Terminas „performansas“ buvo sukurtas apibrėžti jau egzistavusiems reiškiniams, nukreiptiems prieš institucionalizuotą kultūrą. Juk reikėjo kaip nors formalizuoti neformalius, drastiškus ir visuomeninę sistemą draskančius (taigi ir politinius) reiškinius. Nei futuristai, nei praeito amžiaus pradžios rusų avangardistai, nei dadaistai (ką jau kalbėti apie Berlyno „dada“, atvirai deklaravusius politinius valstybės valdymo interesus), nei letristai, nei situacionistai ar fluxus pradininkai niekada negalvojo, kaip sukurti „performanso“ kūrinį, – jie tiesiog griovė „rimtąją kultūrą“. Atgaline data visą šią tradiciją įvardijus „performansu“, visiškai iškreipiama visuomeninė šio reiškinio prasmė ir reikšmė – jis tampa ta pačia „rimtąja kultūra“. Trumpai tariant, istorinė avangardo reprezentacija yra pateikiama su... nupjaustytais kiaušiukais. Šiuos iškraipymus pripažino net konformistu tapęs avangardistas Allanas Kaprow, 1958 m. įvedęs hepeningo sąvoką, – 1966 m. jis pareiškė, kad hepeningas iš esmės yra „miręs“, o menininkai „turi liautis vaidinę, nes juokina persisotinusius žiūrovus“. Pratęsiant šią mintį reikia pasakyti, kad terminas „performansas“ atsirado kaip žodžio „hepeningas“ pakaitalas. Jis buvo sugalvotas siekiant utriruoti visą kritinio veiksmo tradiciją, pakeisti ją „šiuolaikiniu šokiu“, „plastiniu performansu“, „žodiniu performansu“, performanso festivaliais ir t. t. Buvo nusirista iki visiškos impotencijos – „videoperformanso“, kuriame simuliuojamas net ir tiesioginis ryšys su publika.
Kaip jau įsitikinote, tai, ką šiandien vadiname performansu, visuomet turėjo politinę reikšmę visuomenėje, nes veikė prieš institucinę meno sanklodą arba gyvavo už jos ribų. Tai buvo realus socialinis gestas, kurį institucionalizavus buvo pasisavinta tikrumo, nesumeluoto veiksmo dimensija, ja prisidengusios „rimtosios kultūros“ institucijos prakišinėja visišką simuliaciją. Siekiant sustiprinti „tikrumo“ įspūdį, pasitelktas dar vienas itin keistas terminas – „politinis performansas“. Kas už jo slypi? Ogi pamatinės neoliberalistinio kapitalizmo sąvokos, neva orientuotos į žmogų: „pilietinė visuomenė“ ir „demokratija“. Kaip ir kiekvienai simuliacijai, joms irgi reikia iliustratyvumo, kitaip niekas nepatikės jų egzistavimu. Čia ir glūdi principinis šiandien taip propaguojamo „politinio“, „socialiai angažuoto“, „pilietinio“, „naujųjų medijų“ ir panašaus meno vaidmuo visuomenėje – madinga forma teigti tikrą, nesumeluotą, „tikrais meniniais tyrimais ar eksperimentais“ pagrįstą žinią, o dar tiksliau – „vaizdinę dokumentaciją“. Ji yra traktuojama kaip „pozityvi“ žinia, patenka į žiniasklaidą ir, sudarydama pilietinių laisvių iliuziją, projektuojama į bendrapiliečių smegenis. Kuo kritiškesnis pasisakymas, kuo drastiškesnis veiksmas, kuo spalvingesnės skandalo nuotraukos – tuo geriau. Beje, komentarus vaizdinei medžiagai visuomet pateikia institucijų atstovai (Vakaruose jie dažnai vadinasi nepriklausomais ekspertais). Taigi, vos išgirdę, kad menininkas „atlieka tyrimą“, – spirkite tam menininkui į šikną!
