Verba de verbis

U-Turn

Muzika kaip kultūros tekstas: naujosios muzikologijos antologija. Sudarytoja Rūta Goštautienė. V.: Apostrofa, 2007.

Vakarietiška kultūra, daugelį amžių skiepyta visam pasauliui kryžiumi ir kalaviju, per ilgus metus sukūrusi gremėzdišką ir nepajudinamą kultūrinių tradicijų perimamumo sistemą, šiandien – aksominio totalitarizmo (arba globalizacijos) laikais – susiduria su savo pačios suformuota vertybių krize. Vakariečio dvasia nuolat plėšiama perpus dviejų antagonistinių idėjų: permanentinio progreso idėjos, paremtos darvinistine evoliucijos teorija ir linijinio pasaulio vystymosi suvokimu, ir amžinų bendražmogiškų vertybių idėjos, paremtos hierarchiniu tradicinės visuomenės modeliu ir hegemoniniu vakarietiško gyvenimo būdo išskirtinumu. Veržlus progresas ir inertiškos tradicijos kakta kakton susidūrė Vakarų pasaulį užplūdus naujojo totalitarizmo (dar kartą nevartoju žodžio „globalizacijos“) bangai.

Kad pateisintų vykdomą totalinę pasaulio unifikaciją, naujieji globalizatoriai ėmėsi kurti ir atitinkamą kultūrą. Imtasi versti senus supleišėjusius stabus ir vietoj jų paskubomis lipdyti monolitinius naujuosius. Šis procesas vienų vadinamas dekonstruktyvizmu, kitų – poststruktūralizmu, trečių – tiesiog postmodernizmu. Nesvarbu, kaip pavadinsi šiuos naujuosius kultūrtrėgerius, visų jų siekis vienas – iki pamatų sugriauti senas hierarchizuotas vertybines struktūras, nušluoti nuo žemės paviršiaus naujojo übermensch gimimui trukdančius senojo „elito“, „klasikos“, „aukštosios kultūros“ likučius ir kartu atlaisvinti vietą naujoms globalioms globalaus žmogaus vertybėms. Štai toks paprastas ir kartu nelengvas šių kultūrinių neoliberalaus kapitalizmo ideologų tikslas. O šie kultūriniai ideologai – tai ir naujosios prancūzų postmodernistinės pseudofilosofinės mokyklos kūrėjai, ir naujieji kultūriniai rinkodarininkai – besivienijantys įvairių šalių semiotikai, ir naujieji atskirų kultūros bei meno sričių postreformatoriai. Tad pakalbėkime apie vieną iš reformuojamos menotyros (nesakau – reformuojamo meno) sričių – muzikologiją, juolab kad pasitaikė puiki proga – lietuviškai išleista bene pirmoji rimta postmodernistinės muzikos kritikos knyga.

XX amžiaus 8–9 dešimtmetyje prasidėjo ekonominė ir kartu kultūrinė pasaulio globalizacija. Aukštoji kultūra prarado savo statusą, vartotojų visuomenę užkariavo masinės kultūros vertybės, ji paniro į paviršutiniškų, vienadienių ir betikslių pojūčių bei išgyvenimų liūną. Ankstesniems amžiams būdinga meno sakralizacija ir genijaus kultas išsigimė ir tapo miesčioniška karikatūra. Klasikos pasaulis tapo pramogų verslo vadybininkų sumaniai peršama masinio vartojimo preke. Visi visuomenės sluoksniai ėmė niveliuotis ir unifikuotis ne socialiniu, o kultūriniu požiūriu, visus juos užvaldė vadinamoji puskultūrė arba „midkultas“ (angl. middlebrow culture – žodžių junginio „miesčionių kultūra“ trumpinys). Plačiosios masės tiesiog nesugebėjo perprasti profesionaliosios muzikos esmės – muzikos rinkoje įsiviešpatavo jo didenybė „popsas“. Ką gi daryti? Kaip padėti liaudžiai susivokti slėpiningame garsų pasaulyje?

1983 metais amerikiečių muzikologas Josephas Kermanas parašė straipsnį „Keletas kanoniškų variacijų“, jame pateikė elementarų, bet įžūlų ir tuometinius muzikologus šiurpinantį muzikos kanono apibrėžimą: muzikinis repertuaras šiandien yra tiesiog senų kūrinių atlikimas; o kanonas yra jiems išreikšta muzikologų pagarba. Taigi klasika visų pirma buvo pervadinta kanonu – dirbtinai išaukštintu uždaros autoritarinės struktūros etalonu. 9-ojo dešimtmečio viduryje JAV susiformavo naujosios muzikologijos mokykla, ji pirmiausia ir ėmėsi neigti tą nekenčiamą kanoną. Josephas Horowitzas į kairę ir į dešinę švaistėsi „puskultūrės“ terminologija ir atvirai kvietė griauti „mirusiųjų maestro šedevrų muziejus“, feministė Susan McClary Beethoveno IX simfoniją pavadino „patriarchalinės tvarkos apologija ir vyriškos kultūrinės (ar net seksualinės) prievartos išraiška“, o Richardas Taruskinas spjaudė visiems autoritetams į veidus ir nė kiek nesibaimindamas jankiams propagavo rusišką ir net sovietinę (!) muziką...

