Bet daiktai linkę gyventi

Regina Šulskytė. Mano prisiminimų vakaras. 2003. Iš ciklo „Mano drabužiai“

Skersvėjis. Lauko durys trenkė taip, kad krūptelėjusi Agnė žiebė galva į balkono spintelės kampą. Tyliai nusikeikė. Pamynusi išmesti pasmerktų rakandų sluoksnį, ištiesino stuburą ir pažvelgė į tolį.

Iš balkono matėsi gražiausia Trakų pusė. Ne, ne tas nuvalkiotas salos ir pilies vaizdelis. Į kitą pusę nuo jo rikiavosi dailūs namelių stogai, stypsojo senos bažnyčios kuoras. Tarp statinių gelto medžiai, ant palangių žydėjo gėlės. Šiltos rudens saulėlydžio spalvos. Kol orai atvės, įmirks ir sušals žemė, kol Trakai iš spalvoto paveikslėlio virs į melsvą, išblukusį negatyvą, gyventi čia būtų galima.

Agnė norėjo nusiprausti ir persirengti, nes drabužiai nemaloniai prisigėrė dulkių ir prakaito, oda nebegalėjo kvėpuoti, dusino. Tačiau nuo pat ryto vykstantis tvarkymasis dar nebaigtas.

Norėdama įsitikinti, kad durys ne šiaip sau trinktelėjo nuo skersvėjo, kad jos vyriškis tikrai išėjo į parduotuvę cigarečių, ji prispaudė delnus prie apskretusio lango, žvilgtelėjo buto vidun. Nė gyvos dvasios. Nusigręžė ir persisvėrusi per turėklą pažvelgė žemyn. Iš trečio aukšto galėjai apžiūrinėti praeivius. Pagrindine gatve visą vasarą šliaužiojo pagyvenę turistai, o štai šiandien – visai tyku. Vos taip pagalvojus, iš kaži kur, atrodo, iš krūmynų, išlindo vietinių senukų porelė su šleivu šunimi.

O štai ir jis, Agnės sugyventinis. Stambus, siaurų pečių, ilgaplaukis. Net iš nugaros atrodo kaip tikras menininkas. Žengė iš už namo kampo ir nė nepažvelgęs viršun pasuko link gatvės. Priėjęs iškart kirto, nepasidomėjo, ar kas atvažiuoja. Automobilis vos neužlėkė jam ant kulnų, teko pabėgėti... Šiais metais laidotuvių gana. Agnė įėjo vidun.

Prieš tris mėnesius, kai jo motiną kraustė ligoninėn, Agnė po krėslu rado cigaretę. Užslėpė ją už radiatoriaus. Šiandien cigaretė vis dar ten. Kol vyriškis suvaikščios į parduotuvę, moteriškė slapta parūkys.

Kol ėjo siauru ir tamsiu prieškambariu, kažkas garsiai pabeldė. Iš rankų iškrito cigaretė, Agnė susigūžė. Skambutis į kaimynės duris. Ten irgi neatidarė. Drabužių, maišelio šlamesys. Žingsniai laiptais. Nusipurčiusi nemalonų pojūtį, Agnė nutykino į virtuvę degtukų. Pasiėmusi degtukus drąsiai nužingsniavo į kambarį ir įjungė radiją. Tyčia garsiai. Išėjo į balkoną – ūžtelėjo gaivus rudens oras. Liko keletas minučių cigaretei.

Parūkyti spėjo, bet surūkė tik pusę. Neskanu. Vadinasi, metė tikrai ir galutinai, ir amžiams. Kai vyriškis grįžo su pakeliu cigarečių, jos burna kvepėjo mėtine guma. Saulė nebuvo nusileidusi, o namai jau skendėjo prieblandoje. Mat svetainės sienos išklijuotos tamsiai žaliais tapetais, ir jie kas vakarą godžiai sugeria šviesos likučius.