Štai filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis be užuolankų rėžia (straipsniai „Kūrybinis griovimas ir protesto laboratorijos“, „Alternatyvus pilietinis ugdymas – moralinei revoliucijai“), kad šiandieninis socialinis protestas turi būti aukštos estetinės formos (sic!), o kaip pavyzdį nurodo „Pro-testo laboratoriją“ (2005 m. pradėtą pasipriešinimo judėjimą, siekiantį grąžinti visuomeninėms reikmėms (?) jau privatizuotą kino teatrą „Lietuva“). Minėtas filosofas dar prideda keletą Guy Debord’o citatų... kurias traktuoja taip, kad Debord’as greičiausiai vartosi karste. Neteisus tu, Gintautai: kiekvienas socialinis pasipriešinimas yra ikonoklastinis veiksmas – vaizdas ir estetika tėra kontrolės elementai, o didžiausi revoliucionierių priešai – fotografai, filmininkai ir kitokie vaizdų generatoriai, vėliau pailiustruosiantys mitologizuotą herojišką pasakojimą ir susišluosiantys solidžius honorarus. Toks elgesys būdingas visiems teoretikams, niekad nestovėjusiems barikadose su ruporu rankoje prieš griauti ištroškusią minią. Tikroji poezija, Gintautai, prasideda su pirmu į policininką sviestu grindinio akmeniu! Antrasis akmuo turėtų skristi į dokumentuotojus. Trečio akmens neprireiks, nes visi „teoretikai“ sėdi šiltose auditorijose ir skaito paskaitas...
Atkreipkite dėmesį – „Pro-testo laboratorija“, kurią institucijų žiurkės nori prakišti kaip pasipriešinimo klasiką, nuo pat savo veiklos pradžios akcentavo ne veiksmų efektyvumą, bet vizualinį dokumentavimą – dar vieną spektaklį, jei norite. Jų „protestas“ konstruojamas pagal kompozicinius meninio vaizdo ir naratyvo principus. Netgi atvirai deklaruojama, kad „Pro-testo laboratorija“ kuria įvairioms parodoms skirtą meninio protesto medžiagą... Pavyzdys tobulas dar ir tuo, kad protestuotojai šiandien jau net nesuvokia, ką darytų atgavę minėtą erdvę... greičiausiai patys privatizuotų savo simuliacinėms veikloms vykdyti. Pasinaudojęs proga, sveikinu Nomedą ir Gediminą Urbonus, gavusius Nacionalinę premiją, – jie jos verti, kaip ir kiti „kultūrinio spektaklio“ kūrėjai. Nesileisiu į plačias kalbas apie šių konformistų veiklą, nes ten nėra apie ką ir kalbėti. Bet būtina diskredituoti jų veikas ir naudojamus mechanizmus, nes būtent jie stovi skersai kelio tikrajam socialiniam pasipriešinimui. „Didžiausi nuoseklios revoliucinės grupės priešai paprastai naudoja panašias mąstymo formas, bet kardinaliai skiriasi savo „išgyventomis patirtimis“ ir joms suteikiama prasme“, – teigia Raoulis Vaneigemas.
Galima būtų kiek nevienareikšmiškai pažvelgti ir į visą kultūrinio pasipriešinimo Lietuvoje istoriją. Kai kurie pavieniai XVIII ir XIX a. kūrybos lietuvių kalba faktai šiandien pateikiami kaip valstybingumo užuomazgos, bet lygiai taip pat sėkmingai jie gali būti traktuojami ir kaip socialinio pasipriešinimo gestai, nes ko jau ko, bet karjeros tokiais gestais tikrai nepadarysi, o tėvynės meilė dažniausiai tėra manipuliacinė valstybinės istorijos dūmų užsklanda. XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios knygnešiai irgi nėra vienareikšmis reiškinys, kaip vaizduojama buržuazinę valstybę pateisinančioje istorinėje versijoje. Ateityje siūlyčiau į jį žvelgti kaip į dominuojančios kultūros griovimo strategiją.
Tarpukario kultūrinis pasipriešinimas‚ atrodo‚ stengėsi oponuoti nacionalistinėms tendencijoms ir tokiu būdu bandė diegti „modernistinę“ kultūrą, kurią tradiciškai įsivaizdavo kaip universalią kategoriją. Todėl, tiesą sakant, drįsčiau abejoti, kad paskiri kultūrinės bohemos poelgiai turėjo didesnės politinės įtakos... Netgi komunistuojantys veikėjai buvo greičiau aplinkybių aukos, o ne sąmoningo pasipriešinimo konstruktoriai, bet, kad ir kaip būtų, jie sumokėjo didelę kainą. Karo metų, o ypač pokario rezistencijos nenorėčiau vadinti „kultūrine“, nes tai būtų nekorektiška.
