Knygų apžvalga

Mentaliteto ratilai

Vidurinės kartos ukrainiečių rašytojas Jurijus Andruchovyčius baigiamajame vertėjo žodyje įvardijamas kaip „ukrainiečių literatūros juokdarys“, „maištininkas“, pasikėsinęs į tautinės tradicijos „dvasingumą“ ir romantinį šabloną, pagaliau – kaip „klasikas“, kurio įvaizdis „niekaip negali būti įvertintas rimtai“. Tiesą pasakius, o kaipgi įvertinsi J. Andruchovyčių rimtai, jeigu, pasak vertėjo, „kiekvienas jo romanas – tai fantazija žaižaruojantis kultūrinių mistifikacijų karnavalas“, kuriame „spalvingas kaukes dėvintys personažai sąmoningai įstumiami į ribines situacijas ir kiekvienam iš jų fantasmagorijų balaganas virsta autentiška kelione į patį save“. Negana to, autorius rašydamas laikosi postmodernizmo estetikos, o šitokio rašymo būdo neretas lietuvių kritikas ir netgi skaitytojas tikrai neįvertins rimtai. Juk kad ir kaip mėgtume psichologinį realizmą, romantinius pasakojimus ir lyriką, turėtume suvokti, kad kiekvienas iš jų – savotiška „kultūrinė mistifikacija“. Kad žmogaus ir pasaulio sudėtingumą literatūra gali tik iš dalies išreikšti, ką ir kalbėti apie atskirus jos metodus. Postmodernizmas, žaisdamas sąvokų klišėmis, tekstais ir specifiniu literatūrinės metodikos suvokimu, galėtų savaip apibendrinti literatūros prasmę, savaip atsiliepti į rašytojo troškimą sukurti literatūrinę patirtį kondensuojantį tekstą. Labai svarbus žodis „žaidimas“, kurį neretai esame linkę nuvertinti; „tikras“ literatūros tekstas turi būti „profesionaliai“ rimtas. Dažnai suabejoju tuo „profesionaliu“ rimtumu – jeigu rašytojas mano, kad literatūra yra aukščiau visko, o kartu – ir jis, tai turi kuo greičiau tai pamiršti. Svarbiausia šioje žemėje yra kūrybinė jėga, kūrybos paslaptis. Ir jos neįmanoma paversti visiems suprantamomis ir prieinamomis formomis. Ir galbūt kartais žaidimas, kurį su pasibjaurėjimu esame linkę įvardyti kaip „balaganą“ ir „darkymąsi“, atskleidžia daugiau tiesos apie prigimtį ir pasaulį nei rimti pasvarstymai. Kosmosas ir amžinybė be juoko – šalti ir beprasmiški.

