Maištas ir dvasia

Esama įvairaus maišto. Paaugliai irgi maištauja. Daužo telefono būdelių stiklus. Rašo ant sienų necenzūrinius žodžius. Tai chuliganizmas. Bet už jo slypi laisvė, kurią kažkas nuslopino. Vaikas kelia maištą, kada jį nori aprengti, o jis nori vaikščioti nuogas. Jis puola į isteriją. Bando nusiplėšti neapkenčiamus marškinius. Praeina laikas, ir jis jau nebepuola į isteriją. Jis priprato, kad reikia vaikščioti apsirengusiam. Jis tapo „civilizuotas“.

Tai lazda, turinti du galus. Daugelis žmonių Vakaruose panašūs į judančius automatus. Mes gyvename stulbinančioje epochoje, kai gyvenimo reglamentavimas pasidarė siaubingas. Viena vertus, valstybė visame pasaulyje tapo paternalistinė ir policinė. Ir kalbama anaiptol ne apie totalitarinius režimus. Prancūzijoje, sulaikę net ir dėl menko nusižengimo, policijoje gali priverstinai iš jūsų paimti DNR mėginį. Nuo šiol būsite atpažįstamas mikroląstelės lygmeniu. Šiandien žmogus yra totaliai kontroliuojamas. Visa Lietuva prisipildo šimtais vaizdo kamerų. Ir visi ploja, nesuprasdami, į kokį pasaulį įžengiame. Londone sumontuos įrengimus, kurie klausysis mūsų pokalbių gatvėse. ES įvedamas įstatymas, kuris įpareigoja rinkti informaciją apie visus jūsų telefoninius pokalbius, elektroninius laiškus ir SMS. Mes įžengiame į siaubingą epochą, kurią aprašė George’as Orwellas, kai asmeninio žmogaus gyvenimo erdvė išnyksta.

Kita vertus, negalime įsivaizduoti šiuolaikinio pasaulio be valstybės. Be kontrolės. Nes gyvenimo organizavimas pasidarė itin sudėtingas. Šiuolaikinis oro uostas turi dirbti kaip mašina. Jūs, kaip ir jo darbuotojai, esate varžtelis. Nenorite būti varžtelis – atsisakykite lėktuvų. Vaikščiokite pėsčiomis. Už civilizacijos patogumus reikia mokėti superkontrole.

Kas šiame pasaulyje yra žmogaus dvasia? Ji visada buvo susijusi su laisve. Kas yra laisvė? Tai nenuspėjamumas ir teisė į anonimišką egzistavimą, kuriuos iš mūsų jau atėmė – dar tada, kai kiekvieną, kaip Osvencimo kalinį, sunumeravo. Turiu omenyje asmens kodą. Manęs niekas neklausė, ar aš noriu, kad liaučiausi buvęs žmogumi ir pasidaryčiau kažkokiu kodu. Be kodo neduos paso. Be paso – esi niekas. Neatsidarysi sąskaitos banke. Neišvažiuosi į gretimą šalį. Neįsileis. Tai prievarta. Mes tiesiog nepastebime, kaip kažkas mums sudarė žeminančias gyvenimo sąlygas. Kaip mus prievartauja. Mums nepaliko pasirinkimo. Pagalvokite: pasus sugalvojo tik praeitame amžiuje. Iki tol pasaulis gyveno be pasų – žmonių niekas „nebuvo įtraukęs į įskaitą“. Tūkstantmečiais sienų tarp valstybių šiandieniniu supratimu nebuvo. Taip, tai buvo chaoso, kraujo praliejimo tūkstantmečiai, kita vertus – ir laisvės tūkstantmečiai. Žmogus nebuvo kodas duomenų bazėje. Ir pasai su biometriniais duomenimis neegzistavo. Šiandien viso to nebeliko.

Maištas yra dvasinis klausimas. Maištas atsiranda iš dvasios. Rašytojas iš esmės nemaištauja. Jis išreiškia dvasinę paklausą. Jis perleidžia per save epochos dvasios energiją. Jis tiesiog parodo ir išreiškia.

Maištas – tai iš šalies. Gelmėje tai „aš nesutinku“. Jei su kuo nors nesutinkate, su tuo, kas visiems priimtina, esate maištininkas. Nenoromis, o ne todėl, kad jūsų profesija maištininkas. Tą reikia suprasti. Jei nesutinkate, kad imtų jūsų pirštų atspaudus pasui, tarsi būtumėte nusikaltėlis, tai jau esate maištininkas? Ar kas? Ar jūs tiesiog gerbiate save? Prancūzijoje vienas jaunuolis, kurį suėmė dienai už dalyvavimą nesankcionuotoje demonstracijoje, atsisakė duoti kraujo DNR nustatyti. Jis nenorėjo, kad jo DNR būtų įvesta į duomenų bazę. Ne todėl, kad ketino susprogdinti dangoraižius Niujorke, o todėl, kad jis turi žmogišką orumą. Ir jis mano, kad valstybė, bandydama jį identifikuoti mikroląstelės lygmeniu, peržengė ribas. Ji lenda ne į savo reikalus. Apie tą žmogų šiandien rašo visi prancūziški laikraščiai – jis pasipriešino, tapo nesąmoningu maištininku. Naujo judėjimo vėliavnešiu.

