 |
Mūsų archyvuose yra visko. Aplamdytų fotografijų, iš kurių sąmoksliškai žvelgia mūsų protėviai, senų megztų, nertų, austų, drožtų, lietų, kaldintų daiktų, laiškų, knygų, dokumentų ir daug daug popierių, kuriuose kažkas parašyta. Snaudžia tie archyvai, nes mes neturime laiko jų pajudinti. O kartais – nežinia, ar jų pašaukti, ar patys kokios nors atramos ieškodami – imame juos ir pabudiname. Tada jie prabyla. Skausmingai, džiugiai, nostalgiškai ar pašaipiai. Mane labiausiai domina rašytiniai mano archyvo šaltiniai, nes raštas geriausiai liudija epochą, parodo visas jos grimasas – nuo dirbtinio patoso iki sentimentalaus nuoširdumo. Patinka lyginti tuos tekstus, jų autorius ir adresatus. Šįkart iš savo archyvo ištraukiau du: padėką studentei ir eilėraštį, skirtą mirusiam dėdei. Pirmasis rašytas oficialios įstaigos, antrasis – paprastos darbininkės. Vienas su Leninu minty, kitas su ašara aky. Pirmajame apsimetama, kad Leninas brangus, nes taip reikia. Antrajame paprasta darbo moteris nusimeta kasdienybės naštą ir tampa kunige, nes ji stovi ten, kur susitinka ir išsiskiria Gyvenimas ir Mirtis. Sakysite, kad šie tekstai nelygintini. Vis dėlto lygintini, nes parašyti tais pačiais 1976 metais, taigi yra tos pačios epochos liudininkai. Ir ne tik epochą jie liudija. Man regis, jie, kaip ribiniai, parodo, kokia turtinga, įvairialypė, daugiareikšmė yra kiekviena epocha.
ATĖNAI
Lietuva internete