Taigi J. Andruchovyčiaus romanas – iš dalies apie tai. Simboliškas jau pats pavadinimas (ukrainiečių kalba – „Dvanadcat’ obručiv“) – „ratilas“ čia gali būti suprantamas kaip juosta, diržas, ratas, o skaičius „dvylika“ paryškina maginę pavadinimo reikšmę. Įdomiausia tai, kad jokios ypatingos reikšmės nei skaičius, nei žodis gali neturėti. Tai tik dar viena „kultūrinė mistifikacija“. Autoriaus pokštas. Savotiška mistifikacija ir pats romano siužetas: pasak anotacijos, „būrelis nieko bendro tarpusavyje neturinčių, bet gana spalvingų personažų sukviečiami į paslaptingą konferenciją apleistame pensionate Karpatų gilumoje. Ten jų laukia organizatorius – tenykštis naujasis milijonierius, beveik chtoninė būtybė su beveik chtoninės kilmės turtais.“ Toliau anotacijos galima ir nebecituoti – ir taip aišku, kad personažų laukia kelionė „į save“, vadinasi, visokia velniava. Realybė čia taip susipina su sapnu, kad imi nebeatskirti – tiesą pasakius, skirti ir nereikia, nes visa, kas vyksta sapne, turi tąsą tikrovėje. (Jarčikas Burtininkas sapne nufilmuoja pritrenkiantį „Varcabyčiaus balzamo“ reklaminį klipą, taigi nereikia stebėtis, kad realybėje kasetė pasirodo besanti tuščia, o Jarčiko honoraras, riebus banknotų pluoštelis – pernykščiai lapai. Kaip čia neprisiminsi lietuvių folkloro, kuriame velnio dovanoti auksiniai pavirsta spiromis.) Antra vertus, romane daug ne tik įvairių kultūrinių mistifikacijų (toks atrodo besantis Bohdano Ihorio Antonyčiaus gyvenimas ir kūrybinė veikla), bet ir aliuzijų į M. Bulgakovo Volandą, velniškas Transilvanijos legendas, N. Gogolio šiurpias sakmes „prie Dikankos“. Tačiau kadangi ratilas – ne tas klasikinis nepajudinamas apskritimas, kuris simbolizuoja kosmoso darną, o išnykstantis skritulys, kur apskritos laiko vijos užsineria viena ant kitos kaip cirko lankai ant rankos ir raibuliuodamos išnyksta, galima teigti, kad ir laikas šiame romane – žaidimas. Galbūt – ir mirtis. Karlas Jozefas Cumbriunenas, austras fotografas, besistengiantis prisitaikyti prie ukrainietiško mentaliteto ir gyvenimo būdo, po mirties blaškosi kaip lapas, įsuktas astralinės „centrifugos“, kol randa „Šviesos laiptus“. Nereikia didelio įžvalgumo, kad suprastum, jog visa tai pavaizduota su nepikta ironija. Ypač – Cumbriuneno pastangos suvokti Karpatų tautos mentalitetą. Man simboliškas pasirodė faktas, kad romanas „Dvylika ratilų“ 2006 m. buvo apdovanotas Leipcigo knygų mugės premija kaip „kūrinys, prisidedantis prie Europos tautų tarpusavio supratimo“. Užtat jį vertėtų perskaityti ir lietuvių skaitytojams. Galbūt Karpatų tautos gyvenimo būdą suprasime geriau nei ponas Cumbriunenas, ir ne tokia skausminga kaina.

Meilė ir likimas kalnuose

oje – 1986 m. (vienu metu Eduardas Cinzas pasirodė besąs priimtinas sovietinei valdžiai, gal dėl socialistinių pažiūrų), prisimenu, kokį keistą ir hipnotizuojantį įspūdį jis man padarė paauglystėje. Nepaprastai įspūdinga Raudonojo arklio vizija tarsi gimusi iš realybės košmaro – prietemoje man atrodydavo, kad matau iš aukštų padaržės kiečių išnyrančią arklio šmėklą. Vaikystėje ji man priminė mitinį kentaurą, vėliau – E. A. Poe pavaizduotą vaiduoklišką arklį, sielos reinkarnaciją iš jo novelės „Mecengeršteinas“.

Trumpiau tarus, įspūdį darė pati vizija – gyvūnas, panašus į liepsną, gaisrą, vaiduoklį, o ne vizijos priežastingumas, kuris dabar netgi savotiškai nuvilia. Romano herojus, jaunas medikas Stanis, studijų metais Amerikoje paragauja LSD – taip jis ir „susipažįsta“ su Raudonuoju arkliu. Antra vertus, beprotybė neretai turi labai banalią priežastį – romantikos čia maža. Taigi nevertėtų autoriaus kaltinti, kad nepavaizdavo beprotybės kaip romantiškos abstrakcijos. (Kitas romano veikėjas, irgi jaunas medikas, abejingai pasakoja, kaip vaikystėje tėvas uždarydavo jį su seserimi rūsyje; sesuo ten sušalo ir mirė, o jis, kad nenumirtų, pasidarė giljotiną ir kapodavo sugautoms žiurkėms galvas. Tai, kad tėvas paskui išprotėjo, sūnus laiko visai natūraliu dalyku – kas gali išlikti sveikas po tokių dalykų?.. Taigi nėra čia nei romantikos, nei banalybės.) Skaitydama šį romaną po daugiau kaip dvidešimties metų, su šiokiu tokiu nusivylimu konstatavau, kad Raudonasis arklys kaip pasąmonės siaubo įsikūnijimas nebėra toks įtaigus, užtat atradau spalvingų siužeto posūkių, kurie intriguoja ir patraukia dėmesį. Ko vertas vien Garmolenų klano pavaizdavimas. „Lietuvių egzodo literatūroje“ rašoma, kad Garmolenus autorius idealizuoja (Alina Staknienė, „Kiti žemininkų-lankininkų bendraamžiai beletristai“), vaizduoja kaip sveiką, harmoningą visuomenės ir šeimos ląstelę, „modernaus gyvenimo beveik nepaliestą kaimo elitą, panašų į buvusius Lietuvos ūkininkus“, skaitytojui visados paliekama teisė suvokti literatūros kūrinį ir jos personažus savaip. Užtat ir Garmolenų klanas gali atrodyti kitaip: kaip savotiška sekta, o senelis Garmolenas – griaumedis tironas.