Balkonas jau buvo tuščias. Du gumbuoti mėlyno plastiko maišai pūpsojo prieškambaryje, paruošti išgrūsti iš namų. Visi darbai persikėlė vidun. Teks iškraustyti sieninę spintą, kurioje buvo laikoma knygos, indai, drabužiai... Prieš tai Agnė nusprendė nukabinti ir supakuoti paveikslus, kuriuos norės išsaugoti. Jų buvo keletas, daugiausia reprodukcijos.

– Kaip baisiai šitas įrėmintas, – pasakė stovėdama priešais nespalvotą Nidos kopos atvaizdą.

– Ir kas? – paklausė jis atsidusdamas. Jis dažnai kalbėdamas dūsaudavo.

– Kažkoks gedulingas. Visas kambarys gedulingas.

Jis tučtuojau išsidrėbė krėsle, ištiesė ilgas kojas, išvertė pilvūzą, apsidairė.

– Keista, seniau atrodė, kad čia labai jauku, – tarė žiūrėdamas į lubų plyšį virš šviestuvo. – Gal lubos buvo baltesnės?

– Seniau čia gyvenai su žmona ir vaiku.

Jis žvilgtelėjo lyg spyrio išsigandęs šuo. Agnė sunėrė rankas ant krūtinės ir žengė prie kito paveikslo. Bandė išsirinkti.

– Šitas per tamsus.

Ryškiai mėlynoje šviesoje maudėsi beveik permatomos baleto šokėjos. Paveikslas labai žymus, bet Agnė neprisiminė dailininko pavardės.

– Pakeisiu muziką, – tarė vyriškis ir lėtai atsistojo.

Jis pritūpė prie radijo, laibi pirštai sukiojo rankenėlę, aparatas žvygavo. Jis ieškojo džiazo. Suradęs nulingavo prie sienos ir delnu perbraukė šviesos jungiklį. Kelios lemputės buvo perdegusios. Plyšys virš šviestuvo, rodės, pagilėjo.

Agnė nukabino visus paveikslus, šluostė ir klojo juos vieną ant kito, nebesirinkdama, nekomentuodama. Į sieną atrėmė motinos, buto šeimininkės, portretą, perjuostą juoda juostele. Jo dar nereikėjo šluostyti.

Portrete moteris vos vos šypsojosi. Jos akys buvo liūdnos. Rankoje laikė smuiką ir stryką, bet instrumentas su jos veido bruožais nederėjo: atrodė, tarsi smuikuoti būtų susiruošusi ne muzikantė, o siuvėja, virėja, tinkuotoja, kas tik nori. Nors ne, paprastos moterys atrodo laimingesnės. Jei tik randa drąsos daryti tai, ką mėgsta, neleidžia kitiems diriguoti savo gyvenimui. Agnė perbraukė pirštu per stiklą. Mintyse pasakė: pasistengsiu, kad man niekada neatsitiktų taip kaip jums, niekada. Ir uždengė portretą celofanu.

Susirinkusi šluostes, valiklius ir šepečius, Agnė nuėjo į virtuvę. Dar prieš mėnesį atkreipė dėmesį, kad viryklė suvargusi, neliesta kokius dešimt metų. Šliūkštelėjo šilto vandens, pabėrė miltelių ir nelaukdama, kol atmirks, ėmė trinti šepečiu.

Galvojo apie savo keturkojį padarą, kuris likęs vienas namie gali prikrėsti šunybių. Šįvakar dar teks išvesti. O kas išves? Tas, kas ir visada. Per televizorių vakarais vis rodo ką nors „žiūrimo“, sugyventinis neturi laiko nei sveikatos. Taigi iki dešimtos reikia būtinai grįžti namo, į savo didelį miestą. Galėjo pasiimti šunį kartu? Nenorėjo. Nes tuomet būtų tikriausiai nakvoję šiame bute, tarp tamsiųjų tapetų... Ne ne. Net jei ryte jais keliaus saulės spinduliai. Dusinamai niūru. Jie ir triūsia čia tam, kad bent nuomininkams taip neatrodytų...

