Nuo interneto iki knygos

Apie medijų kultūrą Lietuvoje

Po ketverių veiklos metų interneto žurnalas „Balsas.cc“ pasirodė kaip knyga „Medijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos“ (sud. Vytautas Michelkevičius, MENE, 2009). Tai kolektyvinis kūrinys, apimantis tiek teorines, tiek praktines refleksijas medijų kultūros Lietuvoje ir užsienyje klausimais. Ta proga apie tradicijos ir „importinių“ idėjų bei teorijos ir praktikos santykį, medijų studijas ir jų sampratą kalbasi aktyviausi žurnalo bendradarbiai ir knygos autoriai.

Tautvydas Bajarkevičius: Vytautai, inicijuodamas portalą www.balsas.cc visų pirma turbūt galvojai apie terpę medijų kultūros diskursui skleistis.

Vytautas Michelkevičius: Taip, galvojau ne tik apie „Balsą“ kaip terpę, bet ir „Balsą“ kaip mediją diskursui kurti ir skleisti, todėl neapsiribojome tik internetu. Rengėme Vilniaus medijų seminarus (VMS), leidome popierinius „Balsas.cc“ numerius ir galų gale išėjo knyga kaip projekto tęsinys.

T. B.: Dėstai Vilniaus dailės akademijoje ir Vilniaus universitete, nuolat inicijuoji įvairius projektus – savotiškus laikinus traukos centrus, žodžiu, nuolat susiduri su medijų kultūros, teorijos ir meno idėjų sklaida. Esi iš tų nedaugelio žmonių, kurie galėtų geriausiai atsakyti į klausimą, kuo Lietuvos padėtis šiuo požiūriu yra specifinė vertinant tarptautiniame kontekste. Žinau, klausimas gana naiviai suformuluotas ir be galo platus, bet smalsu sužinoti, kokius svarbiausius dalykus išskirtum.

V. M.: Lietuvos padėtis išties specifinė visų pirma todėl, kad ji yra pakraštyje: tiek geografiniu, tiek kalbiniu požiūriu (nors pas mus sukuriama vertingų kultūros produktų, jų sklaidą apriboja kalba, o kitų produktų priėmimą riboja tai, kad vis dar nedaug lietuvių laisvai bendrauja užsienio kalba). Taigi nors naujosios medijos panaikina geografinę pakraščio ribą, kalbinė nyksta ne taip sparčiai. Panašių kaip mūsų iniciatyvų yra ir kitose mažose Europos valstybėse: Serbijoje, Kroatijoje ar Čekijoje, tačiau visuomet, džiaugsmingai aptikęs naują knygą ar katalogą apie Rytų ir Centrinę Europą Vokietijos ar „Amazon.com“ knygyne, suprantu, kad Rytai baigiasi ties Lenkija. Priežastis sunku įvardyti: gal fondai ir kuratoriai nepasiekia Baltijos kraštų, o gal mūsiškiai nepakankamai aktyviai mus eksportuoja.

Tačiau lieku optimistas, nes Lietuvoje kultūros sfera ypač reta, tad yra tikrai nemažai erdvės naujiems diskursams ir struktūroms kurti, ieškoti bendradarbių užsienyje ir kartu įgyvendinti įdomius projektus. Žinoma, man nepatinka tas aspektas, kad vakariečiai vis dar atvyksta į Lietuvą vien tik iš smalsumo ar dėl egzotikos, bet tokių „turistinių kuratorių“ mažėja.

Taip pat man įdomu, kaip Lietuvoje iš užsienio medijų kultūros santykio su tradicija ir dažnai ribojančiu vietiniu kontekstu gimsta specifiniai kūriniai ir menininkai. Nors jei edukacijos sistema būtų patyrusi reformą ir būtų labiau linkusi bendradarbiauti su užsienio partneriais, tai gal mes tokios kultūros, dėl kurios verta likti Lietuvoje, turėtume dešimtis kartų daugiau.