Įtikina ir meilės trikampis: Stanį myli gydytoja Danielė, jo kolegė, taip pat – mergaitė Mona, mero duktė, nekaltas kūdikis. Ką myli Stanis – nelabai aišku, atrodo, kad abi. Tai irgi įtikina. Nors teigti, kad suprantu romano herojų, ypač moterų, veiksmus, nedrįsčiau: jos kartais perdėm dramatizuoja situaciją, tačiau išlieka praktiškos ir ryžtingos (Danielė, jei kas, tuoj sugrūda meretrano tabletę Staniui į burną, o Mona turi visados paruoštą malūnsparnį, kuriuo, jei kas, nugabens mylimąjį tiesiai į kliniką). O kadangi Raudonojo arklio šmėkla, kaip teigia anotacija, „nesuvaldoma nei vaistais, nei vidinėmis herojaus pastangomis“, Stanis „priverstas užgniaužti jausmus jaunutei mero dukrai Monai“. Baisiai graudu. Netgi dingteli mintis apie įspūdingą televizijos serialą – ir pagrindinės, ir šalutinės romano siužetinės linijos tam labai tinka, be to, romane nemaža ryškių melodramos elementų (subjaurotas Matiejaus Garmoleno veidas, vendetos troškimas, miško sargo Satyro meilė jaunajai Žaninai, o ir senojo daktaro Rokso, pas kurį laikinai apsistoja Stanis, pacientai – vienas už kitą spalvingesni). Pritaikyti romaną serialui anaiptol nėra šventvagystė – jei tik serialas geras. Tokių, nors sunku patikėti, esama. O kad vietoj tų varganų lietuviškų realybės komedijų, kurias žiūrint nesinori nei verkti, nei juoktis, atsirastų visas gero serialo taisykles atitinkantis kūrinys, sukurtas kad ir E. Cinzo romano pagrindu, – tik džiaugtis reikėtų. Vis dėlto bijau, kad scenaristai romaną sugadintų. Lietuviško serialo modelis (kuriame būtinai turi būti žodis „meilė“ arba „likimas“) yra toks gajus, kad trauks dar gerą pusšimtį metų, nekreipdamas dėmesio į jokias scenarijų rašymo naujoves.

Skaitytojas turi geresnę išeitį nei televizijos žiūrovas. Jis gali tiesiog paimti knygą į rankas ir, patrauklaus teksto įtrauktas, pats pabūti serialo herojumi. Sakyčiau, „Raudonojo arklio vasara“ tą galimybę suteikia.

„Nerimti“ ir „nevertingi“ apsakymai

„Kraujo spalvos etiudas“ – pirmasis kūrinys apie Šerloką Holmsą, išgarsinęs Arthurą Conaną Doyle’į. Vėliau skaitytojai taip pamėgo apsakymus apie garsųjį seklį, kad tiesiog nuožmiai reikalaudavo iš autoriaus tęsinių, o kai šis pabandė Holmsą „numarinti“ (turbūt visi prisimena garsųjį epizodą su profesoriumi Moriarčiu prie Reifenbacho krioklių), kilo visuotinis nepasitenkinimas. Keisčiausia tai, kad pats rašytojas į apsakymus apie Šerloką Holmsą žiūrėjo kaip į lengva ranka parašytus, taigi nerimtus ir nevertingus, kūrinius ir neteikė jiems didelės reikšmės. Jam džiaugsmo teikė jo istorinių romanų pripažinimas, o vėliau, antroje gyvenimo pusėje, pasidavęs spiritizmo įtakai, jis sielvartavo dėl naujųjų romanų, tokių kaip „Miglos šalis“, pasakojančių apie anapusinę būtį ir mirusiųjų dvasias, nesėkmės, nes laikė juos savo geriausiais ir reikšmingiausiais kūriniais. Beje, išsamią Conano Doyle’io biografiją yra išleidusi „Mintis“ (D. Stashower, Artūro Konano Doilio gyvenimas, 2006), taip pat – nemažą dalį šio rašytojo kūrinių (Rinktiniai raštai, I–X tomai, 1993–2000). Pirmieji keturi „Raštų“ tomai skirti būtent Šerloko Holmso nuotykiams. Ir, sakyčiau, šie tomai ir yra patys vertingiausi. Išskyrus nebent VI tome spausdinamą „Paslaptingą šalį“, pasakojančią apie Pietų Amerikos plokštikalnį, kuriame, nepakitę daugybę šimtmečių, išsilaikė dinozaurai ir beždžionžmogiai.

