoliučiai asmeninis). Yra tokių „patikimo“ jausmų, kurių kitas net įsivaizduoti negalėtų, kitas gal negalėtų fiziškai atlikti tokių veiksmų, kurie dar kitiems „tiesiog patinka“ ir pan. Kai kam patinka tik vienas vienintelis „patikimas“, kitas gali save išreikšti absoliučiai viskuo.

Grįžkime prie tariamo pasilinksminimo, kuriam nustatytos konkrečios taisyklės ir normatyvai. Pastarieji atsieti nuo paties pasilinksminimo veiksmo, todėl gali būti pamesti ar pamiršti. Tuomet tokio pobūdžio pasilinksminimas būtų paprasčiausiai pamirštas. Antra vertus, faktas, kad pasilinksminimas pagal tam tikras taisykles įvyko dabar, dar neįrodo, jog jis vėl įvyks po tam tikro laiko. Faktiškai bet kokie nesusiję su asmeniu saugotini objektai arba atminties pastangų reikalaujančios sąlygos – visa tai neturėtų apsunkinti tikrojo pasilinksminimo. Visa, ko reikia, kad žmogus pasilinksmintų, jis ras aplink save, todėl jis neturėtų stengtis ką nors išsaugoti.

Mano kritinė pozicija nuolat sukasi apie principinį klausimą: kaip vyksta individualus „patikimo“ procesas, kaip žmogui gali patikti tai, ko jis pats nesukūrė? Aš atvirai teigiu, kad priverstinis kieno nors kito sukurtos produkcijos „mėgimas“ nuasmenintame linksminimo rituale yra paremtas saviapgaule ir mazochizmu. Tiesa, individas gali teigti mėgstąs kitų sukurtą produkciją – kaip ne savo paties, bet kito saviraišką. Tai įprastas pramogų industrijos atvejis – pvz., populiarioji muzika.

Kokias padarytume išvadas? Pirma, mėgstamo dalyko vertė tiesiog yra ne gamintojo, bet to, kuriam jis patinka, nuopelnas – būtent tokiu būdu ir atsiranda vertė. Antra, nekenčiamų kitų asmenų saviraiškų trokštantis atsikratyti žmogus galų gale atsiribos nuo jų ir pasuks tikrojo pasilinksminimo keliu – užsiims absoliučia saviraiška. Ir galų gale – tai ir yra svarbiausia pozicija – didžiausia žmonėms patinkančių dalykų dalis visgi yra ne jų pačių pagaminta produkcija. O iš to, kaip jau minėjau, kyla išvada: jei daiktuose jums kažkas patinka, tai nėra pačių daiktų vertė, o jūsų pačių inicijuotas veiksmas. Kad daiktas ar reiškinys jums patiktų, nereikia jokių sąmoningų pastangų ir juolab nuosavybės teisės. Paprastai toks „patikimas“ niekuomet neatitinka tikrosios daikto paskirties, nes nuo pat pradžių jis yra nesąmoningas. (Pvz., žaislas „tiesiog patinka“ visiškai nesuvokiant, kad tai žaislas, nes jeigu žaislas bus suvoktas, jis nebepatiks.) Žvelgiant dar toliau – dviem žmonėms negali vienodai „tiesiog patikti“ tas pats dalykas (pvz., priešais juos esantis objektas).