Manau, Lietuvoje yra potencialo plėtotis šiuolaikiniams kultūros procesams, bet labai trūksta kūrėjų ir vadybininkų profesionalumo bei palaikančios sistemos ir tarpininkų su visuomene, nes dabar jei ir vyksta įdomių renginių, dažnai jie verda savo sultyse. Turbūt čia jaunos valstybės problema ir po 10–15 metų viskas bus gerai.

Jurij Dobriakov: Kaip manai, kodėl žurnale nesusiklostė komentarų kultūra?

V. M.: Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Pirma, turbūt auditorija buvo nedidelė, antra, gal buvo per mažai tekstų apie vietinius dalykus, kurie būtų sukėlę emocijų ir aistrų. Kaip pastebėjai, komentarai interneto portaluose Lietuvoje dažnai būna ten, kur asmeniškai užkabinami žmonės ar skandalingi įvykiai.

Žurnalą „Balsas.cc“ kūrėme ir palaikėme kaip katalizatorių, aktyvinantį vietinės kultūros procesus, bet atsigręžus atgal gali pasirodyti, kad gal buvo per daug „importo“ – tekstų vertimo į lietuvių kalbą. Kita vertus, žurnalas atliko savo kaip aktyvintojo funkciją būdamas nuorodų į užsienio teoretikus ir praktikus rinkiniu.

J. D.: Problema galbūt ta, kad tie „importiniai“ dalykai – dažniausiai grynai tarptautinės teorijos – patekę į vietinį kontekstą „tokie, kokie yra“, atrodo pernelyg beaistriai ir neutralūs. Asmeniškai man įdomesnės lokalios mutacijos, perversijos ir remiksai. Tęsiant šią mintį, galbūt reikėjo labiau orientuotis į vietinių procesų aktyvinimą naudojant saviškio konteksto vidinį impulsą, projektuojant į šį kontekstą jo paties būsenos refleksiją. Kita vertus, niekada nežinai, kokios importinės idėjos ir teorijos netikėtai prigis vietiniame kontekste ir taps neatsiejama jo dalimi. Dar kitas dalykas – sunku objektyviai išmatuoti, kaip „Balsas.cc“ paveikė auditoriją ir įvairias jos dalis. Galbūt jis iš tiesų puikiai atliko tą aktyvintojo funkciją, bet didžioji dalis jo „adresatų“ paprasčiausiai to viešai nereflektavo. Tai yra įprasta kalbant apie anoniminį interneto naršytoją.

V. M.: Ne vienas Lietuvos kultūros administratorius anksčiau teigė, kad neverta plėtoti ir remti naujųjų medijų meną Lietuvoje, nes jis čia neturi tradicijų. Jei nėra tradicijų, tai, matyt, nėra ir žiūrovų. Nors Rygos medijų kultūros centras RIXC gyvuoja jau dešimtmetį ir turi subūręs nemažai žiūrovų. Kiek svarbus tradicijos palaikymas ir atnaujinimas? Manau, tai aktualus klausimas Lietuvoje turint kūrybinių sąjungų ir kultūrinės spaudos palikimą. Taip pat įdomus tokių ypač konservatyvių tradicijų egzistavimas šalia šiuolaikinių meno praktikų ir jų nesusikalbėjimas tarpusavyje.

J. D.: Galbūt reakcija į medijų meną būtų buvusi kiek kitokia, jei jis būtų aiškiau vertinamas kaip šiuolaikinio meno (šiokias tokias tradicijas Lietuvoje tikrai turinčio) integrali dalis. Kažkodėl dar ir dabar Lietuvoje galima susidaryti įspūdį, kad šiuolaikinis menas sau, medijų menas sau. O dėl latvių RIXC – esu susidūręs su šios institucijos veikla tik kelis kartus, tačiau man pasirodė, kad jų „mokslinė dalis“ (eksperimentai su pažangiomis technologijos ir t. t.) vis dėlto orientuojama į tarptautinę specialistų bendruomenę, o vietinei publikai skirtas „turinys“ yra šiek tiek kitoks, prieinamesnis šiuolaikinei kultūrai neabejingam jaunimui ir gana margas – klubiniai renginiai, koncertai ir panašiai.