Griauti ir vartyti stabus, aišku, gerai, apsišluoti – irgi ne pro šalį, tačiau ką realiai nuveikė ši dekonstrukcinių reformatorių grupuotė? Giliau pasikapsčius, juos reiktų pavadinti visai ne reformatoriais ar kultūros revoliucionieriais, o paprasčiausiais perversmininkais ar tiesiog pučo organizatoriais. Kritikuodami elitiškumą – perdėm išpūstą pagarbą nedidelei didžiųjų maestro grupei ir sakralizuotą šių meistrų sutapatinimą su pačia muzika – jie patys tapo elitu. Veikdami jau sukurtoje sistemoje, niekaip nesikėsindami į pamatines vakarietiškos kultūros strategijas (svarbiausia iš jų – mesianizmas), reformatoriai greit gavo postus, vardus ir tapo kontrreformatoriais – centrinėmis autoritetingomis figūromis, skleidžiančiomis naujas hegemonines idėjas. Trumpai tariant, keletas gigantiškų stabų buvo pakeisti daugybe mažesnių stabukų, tačiau pati vakarietiškos kultūros stabligė progresavo toliau.

Naujieji dekonstruktyvistai smarkiai išplėtė muzikologinių tyrimų sritis (apie muziką ėmė kalbėti semiotikai, sociologai ir filosofai), tačiau muzikologija tradiciškai taip ir liko sudedamoji vakarietiškos kultūrologijos, skelbiančios Vakarų pasaulio hegemoniją, dalis. Muzikologai postmodernistai kritikuoja ne tik genijų kultą, bet ir autonominės muzikos idėją. Kartu jie po senovei apsiriboja vakarietiška akademinės muzikos tradicija – kanonu, aprėpiančiu tik Europos ir Šiaurės Amerikos tradicijas. Jiems nė motais šalia neoliberalaus pasaulio egzistuojančios kitos muzikos rūšys ir kultūros (štai prieš porą metų naujasis muzikologų guru R. Taruskinas išleido naująją vakarietiškos muzikos bibliją – šešiatomį veikalą „The Oxford History of Western Music“). Todėl naujuosius kanono kritikus galima lengvai apkaltinti tuo pačiu, kuo jie kaltino kanono kūrėjus: „Iš tiesų jie naudojo šį disciplinavimo procesą, norėdami pridengti rasizmą, kolonializmą ir seksizmą, kurie lydi daugelį vakarietiškųjų kanonų...“

Na, o svarbiausias naujųjų postmodernistinių muzikologų „nuopelnas“ tas, kad jie, kaip jau minėjau, norom nenorom išvalė erdvę artėjančiai indiferentiškai globalizmo kultūrai, kuri skelbia paprasčiausią pseudoskirtybių vienodumą: „All different, all equal.“ A dažnai nėra geriau už B, B tam tikromis sąlygomis nėra geriau už C, o C dažniausiai ne geriau už A (simbolius A, B ir C pakeiskite kokiais nors bethovenais, mamontovais ir aliukais ir suprasite, ką turėjau omenyje, o dar didesnio aiškumo dėlei įsivaizduokite ateities paauglį lietuviuką dekonstruotomis smegenėlėmis, kuris, užsidėjęs ausinukus, šlamščia dešrainius, užsigeria kola ir į jūsų klausimą „Kokio šūdo čia klausai?“ įžūliai lyg koks R. Taruskinas atrėžia: „Niekas negali nusavinti muzikos reikšmių. Kūrinio reikšmes plėtoja laisvamaniški ir prieštaringi perskaitymai“). Versdami stabus, kartu jie demokratizavo muzikos sampratą – sulygino ir suvienodino „aukštąją“ ir „žemąją“ muzikinę kultūrą. Neatsisakę muzikos suprekinimo idėjos, kartu jie skelbė, kad šedevrai gali gimti ir iš komercinio kičo. O propaguodami vakarietišką muzikinio ekumenizmo misiją, kartu jie smarkiai prisidėjo prie politinės, ekonominės ir kultūrinės Vakarų ekspansijos.