1968 metais Paryžiuje studentai statė barikadas. Sunku patikėti, bet dar praeito amžiaus viduryje moterys Prancūzijoje neturėjo teisės balsuoti, abortai buvo draudžiami ir egzistavo mirties bausmė. Buvo maištas, buvo daug pasipriešinimo, kovos – ir visam tam buvo padarytas galas.

Kas buvo Kristus? Jis sukilo prieš savo genties mokymą, kuris buvo laikomas šventu ir neliečiamu. Už tai jį nukryžiavo. Kristus buvo tipiškas maištininkas. Jis atnešė žinią apie žmogaus meilę žmogui apskritai, o ne tik savo gentainiui. Prometėjas. Galilėjus. Maištas dažnai – naujumo ženklas. Lietuva ėmė maištauti ir pareiškė išeinanti iš Sovietų Sąjungos. Pasaulis patyrė šoką. Imperija sudrebėjo. Bet sugrįžkime tūkstančius metų atgal, į antikos epochą. Manote, Diogenas iš tiesų neturėjo kur gyventi? Tai kodėl jis gyveno statinėje? Jis norėjo savo gyvenimo pavyzdžiu įrodyti, kad žmogus gali gyventi statinėje – ir būti laimingas. Jis vaikščiojo vidury dienos su uždegtu žiburiu ir sakė: „Ieškau žmogaus.“ Stoikai specialiai vaikščiojo gatvėmis nuogi – publikos prisirišimą prie brangių drabužių ir papuošalų laikydami juokingu. Jie irgi buvo maištininkai ne todėl, kad norėjo save parodyti – o todėl, kad tokiu būdu gynė kažkokią tiesą. Mes turime skirti maištą ir nešvankią viešųjų ryšių kampaniją. Kilnumą ir egoizmą. Tai, kas aukšta ir kas žema. Už maišto visuomet slypi kažkokia tiesa, kažkas gilaus, maište yra kilnumo.

Taip, maištas gali būti susijęs su provokacija, kaip stoikų atveju. Kas yra šiandieninis hepeningas, jei ne maištas? Kas toks Jonas Mekas? Maištas ir keistumas – giminingi reiškiniai. Kas yra keistas elgesys? Žmogus visą laiką valgo prie stalo – bet kartą jis nori pavalgyti po stalu. Ne su peiliu ir šakute, o tiesiog rankomis, kaip tūkstantmečiais valgė jo protėviai. O gal jūs galvojate, kad šakutės visuomet egzistavo? Kam žmogus tą daro? Kam maištauja? Jis nori išbandyti savo laisvę. Pasijusti laisvas. Laisvas nuo jam primetamų taisyklių, gyvenimo būdo, elgesio. Žmogus pavargo būti automatu, o ne pačiu savimi. Ir valstybė turi žiūrėti, kad jis nepiltų kaimynui sriubos ant galvos, o ne į tai, jis valgo rankomis ar su šakute. Tai ne jos, valstybės, reikalas.

Žmogus yra laisva būtybė. Jis nėra valstybės nuosavybė. Nors daugelis valstybių neabejoja, kad žmogus yra jų nuosavybė. Pasakyčiau, kad valstybės pas mus vienose vietose yra pernelyg daug, o kitose, kur jos buvimas būtinas, mažai. Kai kuriuose Vilniaus rajonuose pilna girtuoklių, narkomanų – jie pavojingi: bet ten niekada nematau policininkų. Rašytojas žiūri į žmogų kaip į laisvą būtybę. Rašytojas gali užlipti į medį ir jokia valstybė neturi teisės jo iš ten iškelti, nes tai ne jos reikalas. Rašytojas turi teisę gyventi medyje, kaip paukštis. Rašytojas, menininkas gali reikšti ką nori. Jie laisvės įkaitai ir balsas. Laisvės kalba. Nes jie atspindi dvasios gyvenimą, o dvasia yra laisvė. Valstybė nėra Dievas. Nereikia sudievinti valstybės – tai pavojinga. Valstybę reikia gerbti – bet ir reikia tam tikrose situacijose rodyti jai jos vietą. Jei tik valstybė yra mums, o ne mes valstybei. Kad valstybės nepavirstų monstrais kaip praeitame amžiuje. Daugelis rašytojų atrodo keistuoliai – bet taip yra todėl, kad jie – laisvi žmonės.

Baigdamas noriu pasakyti: Lietuvoje daug laisvų žmonių. Pinigai atneša vergovę. Kultūra ir maištas suderinami. Chamiškumas – tai nekultūringumas. Antikos filosofai, gyvenę statinėse, buvo labai kultūringi žmonės. Nustatytos taisyklės nėra šventos. Daugelis taisyklių neteisingos. Tai, kas buvo šventa vakar, šiandien atrodo kvailystė. Bet yra amžinos taisyklės ir amžinos vertybės, prieš kurias niekada nemaištaus laisvas žmogus: tai meilė, gailestingumas, kilnumas, žmoniškumas. Maištas – jei tik jis tikrai maištas, o ne kas kita – visuomet nukreiptas prieš melą. Bet niekada – prieš tiesą.