Smūgis – ritmas

Tik kalu, kalu per dieną...

Aplinkui apstu ritmo apraiškų. Dėmesį patraukia ausiai pažįstamas ritmingas garsas.

Tai atsitiko gal prieš dvidešimt metų... Netoli Vilniaus sutikau seną „smetoninį“ akmentašį, dar žvaliai bekalantį nedidelį paminklą antkapiui iš mūsų laukų riedulio. Jis ruošė akmens paviršių – jį lygino, darydamas kryžminius prakirtimus. Toks „vizirinimo“ būdas nebūdingas šio krašto akmentašiams. („Vizirinti“ paviršių reiškia pasiruošti kalti taip, kad, kalant ir prižiūrint lygumą tik viena liniuote, jis neįgautų propelerio formos.) Įsikalbėjome. Išgirdau, kad jam dar tarpukaryje yra tekę dirbti „prie bruko“. Jis tašė akmens blokelius gatvėms, keliams grįsti. Žinoma, akmentašys paminklininkas šios srities darbininkų hierarchijoje yra aukščiau nei koks „zimagoras“, dirbantis sezoninį darbą atvirame ore, dažnai toli nuo namų, be ateities garantijų. Bet uždarbiai ir tais laikais buvo neblogi, taigi norinčiųjų dirbti susirinkdavo daugiau, negu būdavo vietų. Vykdavo konkursas. Būtina sąlyga dalyvauti jame – turėti savo įrankius. Be konkurso, šių dienų kalba sakant, būdavo priimami tie, kurie buvo sėdėję Bajorų kalėjime.

Kiek žinau, visada buvo vengiama priimti į darbą buvusius kalinius, o šiuo atveju – atvirkščiai. Nemanau, kad anais laikais kitose darbo vietose tas požiūris labai skyrėsi nuo dabartinio. Taigi tokį požiūrį šioje srityje lėmė kažkas teigiamo, įgyto tokioje toli gražu neprestižinėje vietoje. Viskas, atrodo, paaiškėja sužinojus, kad pagrindinis ten kalėjusiųjų darbas ir buvo tašyti akmenis.

Neišmanantiems akmentašio darbo specifikos kartais atrodo, kad čia daugiausia lemia fiziniai duomenys. Sunkus darbas – pripažįsta daugelis, įvertindami medžiagos atsparumą, kai norima pakeisti jos formą. Taip, jeigu vyras ilgokai dirbo šį darbą, tai galima kalbėti apie tam tikrą jo treniruotumą. Galime numatyti ir tai, kad į kalėjimą dažnai pakliūva tie, kurie fizinę jėgą vertina labiau nei kitas žmogaus galias – taigi fiziškai stiprūs žmonės. Kas iš arčiau susidūrė su šiuo darbu, žino, kad daugiausia lemia žinios ir įgūdžiai. Šių ir kai kurių kitų savybių, matyt, įgydavo minėtos įstaigos įnamiai.

Dabar Bajorai yra Kretingos miesto dalis, buvęs pasienis su Vokietija. Kai kuriems to meto akmens apdirbimo įrankiams ir operacijoms pavadinti prigijo nemažai vokiškų žodžių, taigi galime manyti, kad ir geras vokiečių patyrimas mums padėjo išmokti šio amato.

Žinau, kad yra kitaip manančių ir pasiruošusių tai įrodyti. Aš, nors ir stengiausi, niekada negavau įsitikinti, kad lietuvių protėviai kalė akmenį. Be akmeninių kirvukų, dubenų, ženklų, girnų, Lietuvoje ligi šiol niekas negali parodyti tikrai senų ir dėl savo tikrumo didelių abejonių nekeliančių skulptūrinių akmens dirbinių. Profesorius Alfredas Širmulis sako, kad tik galutinai įsigalėjus krikščionybei memorialiniai paminklai pradėti kurti iš patvaresnių medžiagų nei medis. Buvo tik utilitarinių dirbinių. Dažniausia į didesnius akmenis lietuviai nuo seno žiūrėjo kaip į gamtos kūrinius, kartais garbino, suteikdavo jiems mistinių galių ir savybių, bet nelaikė medžiaga, iš kurios galima ką nors padaryti. Gal turėjo reikšmės ir tai, kad paviršiuje nėra minkštų klintinių klodų, uolienų, kurios gali keisti formą veikiamos erozijos ir įkvėpti mintį apie panašias medžiagos formavimo galimybes tuometinio žmogaus turimomis priemonėmis. Vietoj to savo aplinkoje jis matė tūkstantmečių nugludintus, įvairiausių nepasikartojančių formų riedulius, netikėtais dariniais išsidėsčiusius kartais pačiose netikėčiausiose vietose. Kiek jų velnio neštų ir pamestų, o kur įsimaišiusios tokios jėgos – geriau nesikišti. Kai kur ir dabar prieš skeldamas akmenį, iškalęs skyles, sustatęs pleištus, kai niekada negali būti tikras dėl sėkmės, senas meistras taria: „Dieve, padėk, velnie, pabėk.“ Tada, kai techninės galimybės jau leido taikyti tokią patvarią, ilgaamžę (žmogaus amžiaus mastu – vos ne amžiną) medžiagą įvairioms reikmėms, ypač toms, kurios susijusios su anapusiniais, į amžinybę orientuotais dalykais, prašyte prašančiais panašios medžiagos, lietuviai drožė medį ir garbino mokus, bobas ir t. t.