Knygos anotacijoje kalbama apie „kultūrinį muzikologijos posūkį“, kurį ir atliko šios rinktinės straipsnių autoriai. O aš manau, kad reikia kalbėti ne apie „posūkį“, o apie „apsisukimą“ arba tiesiog „sukiojimąsi vietoje“. Apie postmodernizmą geriau pliurpti jo dvasią puikiai atitinkančiais Zygmunto Baumano žodžiais: „Mes nežinome (ir nežinome, kaip būti tikriems, kad tai žinome), kur yra „pirmyn“ ir kur – „atgal“, taigi negalime tvirtai pasakyti, kuris judesys yra „progresyvus“ ir kuris – „regresyvus“.“ Arba liūdna Leonardo B. Meyerio formuluote: „Šiuolaikiniai menai pasiekė tam tikrą mobilaus sąstingio būseną, kiekvienas atskiras vienetas juda, bet šiame judėjime ten ir atgal logikos nedaug, fragmentiški pasikeitimai nepapildo bendros srovės, o visuma niekaip nepasistūmėja iš vietos – šis efektas žinomas kiekvienam mokiniui kaip Browno judesiai.“

P. S. Rašant šį tekstą mane pasiekė netikėta žinia: 2008 m. vasario 19 d. rytą mirė Rusijos muzikinės kontrkultūros lyderis Jegoras Letovas. Mirė lovoje, nepabudęs iš sapno. Keistų sapnų tau, Jegoruška. Gerai atsimenu tavo žodžius: „Nė vienam menininkui nepavyks tiksliau, stipriau ir vaizdingiau išreikšti mus supančio pasaulio absurdą, košmarą ir žaismingumą, negu tai atlieka pats gyvenimas.“.

Nykus simuliakras

Fotografijos, istorijos, žemėlapiai: foto/karto/istorio/grafijos. Straipsnių rinkinys. Sudarė Vytautas Michelkevičius, Lina Michelkevičė, Agnė Narušytė. V.: MENE, 2007.

Atskleisiu jums paslaptį – kadaise karštai žavėjausi postmodernizmu ir šiuolaikine kultūros kritika. Jeanas François Lyotard’as, Jeanas Baudrillard’as, Paulis Virilio, postmodernus būvis, didžiojo naratyvo mirtis, simuliakrai – šie žodžiai, nuolat tariami mokslinių institutų konferencijų salėse ir universitetų auditorijose, skambėjo taip magiškai ir didingai. Ir kaip apgailėtinai man jie skamba dabar, kai pagaliau einu vienas gatve, kvėpuoju grynu, akademiniu pelėsiu nepradvisusiu oru ir užuodžiu ateisiant tyrą, laisvės ir sveikatos kupiną pavasarį. Galbūt tokį pat jausmą pažino ir Friedrichas Nietzsche, prieš imdamas rašyti „Linksmąjį mokslą“...

Deja, šiuolaikinėje akademinėje terpėje subrendusiam jaunimui tai svetima. Jie dar šlovina vakarykščius stabus ir monstrus bei bando įteigti esą didieji novatoriai, kad kultūros institucijų iždininkai negailėtų jiems pinigėlių. Apie pinigų reikšmę jie netgi nevengia užsiminti savo pokalbių tekste – tai sukelia norą mesti knygą į laužą, jos netgi neskaičius iki galo.

Šioje knygoje buržua kultūrėlės kritikos naujokai sau iškelia uždavinį – galutinai paversti simuliakru fotografiją. Jau miręs prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard’as simuliakru vadino tokią daikto, reiškinio ar fenomeno būklę, kai tas daiktas veidrodžio principu nebeatspindi šalia vykstančio gyvenimo, o imasi vaizduoti ir rodyti tą, ko iš tiesų nėra. Fotografiją (kuri yra ne visada vykęs bandymas atvaizduoti gyvenimo akimirkas, kuri prilygsta odos lupimui nuo mums brangaus laiko, kuri, sudėta į chrestomatijas, užgožia mūsų autentiškus išgyvenimus) čia stengiamasi standartizuoti ir sugrūsti į mūsų protus vis labiau užvaldančias duomenų bazes. Nuostabiausios žmogaus patirties akimirkos, vulgariai kalbant, „padaromos“ du kartus – fotoaparato spragtelėjimas jas padaro „lytiniu būdu“, kurį jos dar mėgsta. Bet kai schemos ir žemėlapiai mūsų gyvenimus prievartauja dar ir analiniu (analitiniu) būdu, tos akimirkos ima klykti nesavais balsais. Gal kokiems iškrypėliams tai ir patinka.

Madinga postmodernistinė kritika iš galios kritikos paverčiama konformistiniu miesčionišku požiūriu ir tokiu būdu tik įtvirtina galią, kurios stabus ketino griauti. Mums atgrasus jau pats noras paversti reprezentacijomis intymius mūsų gyvenimo troškimus ir galios panoptikume demonstruoti slaptas mūsų gyvenimo akimirkas. Tokia kritika lankstosi institucijoms, pati kiek įmanydama bando prisidėti prie vaizdo ir technologijų užvaldyto vėlyvojo kapitalizmo įsigalėjimo, siūlydama smegenų plovimo mašinoms – televizijai, kinui, internetui ir fotografijai – šablonus, kuriais besiremianti propagandinė mašina užvaldys ir sterilizuos mūsų atmintį bei gyvenimą.