Sovietinio laikotarpio kultūrinis pasipriešinimas buvo poetizuotas gal kiek nepelnytai, nors kritikų (ypač vizualiojo meno srityje) sąlyginį sąžiningumą norėčiau pagirti – pabrėžtinis „tyliojo modernizmo“ ar „seminonkonformizmo“ terminų diplomatiškumas leidžia tikėtis, kad istorija ateityje bus peržiūrėta. Kone kiekvienas kultūrininkas buvo susidūręs su cenzūra ar šiaip ideologiniu spaudimu ir kaip nors „apgavęs“ sistemos prižiūrėtojus. Tereikia prisiminti, kaip po 1990-ųjų tarsi mirtinų kovų randus ant savo kūno kultūrininkai rodė išpūstus cenzūravimo faktus ir faktelius bei klijavosi rezistentų etiketes.
Norėčiau paminėti ir keletą radikalių politizuotų sovietmečio reiškinių, nuo kurių absoliučiai atsiriboję kultūrininkų sluoksniai. Tai visų pirma keletas viešų susideginimų su politinėmis potekstėmis, savo vizualumu pranokusių net itin spalvingus karinių pajėgų ir darbo žmonių paradus. Antras faktas – tai vieno keistuolio kelionė į tuometinio Leningrado Ermitažą, ten jis sieros rūgštimi apliejo Rembrandto „Danają“. Pirmasis atvejis – tai kraštutinis vizualumas, kurio nereikia net fiksuoti, kuris iškyla prieš akis kiekvienam vos paminėjus faktą. O antrasis susijęs su ikonoklazmu, kurio tradicija Lietuvoje nenuėjo toliau nei praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio lyrinis geometrinis abstrakcionizmas...
Apibendrinant visą sovietmečio vizualiosios pasipriešinimo kultūros palikimą galima apibūdinti trimis dominuojančiais bruožais: INDIVIDUALIZMAS, DESPERACIJA, FORMALIZMAS. Pastarąjį, beje, įvardyčiau kaip totalų „rimtosios kultūros“ įsigalėjimą visuose sovietinės sąmonės lygmenyse. Izoliavimasis nuo politinės veiklos ir slapstymasis kultūriniame formalizme buvo ir yra traktuojamas kaip absoliutus gėris, ypač jeigu retkarčiais sužaidžiama nacionaliniais, individo laisvės ar panašiais sentimentais.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nuo 1990-ųjų šioje srityje keitėsi absoliučiai viskas, bet tai tėra paviršutiniškas įspūdis, kurį intensyviai formavo jėgos institucijos. Nekreipiant dėmesio į nemažai propagandinių veiksmų, iškeliančių ir nuolat akcentuojančių masiškumo faktorių, galima teigti, kad individualizmas tik dar labiau sustiprėjo. Žinoma, šio laikotarpio kolektyvinis vizualaus performanso veiksmas – tai 1989 m. Vytauto Landsbergio Baltijos kelias, kuris toli gražu nėra laikomas meniniu įvykiu, kaip ir kiti V. L. neabejotinai vizualūs politizuoti veiksmai: 1989 m. SSRS Aukščiausiojoje Taryboje pasakyta kalba apsirengus kombinezonu ar Beethoveno simfonijos atlikimas pasauliniame eteryje per 1991 m. sausio įvykius. Politinius įvykius panagrinėjus „performatyvumo“ aspektu, susidarytų visas vaizdas, kaip vaizdo kūrimas susijęs su valdžios struktūromis. Nemanau, kad principinių skirtumų rastume ir analogiškose išoriškai efektingose „spalvotose“ šalių kaimynių revoliucijose ar R. Pakso rinkimų kampanijos elementuose – skiriasi tik stilistika.
Šalia politinių vizualumo gestų tokių meninių grupuočių kaip „Žalias lapas“ ar „Post Ars“ veikla tebuvo vaikų žaidimai smėlio – t. y. dienraščių kultūros puslapių – dėžėse. Suprantama, reikėjo kaip nors kurti „demokratiškos“ šalies naujo kultūrinio vyksmo istoriją, bet keliais drastiškais veiksmais paremta estetinė dokumentacinė produkcija rodo principinį šių veiklų orientacijos aklumą. O jau iškart po 1990-ųjų vizualus performansas buvo tvirtai paimtas į Soroso dizainerių rankas ir utriruotas iki nykaus estetinio spektaklio. Įdomiausia, kad sovietinę desperaciją trumpam pakeitė kapitalistinis optimizmas ir troškimas atrodyti absoliučiai pozityviems (palyginkite kad ir su elementaria reklamos industrija). Su Soroso fondo pagalba buvo vykdoma reali kultūrinė revoliucija, kurios tikslas – socialinių institutų ir pilietinės demokratijos simuliacijos. Kanonizuotas politinis performansas tam buvo ideali forma. Deja, lietuviai šioje srityje pasirodė labai jau baikštūs. Nebuvo nei tokių akcijų kaip 1990 m. Anatolijaus Osmolovskio „Хуй“ Raudonojoje aikštėje Maskvoje, nei panašių reiškinių į Aleksandro Brenerio masturbacijos seansus... Olegas Kulikas Taline, rodos, 1997 m., pakviestas parodyti performansą, vietoj jo surengė paskaitą ir pabrėžė, kad Estijoje nėra prasmės rodyti drastiškų performansų, nes žmonės čia gyvena ne tokiame socialiniame dugne kaip Rusijoje, kur reikia stiprių sukrėtimų, kad jie imtų mąstyti; kita vertus, Estijoje žmonės dar nėra visai surambėję kaip Vakarų Europoje, kur žmonėms viskas atrodo dekoracija, kol iš jų šlaunies neiškąsi gabalėlio šiltos mėsytės...