Randami akmeniniai kirvukai rodo, kad pas mus, kaip ir kitur, neolite be akmens neapsieidavę. Pirmiausia būdavo galima panaudoti rastą natūralų uolienos gabalą, kad juo būtų galima paveikti minkštesnę medžiagą, bet natūralus gabalas dažnai netinka prie rankos, koto. Reikalingas ne tik poveikis aplinkai natūraliomis priemonėmis, bet ir tų priemonių tobulinimas – įrankių gaminimas. Naudoti tie patys kaip ir dabar pagrindiniai uolienų apdirbimo būdai: abrazyvinis (dildymas, trynimas, gremžimas) ir smūginis.

Smūgis, staigiai didėjanti apkrova, tiesiogiai siejasi su agresija. Jau įsčiose, pareikšdamas apie save, naują gyvybę, gemalas ima smūgiuoti. Jam reikia erdvės, kuri atsikovojama iš inertiškos ar priešiškos aplinkos agresyviai atakuojant. Smūgiu praplečiama erdvė apie save, prasiskinamas takas ir miške, ir minioje. Taip pasireiškia griaunamoji žmogaus prigimtis. Žmogus kovoja su aplinka, kol kelių žmonių gyvybinių erdvių ribos susikerta, tada ta veikla įgauna neigiamą pobūdį. Atsiranda pavojus visuomenei, nes nukenčia jos nariai.

Įdomus pasirodė žinomo mikrochirurgo liudijimas: „Mano agresyvumas ir drąsa dažnai peržengia ribas... Ką reiškia būti mikrochirurgu? Daug vyrų iš mano giminės turėjo specialybes, kurioms reikalingas rankų kontaktas, – stalius, kalvis. Man irgi kirba noras daryti ką nors rankomis. Gal genai buvo užprogramuoti. Jei neturiu operacijos – kapoju malkas.“

Kažin ką vyrai iš tos ir kitų giminių kapojo dar anksčiau, kai nebuvo staliai, kalviai?

Didelis susidomėjimas sportu dažnai būna pasyvus, bet užtat koks azartiškas. Populiarios laidos apie dvikovų sporto šakas, žiaurūs koviniai filmai. Manau, tai žalinga – uždega ir nepadeda išsikrauti.

Smūgiavimo poreikis, savotiškas atavizmas, dažnai „kirba“, sukelia nepataisomų nelaimių ir sau, ir aplinkiniams. Į dvikovų sporto šakų – bokso, Rytų kovos menų – treniruotes eina jaunimas, nebijantis lieti prakaito. Ten turėtų būti įgyjami ir tvirti moraliniai principai, neleidžiantys panaudoti išmokto veiksmo nedorais tikslais, bet įgytas patyrimas fiziškai nugalėti kitą žmogų vis dėlto panaudojamas ir ne sporto salėje. Vienas iš veiksnių, sulaikančių nuo tokių veiksmų, yra ir tai, kad treniruotėse patenkinamas noras smūgiuoti. O ir smūgis smūgiui nelygu.

Gal verta vėl prisiminti seno akmentašio pasakojimą, įsižiūrėti į jo veiksmus.

Įsitaisoma kuo patogiau, nes tašoma po dešimt ir daugiau valandų per dieną. Jeigu nėra galimybės akmenį pasidėti norimame aukštyje, tai naudojamos įvairios vienakojės taburetės su smaigu kojos gale, kad nenustojant dirbti būtų galima saugiai pasvirti. Šalia pasidedama iki dvidešimties užgrūdintų ir išgaląstų kaltų. Atbukę keičiami nepaliekant darbo vietos. Tai esminis dalykas, nes dirbant labai svarbus ritmas. Ranka paprastai nudaužoma arba tik pradėjus darbą, arba besibaigiant darbo dienai. Rytą – kol įeinama į ritmą, vakare – kai pavargusios rankos nebeįstengia išlaikyti įrankių. Per dieną ritmingais smūgiais po mažą gabalėlį nudaužomas kietos, milijonus metų besiformavusios medžiagos sluoksnis. Akmeniui suteikiama norima forma.

Kalimo garsas žymi ne agresijos, ne griaunamosios prigimties pasireiškimą, o kuriamąją brandaus žmogaus veiklą, nekonfrontuojančią su aplinka. Žmogus, nemėgstantis tokio darbo, prie jo ir neužsibūna. O pamėgusįjį akmentašystę galima priimti į kolektyvą, neatsižvelgiant į jo praeities nusižengimus.