Ar jums tai patinka? Ar tikrai norite padaryti savo gyvenimą permatomą institucijų maniakams? O gal geriau elgtis kaip luditams – naikinti iš mūsų brangų laiką vagiančius fotoaparatus bei vaizdo kameras ir keltis gyventi į intymias uždaras erdves – komunas, kuriose vienas kitą kasdien matydami nebenorėtume fiksuoti sau mieliausių akimirkų – jos būtų visados šalia. O iš mums pateiktų, beje, painių fotomeno istorijos žemėlapių ir schemų galėtume pasidaryti puikią kultūrinio terorizmo akcijų išklotinę ir atėjus laikui paleisti į orą visas institucijas, trukdančias mums laimingai gyventi. Ką apie tai manote?

Kitokia „Pravda“, kitoks ir Edička

Valentinas Klimašauskas. Alfavilnius, arba Keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai. Romanas. V.: Kitos knygos, 2008.

Kadaise revoliucinė leidykla „Kitos knygos“ išleido ruso, politinio radikalo, anarchisto ir disidento, o šiaip jau puikaus rašytojo Eduardo Limonovo knygą „Tai aš, Edička“. Ši daug skandalų pasaulyje, o ypač autoriaus tėvynėje sukėlusi knyga buvo drausta, cenzūruota, bet tapo klasika. Jaunas idealistas rusas, pamatęs gyvenimą Niujorke, grįžta namo nusivylęs tiek socialistine, tiek kapitalistine sistema ir pasiunčia visus velniop. Vėliau jis suburs minias pačių aršiausių kovotojų už teisybę, sėdės kalėjime, su minėtuoju muzikantu Jegoru Letovu taps maišto ir kontrkultūros herojais.

Šiemet ta pati (tik neaišku, ar vis dar revoliucinė) leidykla išleido Valentino Klimašausko knygą „Alfavilnius“. Jos pagrindinis veikėjas Arnoldas Sputnikas (tikrai virtualus personažas, matyti jau iš pavardės), interneto dienoraščių herojus – tai savotiškas abiejų sistemų nelaimėlis Edička, kurio atmintyje stingstantys vėlyvojo sovietmečio fragmentai puikiai dera su buržuaziniame dekadanse smilkstančia dabartimi. Jo gyvenimo credo išreiškia tokios eilutės: „Klubai, klubai, klubai, perkiesi drabužius, vartai žurnalus, renkiesi didžėjus, draugai tavęs laukia bare, išgeriate, pasipasakojate apie naujausias drauges, atsipalaiduojate, taksi, tada klubai, ecstazy...“ (p. 81). Liūdna ir apgailėtina.

Liūdna, kad toks nelaimėlis niekada nebandys sprukti iš šio priklausomybių rato. Kūrybą jis laikys galimybe nieko neveikti, pirks ir vartos, sukiosis apsuptas šutvės fotografų ir fotomodelių, viešųjų ryšių ir reklamos specialistų, kekšių ir heterų, norinčių tapti išlaikytinėmis. Vakarėliai ir lengvi pinigai niekada nesibaigs, visada bus „chaltūrų“, o jei galva tuščia – į ją greit bus privaryta propagandos silikono ir žmogelis viskuo patikės. Nebesiblaškys, leisis prijungiamas prie maitinimo aparatų ir lobotomizuojamas. Juk viskas yra čia. Nebėra durų laukan, į kitokią tikrovę, jas užtrenkė tie, kurie sėdo į kalėjimus, žuvo per susidūrimus su policija, nešė laisvės ir teisingumo vėliavas demonstracijose arba iki šiol laimingi gyvena pasislėpę skvotuose ar nežinomose salose. Laimingi, nes turi idėjų. Laimingi, nes veikia tikslingai.

Tuo tarpu Arnoldas Sputnikas virpa vartotojiškame ekrane, jo tikėjimas primena drebučiais virstančius narkotikus, jis aklinai uždarytas miesčioniškų buržua „Pravdos“ matricoje. Kadaise mums grūdo į rankas sovietų leidžiamą „Pravdą“. Ir mes ja netikėjome. Dabar kiekvienoje kavinėje galima gauti auksinio jaunimėlio „Pravdą“. Vietoj sovietinio oficiozo – bulvarinis žurnaliūkštis apie pasilinksminimus ir madas. Kapitalistinės degeneracijos simbolis. Hedonizmo ir dekadanso apoteozė. Knygos herojus, kaip ir jos autorius, neabejotinai yra tokios matricos saitais sukaustyti nevykėliai.