Tavo minėtas visiškai skirtingų ir „nesusikalbančių“ kontekstų egzistavimas visai greta ir man pačiam yra viena didžiausių mįslių. Gali būti, kad ir pati tradicijos sąvoka bei jos dinamika jų yra suvokiama radikaliai skirtingai. Tiesą sakant, dar nežinau, kokiu pagrindu gali vykti dialogas, kai vartojami skirtingi žodynai.

V. M.: Valentinai, ar sutiktum, jeigu tave pavadinčiau Marshallo McLuhano avataru Lietuvoje?

Valentinas Klimašauskas: Jei Lietuva veikia virtualaus interneto pasaulio „Second Life“ principu ir jei galiu tave pavadinti Skirmantu Valiuliu, tada taip. Gaila, kad nematau arba tiesiog neatpažįstu aplinkinių žmonių kaip kitų įžymybių avatarų, nors paprieštarausiu pats sau ir prisipažinsiu, kad pažįstu mažiausiai porą Žižekų, Chapliną, kelis Malašauskus. Tai visgi įrodo, kad sunku būti kitu arba nebūti savimi.

V. M.: Nors gal vertėtų atsisakyti mistikos ir priartėti prie žemės: tu greičiausiai esi McLuhano ryšių su visuomene atstovas gerąja šio žodžio prasme. Ar ne tiesa, kad tai bene vienintelis kultūros veikėjas, pirmiausia šaunantis Lietuvoje į galvą ištarus žodį „medija“?

V. K.: Reikėtų surengti apklausą; visai gali būti, kad ištarus žodį „medija“ lietuviai atsakytų žodžiu „Maxima“, o ištarus žodį „Maxima“ jie sakytų LEO LT, bet jau nesakytų „Medija“. Toliau LEO LT asociacijų žaidimo tęsti nesinori, bet kalbant apie medijas man nesivaidena joks asmuo – esu linkęs galvoti apie naujus dalijimosi ir bendravimo būdus, apie kuriuos McLuhanas negalvojo arba negalėjo galvoti savo laikotarpiu (Šaltojo karo metais) dėl politinių ir technologinių aplinkybių. Todėl šiuo metu mieliau cituočiau Žižeką, kuris „Guardian“ paprašytas išduoti paslaptį atsakė: „Socializmas laimės!“ Beje, neseniai kažkur radau tokią Umberto Eco priskiriamą citatą: „Dabartinės krizės metu netgi George’as W. Bushas yra priverstas būti socialistu, nes kitokia išeitis iš šios krizės neegzistuoja.“

V. M.: Atsivertęs knygą „Medijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos“ pamatai, kad pirmasis skyrius prasideda nuo McLuhano. Gal pameni tą akimirką, kai supratai, kad be šio personažo negali gyventi? Aš savo ruožtu galėčiau pasidalyti su tavimi tos akimirkos džiaugsmu, kai pirmą kartą perverčiau tavąjį kūrinį ir su pasimėgavimu iš pradžių skaičiau dešiniąsias puses – t. y. senųjų Vilniaus kino teatrų afišas, o vėliau pradėjau skaityti tik kairiąsias, sekdamas ta garsiąja Woody Alleno filmo istorija.

V. K.: Mėgstu grįžti prie McLuhano dėl kelių priežasčių: jis buvo visiškas keistuolis ir ekscentrikas savo meto aplinkoje (prisiminkime, kad jis dėstė anglų literatūrą provincialioje Kanadoje Šaltojo karo metais); yra bene vienintelis iš visų medijų teoretikų, kuris savo teorijas taikė knygų leidyboje, taigi praktikoje; McLuhanui būdingas itin ekscentriškas nelinijinis neakademinis mąstymo stilius, o tai visada žavi, nes tik toks mąstymas gali privesti prie išties įdomių įžvalgų.