Dabar tau jau turėjo paaiškėti, kad pastangos prisiversti pamėgti kitų sukurtą produkciją yra paprasčiausia kvailystė. Tu pats nori pasiūlyti pasauliui naujų „tikrojo pasilinksminimo“ formų, o kiti tuo tarpu tiesiog negali jomis mėgautis. Tavaisiais pasiūlymais geriausiu atveju kažkas ims mėgautis visiškai atsitiktinai, spontaniškai, kaip ir bet kuriuo pirmu pasitaikiusiu daiktu, kurių tiek daug pasaulyje. (Šiuo atveju tu netgi nepapildysi jau esančių „pasilinksminimų“, nes bedarydamas savo produktą sugadinai daugybę kitų.) Tavo pastangos ir tikslai gali tik išgelbėti produktus, kad niekas jais šiaip sau nesimėgautų. Taigi, atsiribodamas nuo „spontaniško“ mėgavimosi, tu negali šiaip, „iš išorės“ padidinti potencialių „pasilinksminimo“ šiame pasaulyje galimybių. Vienintelė galimybė padidinti pasilinksminimo potencialą pasaulyje – tai „tiesiog mėgautis“. Toks yra atsakymas linksmintojams, kurie iš kailio neriasi kurdami naujas pasilinksminimo formas, mąstydami, kaip jomis „pasidalyti“. Pasilinksminimo forma ir įtikėjimas ja teturi vieną tikslą – gaminti, kaupti ir parduoti didelius produktų kiekius prisidengiant nuomone, kad jie kažkam patinka. Ši veikla galutinai diskredituoja patį pasilinksminimą kaip žmogiškos būties formą. Ji tik dar kartą įrodo, kad institucionalizuota pasilinksminimo forma, kai vienas individas gamina produktą kitam individui, – tai pseudodarbas, pseudopasilinksminimas, saviapgaulė ir beprasmybė. Linksmintojo atskyrimas nuo linksminamojo sunaikina pačią pasilinksminimo galimybę.

Savo kritine analize siekiu atskleisti kiekvieno jaučiamą tam tikrą nepasitenkinimą tariamojo pasilinksminimo formomis: važinėjimu riedučiais, šokiais, vakarėlių žaidimais, šachmatais, šaškėmis, kortomis, estradiniais renginiais, populiariąja muzika, žaislais, triukais, pašto ženklų kolekcionavimu, gėlių auginimu, futbolo stebėjimu. Aš kritikuoju visas tokias iniciatyvas ir teigiu jas esant pseudopasilinksminimu, bet gerbiu jų užmačias ir gebėjimą įtikinti daugybę sekėjų, kad tai išties jų pasilinksminimas. Tiesa, tai pasiekiama visiškai diskredituojant tikrąsias nesuinteresuoto pasilinksminimo formas, apie kurias čia ir bandau šnekėti. Jos yra tiesiog ignoruojamos, o jų vietoje pateikiamos tariamos pasilinksminimo formos kaip vienintelės įmanomos, kaip „objektyviai“ teisingos. Bet kaip tuomet atskirti „tikras“ pasilinksminimo formas nuo „netikrų“? „Tikrosiomis“ siūlyčiau vadinti tas formas, kurias darytum bet kuriuo atveju, juolab kad jos daromos nesąmoningai. Tikrasis pasilinksminimas niekada nebus atliekamas iš anksto nusiteikus ir stengiantis atitikti „objektyvius“ ir visuotinai priimtinus standartus.

Dabar – dėmesio. Sugrįžk prie savojo brendo apibrėžimo ir konkrečių jo pavyzdžių iš savo patirties. Akivaizdu, kad tai, ką kalbėjau apie „tikrąjį pasilinksminimą“, visiškai atitinka tavojo brendo apibrėžimą. Tai ir yra tavo paties tikrasis pasilinksminimas! (Brendas tėra apibrėžiantis tikrąjį pasilinksminimą neologizmas. Jis visiškai atsietas nuo visų dviprasmiškų reikšmių ir neturi nieko bendra su savęs reprezentavimu.) Konceptualiu lygmeniu tavasis brendas (kad jį tu turi, įrodo faktas, jog tebeskaitai šį tekstą) galėtų būti suvoktas kaip atsvara tariamam pasilinksminimui. Šių dviejų sričių palyginimas padės išsiaiškinti, kas iš tiesų linksmina. Tik tokiu būdu gali apsispręsti kartą ir visiems laikams – kurią gi pasilinksminimo formą pasirinkti. Aš viliuosi, kad, suvokęs pasilinksminimo priežastį esant savyje, tu galėsi žengti principinį žingsnį – sąmoningai suvoksi savo brendą ir lygiai taip pat sąmoningai darysi tai, kas tau iš tiesų patinka. Tariamą „linksminimą“ galėsi atmesti kaip beprasmį veiksmą ir jo vieta galės būti užpildyta brendu. Toks būtų pozityvus „pasilinksminimo“ problemos sprendimas.

