Trauk...

Niekaip negaliu atplėšti akių nuo lango stiklo, niekaip. Negalima taip. Nebematau nei kreivų namų ir apsigimusių kalvelių kitapus geležinių traukinio sienų, nei pakeleivio-pašnekovo, kuris įsijautęs dėsto savo nuomonę. Jau kuris laikas ginčijomės silpnų ir į išdavystę linkusių žmonių klausimu. Audrys sakė, kad reikia tokius toleruoti. Žavu, kad jis gali taip elgtis, išlikdamas geresnis už visus tuos nusitašiusius ir parsidavusius iki kojų pirštų panagių: „seniai elgetos šunys maitėdos / nužydėję meilužės kai sniegas / sniegas sniegas ir sniegas o nieko / vien susmigę į tirpstantį miegą / traukinių sidabriniai švilpukai.“ Donaldo Kajoko eilės kala kartu su traukinio žvėrišku dundėjimu ir darosi baisu: kad temsta, kad traukiny užsidegė tarybinio bufeto šviesa, paveldėta iš tėvų košmarų. Bet didžiausią baimę kelia atspindys stikle. Tas veidas ne Audrio. Žvalgausi aplink, ieškau, kas dar galėtų atsispindėti. O gal vaidenasi? Veidas keičiasi ir darosi vis mažiau simpatiškas. Nebežinau, kur prasideda mano pašnekovas ir kur baigiasi stiklas, nebežinau, kur mes važiuojam ir ar liausis barškėti tas traukinys, toks nudėvėtas kasdienio tąsymo iš miesto į miestą, toks nuvalkiotas jaunų poetų ir sentimentalių mergaičių kaip jūra ir pavasaris. Bijai, nes nežinai, kas, kaip ir kur, kad viską, kas gražu, netgi patį žodį „gražu“ kiti jau tūkstančius kartų parašė, perrašė, paneigė ir pamiršo. O kas liko man?

Aš pamėginsiu ištarti tą rudimentinį žodį, kurio žmonių kalboje po penkiasdešimties metų gal jau nebebus. Tariu labai nedrąsiai (tik jūs neužverskit, nesudeginkit, aš nebūsiu, nebūsiu banali): id... Idea... I-de-a-las! Žvalgausi aplinkui – kol kas nei akmenų, nei batų oro atakos nematyti. Tikriausiai cinikams pietų pertrauka. Tada dar kartą: i, dė ir e bus ide, a ir el bus al, a ir es bus as – idealas! Buvo gera. Lyg įkištum pirštus į riebią dirvą, lyg brauktum cinamonu ir cukrum aplipusiu delnu per peltakiuotą prijuostę, lyg adytum rupų vilnonių siūlų vėliavos audinį ir mautum ant stiebo – organiška ir saugu. Išblunka atspindys lange, išblunka baimė.

Regis, traukinys jau sustojo, aš išlipau, pasiėmiau savo lagaminą ir skrybėlę ir einu ten, kur būrys vyrų degančiomis akimis paeiliui ima rašiklį ir pasirašo po antrašte „Lietuvos nepriklausomybės aktas“. Griebtum tą rašiklį ir raitytum savo parašą tūkstantį kartų, žinodamas, kad už tai po kelerių metų tau į ausį įkals kuolą ir sušers šunims, nes, po velnių, ne vardan savo mėsos, vardan Tėvynės...

Vaizdas vėl blunka ir ryškėja, matau Martyną Mažvydą priešais minią basų valstiečių. Mažvydas spaudžia sušalusiuose pirštuose knygą – vardan jos jis pasirengęs sudegti. Ir mane, ir mane kartu deginkit vardan knygų!

Dabar guliu savo lovoje. Už lango tamsoje šmėsčioja baltos šmėklos ant arklių. Girdžiu beldimą, už ąžuolinių durų stovintis žmogus su gobtuvu šaukia:

– Pasiduok, mes vis vien jus palaušim ir negrai grįš į savo tvartus.

– Žmogus laisvas, laisvas yra, laisvas! – girdžiu ryžtingą savo pačios riksmą...

Vis dar negaliu atplėšti akių nuo baisaus atspindžio... Mano stiklo pusėje jam mirkčioja suskeldėjęs ir išblukęs mano atvaizdas. Įkyriai beldžiu į stiklą:

– Ką man daryti?