Pabandyk įsivaizduoti žmogų, kurio galvoje gimsta tokios frazės kaip: „Kur tu ieškotum pranešimo elektros šviesoje?“; „Mes esame mūsų technologijų genitalijos. Mes egzistuojame tik tam, kad patobulintume kitų metų modelius“; „Kai XX a. 8-ajame dešimtmetyje McLuhanas buvo paklaustas, kaip sumažinti smurtą Angoloje, jis pasiūlė masiškai įdiegti televizorius“; „Kompiuteriai gali atlikti geriau negu bet kada tai, ko iš viso nereikėtų atlikti. Prasmės kūrimas vis dar yra žmogaus monopolija.“

V. M.: Jekaterina, tu viena pirmųjų Lietuvoje pradėjai dėstyti medijų studijų kursą, tad galima pasakyti, kad turi daugiausiai patirties apibrėžiant medijos sąvoką.

Jekaterina Lavrinec: Medija – tai įvairių turinių perteikimo forma, kuri savaime yra galingas reikšmių generatorius ir numato specifinį suvokimo (arba vartojimo) būdą. Analizuojant konkrečius atvejus tenka skirti skirtingų lygmenų medijas ir žiūrėti, kaip jos sąveikauja tarpusavyje. Pavyzdžiui, balsas yra medija, turinti tokias savybes kaip tembras, greitis ir panašiai, tačiau yra įvairios balso transliavimo formos (pavyzdžiui, radijas), kurios gali koreguoti balso efektyvumą, ir iš tos sąveikos gali kilti naujų reikšmių. Todėl siūlau skirti mediją plačiąja prasme (tai gali būti bet kas, kad ir mūsų kūnas) ir mediją siaurąja prasme (prie šio lygmens priskiriamos fiksavimo ir komunikacijos priemonės) ir, atsižvelgiant į situaciją, koreguoti ir skaidyti šias kategorijas; esama ir kitų medijų skirstymų, jų efektyvumas priklauso nuo mūsų tikslų ir objektų.

V. M.: Taip, būtent dėl esamo medijos sąvokos platumo ir neapibrėžtumo knygoje akcentuojame, kad domimės komunikacijos medijomis, kitaip tariant, remiamės siaurąja ir specifine medijos, kaip informaciją įrašančios ir perduodančios komunikacijos priemonės, samprata. Galvoje vis kirba kita mintis apie medijų praktikos ir teorijos suderinamumą. Jei esu susidaręs teisingą įspūdį, tai tu dėstai medijų studijas daugiau iš teorinės perspektyvos. Kiek svarbu yra teoretikui ar teorijos studentui susidurti su reiškiniu praktiškai ir jį pačiupinėti? Mano dėstymo Vilniaus dailės akademijoje patirtis yra būtent iš kitos pusės, nes studentai studijuoja medijas daugiausiai praktiškai, o teorija jiems dažnai lieka ne tiek pažinimo instrumentas, kiek komunikacijos įrankis bendraujant su visuomene.

J. L.: Medijų teoretiką ir medijų praktiką vienija ypatinga optika, kurią galima apibūdinti kaip „slydimą paviršiumi“, mat abiejų dėmesys nukreipiamas į tai, kaip perteikiamo turinio formos ima produkuoti naujas reikšmes ir kaip jos veikia suvokėją. Praktikas realizuoja savo interesą, eksperimentuodamas ir išrasdamas naujus formatus, tačiau pažįstu medijų „teoretikų“, kurie eksperimentų poligonu ir instrumentu pavertė savo balsą ir raštą. Apskritai medijų studijų (taip pat greta besiformuojančių vizualumo ir miesto studijų) kontekste kristalizuojasi šizofreniško „teorizuojančio praktiko“ arba „praktikuojančio teoretiko“ figūra, ir šis personažas iš dalies yra paties universitetinio žinojimo transformacijų simptomas. Kalbant apie dėstymą, tai mano kursas skirtas kūrybinių industrijų studentams, todėl jis yra kaip tik praktiškai orientuotas ir baigiasi kūrybinių projektų pristatymu. Teorija šiuo atveju yra įrankis sufokusuoti dėmesį į pranešimų formas ir jų perteikimo technologijas, o praktika – tai mokėjimas eksperimentuoti su tradiciniais turinio perteikimo formatais, alternatyvių formatų paieška ir bandymas juos įgyvendinti. Įvykus medijų studijų institucionalizacijai, turbūt po kurio laiko turėsime grįžti prie klausimo apie teorijos ir praktikos santykį, mat gali būti, kad parengdami itin refleksyvius praktikus išleidžiame džiną iš butelio.