Į šią knygą kūriniai atrinkti iš visų keturių tomų. Ir, tiesą pasakius, joje nėra bene žinomiausių apsakymų – tokių kaip „Margoji juosta“, „Skandalas Bohemijoje“, „Penkios apelsino sėklos“, „Šokantys žmogiukai“, „Atsitikimas tuščiame name“, apysakos „Baskervilių šuo“. Galbūt jų nėra dėl to, kad jie pernelyg gerai visiems žinomi, ypač jei prisiminsime ekranizacijas (mano vaikystėje įsimintiną Šerloką Holmsą suvaidino aktorius V. Livanovas, daktarą Votsoną – V. Solominas; beje, LTV nuo gegužės 3 d. žada kartoti šį serialą). Žodžiu, Šerlokas Holmsas populiarus ir dabar, ir tais laikais, kai gyveno Conanas Doyle’is. Jo biografijoje aptikau smagų epizodą apie „Margosios juostos“ inscenizaciją: teatro režisierius turėjo daug vargo su pitonu, kuris tingėjo vaidinti, drybsojo ant scenos kaip stora dešra ir trukdė scenos darbininkams, ir apskritai buvo toks abejingas ir nereagavo į publiką, kad pjesės statytojai buvo priversti pakeisti jį mechanine gyvate.

„Kraujo spalvos etiudas“ nėra toks įtaigus kaip kiti, brandesni Conano Doyle’io apsakymai apie Šerloką Holmsą, tačiau svarbus tuo, kad čia pirmą kartą susipažįstame su abiem veikėjais – sekliu ir jo ištikimu draugu daktaru Votsonu. Daug kalbėta apie Šerloko Holmso prototipą – D. Stashoweris rašo, kad tai buvo senasis Conano Doyle’io mokytojas, Edinburgo universiteto profesorius Josephas Bellas, na, o įkvėpimo rašytojas sėmėsi iš formos meistro E. A. Poe, kuris šiuolaikinės detektyvinės prozos pradininko garbę pelnė penkiais apsakymais, parašytais 1841–1844 m. Trijuose iš jų vaizduojamas Ogiustas Diupenas – mąslus, ekscentriškas seklys. Ir nors Šerlokas Holmsas „Kraujo spalvos etiude“ suniekina Diupeną („Diupenas buvo visai ne kažin kas, [...] turėjo sugebėjimą analizuoti, bet nebuvo toks fenomenalus, kaip, matyt, įsivaizdavo Po“), pats Conanas Doyle’ is labai mėgo ir gerbė E. A. Poe. Tačiau, rašydamas „Kraujo spalvos etiudą“, kaip pažymi jo biografas, pagaliau atitrūko nuo svetimos įtakos, ėmė pasitikėti savo jėgomis ir sukūrė savo kūrinį. Ir nors paskui didžiulis kūrinių apie Šerloką Holmsą populiarumas savotiškai gniuždė rašytoją, paradoksalu tai, kad būtent jie išliko. Dar paradoksaliau, kad vėliau rašytojas, kuris „išrado“ dedukcinį metodą ir žavėjo savo kūrinių logika ir išradingu detektyvinių mįslių rezgimu bei tiksliu jų sprendimu, pasuko į miglotos ezoterikos pusę, ėmė rengti spiritizmo seansus, kviestis mediumus ir „bendrauti“ su mirusiųjų dvasiomis.

Tačiau galbūt dėl to dar įdomiau paimti šią knygą – beje, gerai išverstą ir išleistą – ir patirti tikrą skaitymo malonumą. Pagaliau šie apsakymai yra kur kas daugiau nei paprastos detektyvinės istorijos. Juose atsiveria ne tik saviti laiko ženklai, to meto atmosfera, bet ir žmogaus sielos drama. Juk nusikaltimas, šiaip ar taip, nėra toks jau paprastas dalykas – sąlygos, jį inspiravusios, visuomet paslaptingos. Toji paslaptis gaubia ir „Kraujo spalvos etiudą“.