Šį straipsnį pradėjau apibrėždamas „tavąjį brendą“ ir save dedikavau tiesiogiai „tau“, skaitytojau. Šitos sąlygos taikomos visiems sąmoningiems organizmams, kurie gali būti skaitytojai. Aš išgalvojau arba pavartojau nemažai terminų: „individas“, „pasilinksminimas“, „tiesiog patinkantys dalykai“, „specialios pastangos“ – jie gali būti pritaikyti bet kuriam sąmoningam organizmui. Teigdamas, kad kiekvienas sąmoningas organizmas yra individas, pasiūliau jam atsirinkti dalį visų vykdomų veikų ir iš jų susikurti atitinkamą visumą, kuri sąlygiškai būtų įvardyta brendu. Brendas egzistuoja kiekvieno individo gyvenime, nes kiekvienas yra daręs dalykų, kurie tiesiog patinka. Todėl nematau jokios prasmės ieškoti brendą patvirtinančių faktų.

Brendas – tai viena iš „pasilinksminimo“ dalių. Būtent ta dalis, kurios dar niekas nediskreditavo. Kalbant apie reiškinį, įvardijamą „kultūra“ (tai faktiškai ir yra to „rimtais“ ir „objektyviais“ normatyvais susaistyto tariamo „pasilinksminimo“ pasisavintas terminas), – brendas joje irgi turi savo dalį. Jį savo tekstuose vadinu „nedogmatiškąja kultūra“. Visa „kultūra“ verdama viename katile, kol visi diskredituoti elementai nuverda ir pasilieka vien tik kiekvieno individo gyvenime nuolat aptinkamas elementas – „brendas“. Nuo „rimtosios meno menui kultūros“ iki tariamo „pasilinksminimo“ ir tuomet dar iki „brendo“. Vadinamoji „vakarietiška civilizacija“ galėtų būti įvardyta paprasta schema – „Brendo regresas į rimtąją kultūrą“ arba „Brendo perversija į rimtąją kultūrą“. O kalbant apie likusią (didžiąją) „kultūros“ dalį, tai ji, be abejonės, turėtų būti visiškai pamiršta. „Kultūros“ samprata nenusipelnė nei būties, nei pagarbos. Jos prasmė – palaikyti istorijos vyksmą. Šiandien galiu pasiūlyti tik viena – pamirškite „kultūrą“ – ir kaip sąvoką, ir kaip prasminę konotaciją. Be abejo, iš krūmų lįs visokie moralistai, primenantys apie „laisvę“ ir „toleranciją“. Su „laisve“ viskas labai paprasta. Jums patinka ar ne, bet neįmanoma būti „laisvam kultūrai“ ir tuo pačiu metu iš jos išsivaduoti. Kad „kultūra“ būtų pasmerkta užmarščiai, ją reikia arba sunaikinti, arba paslėpti nuo žmonių akių giliuose rūsiuose, istorijos analuose, sunkiai prieinamuose archyvuose, kuriuose knaisiotųsi tik keli pagyvenę kuratoriai ar akademikai (galbūt savo pačių malonumui). Suprantu, kad „kultūros“ sunaikinimas nesuteiks džiaugsmo individams, auklėtiems tokiose mokyklose, kokios jos yra dabar. Bet ilgainiui mokyklos bus ta vieta, kur bus teigiamos kitokios vertybės nei šiandieninis vieno individo sukurtų normų primetimas kitiems individams. Dabartinę situaciją reikia atvirai įvardyti priespauda, kurią nuolat įtvirtina šiandieninė „kultūros“ samprata. Ji, deja, kitokia niekada ir nebuvo. Vietoj diskredituotos „kultūros“ žmogus galės atsiduoti savo paties saviraiškai, savo paties brendui.

Iš: Henry Flynt. Against „Participation”:
A Total Critique of Culture, 1996