V. M.: Įdomus ir atskiros diskusijos vertas tavo pavyzdys, priskiriantis eksperimentus su balsu ir raštu prie praktikos, bet čia ne vienas meno ar medijų studentas (o gal net ir vienas kitas teoretikas) tau paprieštarautų ir pateiktų du argumentus: arba raštas ir kalba nėra medija, o tik komunikacijos praktikos, arba raštas ir kalba yra teorijos tęsinys. Šovė mintis, kad greičiausiai „teorizuojančio praktiko“ arba „praktikuojančio teoretiko“ figūra nėra šizofreniška, o tai tiesiog natūrali akademinė praktika, kurią dėl tam tikrų priežasčių pastaruosius šimtmečius bandė atskirti patys universitetai. Dažnai susidaro įspūdis, kad medijų studijos yra specializuota kultūros studijų atmaina ar kultūros studijų mišinys kartu su komunikacijos studijomis. O jei dar įvestume vizualumo studijų sąvoką? Kaip tu studentams nubrėži linijas ir santykius tarp šių įvairių studijų?

J. L.: Balso ir rašto kaip medijų potencialą atskleidžia eksperimentai, kurių metu dėmesys perkeliamas į kvėpavimą, kalbėjimo ritmą, pauzes ar tarpus (ryškus pavyzdys yra Johno Cage’o paskaitos). O dėl santykio tarp interdisciplininių ir fragmentuotų studijų laukų – tai yra sudėtingas klausimas, tačiau pačių tyrinėtojų migracija iš vieno lauko į kitą yra gan intensyvi (ne veltui kai kuriuose universitetuose atsiranda jungtinės programos „Media and Visual Studies“). Nagrinėjamų objektų ir net taikomų metodų požiūriu vizualinių studijų ir medijų studijų laukai vietomis dengia vienas kitą, todėl dėstant medijų studijų kursą demarkacijos problema neparyškinama. Besiklostančių disciplinų atstovams svarbiau aiškiai apibrėžti santykį su tradiciniais diskursais, šią nuojautą patvirtino ir kelerius metus iš eilės vykęs vizualinių studijų seminaras, kurio vedėjai buvo Laura Mulvey, Jamesas Elkinsas, Almira Ousmanova, Marquardas Smithas, Keithas Moxey ir kiti vizualinių studijų atstovai. Be to, vis dėlto būčiau linkusi kalbėti apie audiovizualines studijas, kurias bandau įgyvendinti magistro programos pavidalu; iš dalies dėmesio perkėlimas į audiovizualines pranešimų formas susisieja su W. J. T. Mitchello teze apie „hibridines medijas“, kurias neretai priskiriame prie „vizualinių“.

V. M.: Medijų studijos dažnai yra painiojamos ir tapatinamos su žiniasklaidos studijomis – anglų kalba jas žymi viena sąvoka, o vokiečių – dvi. Knygoje „Medijų kultūros balsai“ jau iš pavadinimo akivaizdu, kad domimės labiau kultūriniais medijų aspektais ir dažniau pasitelkiame filosofines nei sociologines prieigas. Ar matai čia problemą ir suderinamumo galimybes?

J. L.: Žiniasklaidos studijas suvokiu kaip integruotą medijų studijų dalį: pavyzdžiui, plėtodami garso kaip medijos temą, galime įžengti į propagandos studijas ir imti analizuoti propagandos (jos vokalinio aspekto) naudojimo žiniasklaidoje klausimą. Dėl sociologijos – įdomi pastaba, tendencija atsiriboti nuo sociologų pastebima ir vizualinių studijų atstovų diskusijose, tuo tarpu nemaža dalis filosofų ir sociologų, šiuo metu plėtojančių vizualumo ir medijų studijas, remiasi tomis pačiomis (post)struktūralizmo prielaidomis, iš dalies fenomenologija, kuri paskatino analizuoti kasdienybės kontekstus. Negalėčiau kalbėti apie bendrąją „filosofinę“ arba „sociologinę“ prieigas, kiekviena iš jų yra labai diferencijuota.