– Žudytis, žaisti su milteliais arba tukti ir silpnėti sulig kiekviena diena. Laukti, kol, sukaupęs pakankamai pinigų ir parodytas per televizorių, susilauksi įpėdinio, kad galėtum kam nors perduoti tą tukimo ir silpnėjimo paprotį. Deja, vaikas gims indigo arba pernelyg storas, kad įkvėptų. Tiesiog tą lemtingą įžengimo į pasaulį akimirką mažasis genijus suvoks, kad vis vien per būsimus statistinius septyniasdešimt penkerius metus niekaip nepasieks tokio komforto, koks buvo įsčiose.

Parašė, perrašė, paneigė ir pamiršo viską. „Žmogus pasmerktas laisvei“, – teigia dvidešimt pirmo amžiaus filosofija. Pasmerktas mazochizmui, psichinėms ligoms ir kaulų čiulpuose įsisenėjusiam chroniškam nerimui. Sovietmečio inteligentai slapta skundėsi, kad raudonasis režimas smukdo dvasią ir pražudo žmogų. Mūsų laikais apskritai nėra kam pasiskųsti – arba tu arogantiškas ir savimi patenkintas, arba kvailelis, nesugebantis būti arogantiškas.

„Dabar esu aš dar labiau išalkęs“, kaip A. Nykos-Niliūno eilėraščio lyrinis „aš“. Dvidešimt pirmas amžius mane pašėrė ironija, logika, apsukrumu – sotu kaip nuo „kombikormo“. O taip norėtųsi bent nujausti, bent įsivaizduoti, kaip jautėsi tie, kurie vakarais guldavo į lovą žinodami, kad ant jų lentynos guli muilas, knyga ir protėvių žiedas, kad galvoje įsitvirtinę teisybė ir žinojimas. Kaip ramu, kaip fantastiškai aišku tai būtų. Idealizmas – tikėjimas šviesesniu gyvenimu, banaliu ir nuvalkiotu kaip traukiniai, jūra ir pavasaris. Gėriu. Jei turėtum tam skirtą pajautimą, tai, rodos, tikėtum, tikėtum ir tikėtum godžiai, aistringai, diena iš dienos. Tačiau „sniegas sniegas ir sniegas o nieko“. Tuo tarpu mano laukais eina aštuoniolikti metai – tokio amžiaus mūsų proseneliai miškuose blizgino šautuvus dainuodami: „Kartą prisiekęs daugiau nekartosiu, ginsiu brangią šalį, šalį Lietuvos...“ Galėčiau, žinoma, ir aš paskambinti dėdei į Kaliforniją ir šitą posmą sudainuoti arba bent išbarti gatvėje kokį šiukšlintoją, bet iš kur gauti gyvą tikėjimą tokių darbų prasme?

Prisitaikėme prie padidėjusios radiacijos, tačiau atrofavosi idealai. Formos pasikeitė, ir mes, kaip Remarque’o romanų herojai, ieškome tų žodžių, kuriais išreikštume, regis, kraujyje nešiojamus dalykus. Kiekviena karta – prarastoji. O nuojautos kaip deguonis – cirkuliuoja tavo eritrocitais, maitindamos ląsteles, tik tu jų niekaip nepasigauni, niekaip nepamatai.

Iš miglos išnyra Immanuelis Kantas, nešdamasis po pažastimi savo antkapį. Puolu jam ant kaklo:

– Ar tu nemelavai, ar nemelavai? Žinai, aš niekados netikėjau, kad žmogus turi įgimtą moralės dėsnį. Bet taip norėčiau...

Tačiau Immanuelis tik šypsosi ir žvelgia į žvaigždėtą dangų. Jis nemoka mano kalbos ir visai nėra prisitaikęs prie radiacijos – jis be galo ramus.

Traukinys sustojo tarpustotėje, nes būrelis nuogų idiotų repetavo chlingšt apeigas ant bėgių. Konduktoriai mosuodami komposteriais nurėkavo juos visus kaip paukščius ir surinko butelius bei prezervatyvus – viską, kas iš pabaidytųjų egzistencijos buvo likę. Aš išlipau ir suklupusi ant kelių pradėjau rausti žemę – bent nagais, bent nagais išarsiu, kol pajusiu Tėvynės riebios dirvos kvapą. Paskui kasiu iki pat sudūlėjusių Martyno Mažvydo popierių, iki Vytauto Didžiojo kalavijo, iki Kristaus sandalų, iki Sokrato tunikos... Tupinėjau įsikirtusi nagais į žemę, o pro šalį dundėdamas ir barškėdamas riedėjo traukinys, nusiveždamas milijonus veidų atspindžių kiekvieno lango stikle.