Tad kokios bendros performanso tendencijos susiformavo po 1990-ųjų? Žinoma, dominuojantis viso šio laikotarpio bruožas – privatizacija. Ji veikė visais lygmenimis ir įvairiausiomis formomis. Pradžioje, kaip visuomet, dominavo ekonominė privatizacija. Paskui buvo politinė, o vėliau – ir kultūrinė (tokiu eiliškumu mes jas pastebėjome, bet faktiškai jos vyko vienu metu). Kolektyvinė veikla tebuvo pirmųjų nepriklausomybės metų fikcija, nes labai greitai buvo privatizuoti visi šios veiklos sukurti vaisiai. Autorių teisės, asmeninė nuosavybė – štai kur kolektyvizmo spąstai. Tą liudija kad ir mano itin nemėgstamas, bet labai iškalbus pavyzdys: protesto dėl „Lietuvos“ kino teatro judėjimą privatizavo (galbūt to visiškai net nenorėdamas) vienas „aktyvistas“, itin besirūpinantis vizualine pasipriešinimo forma... Privatizacija gresia ir kairiajam diskursui – būkime budrūs!
Tad labai džiaugtis laimėjimais politinio performanso srityje nėra pagrindo. Reikia pripažinti, kad šioje srityje išliko tie patys dominuojantys bruožai: FORMALIZMAS (remiamasi klasikiniais pavyzdžiais, absoliuti fantazijos stoka) ir INDIVIDUALIZMAS, o trumpam sužibėjusį optimizmą po kurio laiko vėl keičia REZIGNACIJA... Prisidėjo tik viešieji ryšiai, kurie „plauna smegenis“ dar efektyviau nei sovietiniai „politrukai“. Taigi trumpai viešėjusi Lietuvoje Soroso „kultūrinė revoliucija“ įvyko – įsigalėjo absoliučiai kanonizuota ir nuolat kontroliuojama kultūros sfera (kultūrinis veiksmas totaliai verčiamas projektais). Nenoriu teigti, kad kultūros sferoje nėra nepatenkintų ir pasipiktinusių žmonių. Anaiptol, jų yra, bet jie pikti ne dėl to, kad jų iš principo netenkina kultūrinio veiksmo paskirtis visuomenėje, jie piktinasi greičiau dėl per mažos institucijų įtakos, dėl per siauro kelio prie lovio.
Šiame tekste pabandžiau apžvelgti konkrečius veiksnius, kurie atspindi vizualaus veiksmo (performanso) ir hegemoninės struktūros santykius. Atkreipkite dėmesį – mūsų atmintyje dominuoja esamai sistemai lojalūs vaizdiniai, oponuojantys prieš tai sunaikintai sistemai. Ekonomika paprasta – kritinis esamos politinės sistemos vaizdinys-produktas yra potenciali ateities ikona. Taigi atakuodami politinę sistemą jūs anksčiau ar vėliau būsite tos sistemos praryti su visa savo kritika, kuri taps arba meniniu produktu, arba istoriniu dokumentu. Būtent toks „kultūrinis pasipriešinimas“ mums nuolat brukamas į smegenis, būtent juo grindžiama hegemono „vertybinė“ sistema, kuri siekia primesti „gero tono“ taisykles naujoms kartoms. Ne politika yra sistemos blogis – ji tėra pasekmė. Blogis slypi sistemą šlovinančiose kultūros formose, kurių pagrindinis oponentas yra politinio performanso veikėjas, o ne jo atvaizdas. Pabandykime pasirinkti.
ATĖNAI
Lietuva internete