Agnė šveitė viryklę garsiai šnopuodama, tad negirdėjo, kaip įslinko vyriškis. Netyčia pakėlusi akis pamatė jau atsirėmusį į virtuvės spintelę, lyg parodoje apžiūrinėjantį žydras lentynėles, nudėliotas variniais ir mediniais virtuvės įrankiais, arbatinukais, puodeliais, taurelėmis. Pats sukalė, pats nudažė. Kai dar čia gyveno su žmona ir sūnumi.

– Gaila bus išmesti, – atsiduso tuštindamas lentynėles.

– Kodėl tu tvarkai virtuvę? Juk tarėmės, kad rūšiuosi drabužius.

– Negaliu be tavęs. Aš palauksiu. Rūšiuokim abu.

Jis nusisuko nuo lentynėlių. Patogiai atsirėmė, ieškojo kišenėse, ruošėsi rūkyti – čia pat, virtuvėje? Agnė įmetė šepetį į kriauklę.

– Kas yra? – paklausė.

– Pavargau, – jis suniurzgė ir prisidegė cigaretę.

– Aš irgi. Su virykle tuoj nusibaigsiu. Tavo mama senokai neapžiūrėjo šonų...

– Ji buvo ligotas žmogus, – šyptelėjo jis.

– Aš suprantu. Bet žinai, apie ką galvoju? – Agnė atsistojo priešais langą, už kurio pamažu temo. – Galvoju, kas pirmiau žmoguje – purvas ar liga? Sveikų žmonių namai atrodo... Gal vėžys auga kaip atsakas? Man neišeina iš galvos mintis, kad tavo motina pati jau seniai nebenorėjo gyventi...

– Jos gyvenimas nebuvo rožėm klotas, – tarė jis ir išėjo.

Negaliu ir nenoriu suprasti, galvojo gremždama viryklę. Kol motina buvo gyva, pats už akių kalbėjo visokias šlykštynes, o dabar jau gedulingai šventas. Argi tai pasiteisinimas – nebuvo rožėm klotas? O kam jau klotas? Net jeigu dirbai nemėgstamą darbą, net jeigu ištekėjai už nemylimo, net jeigu viena auginai vaiką... Ar taip jau nebuvo įmanoma ko nors pakeisti? Kad niekada taip neatsitiktų, niekada, niekada.

Mėšlungis sutraukė rankas, ir ji pritūpusi padėjo jas laisvai ant kelių, kad atsipalaiduotų. Laikas bėga nepastebimai, nė nepajusi, kaip išmuš dešimt, o namie šuo. Agnė atsistojo ir įjungė šviesą. Palubėje sulingavo vorų mezginiai.

Virtuvės lange matė savo atspindį – pavargusi, sena, su darbo drabužiais, apsirišusi skarele. Galvojo apie šiltą maistą. Apie butelį šalto alaus. Apie tai, kodėl ji šveičia šitą viryklę ir visus šiuos mirusius namus. Apie tai, kad bando būti sušiktai geras žmogus. Šventoji. Agnė dėbtelėjo į prirūdijusią kriauklę, kurią šveisti teks kitą dieną. Šiandienai užteks. Nebūtina viską išlaižyti. Niekas nepadėkos.

Eidama iš virtuvės Agnė neabejojo, kad jis sėdės prie spintos ir rūkys, nors jau visai tamsu, reikia skubėti. Reikia padaryti tiek, kad tektų čia atvažiuoti tik dar kartelį...

– Nagi griebiam drabužius! – ji suplojo iki baltumo atmirkusiais delnais ir pamatė, kad spinta visgi išversta ant grindų, maišai pražiodyti, reikia tik rinkti ir krauti.

Palaidinės, sijonai, vakarinės suknelės, rankšluosčiai, naktiniai marškiniai, kelnės, apatiniai, kojinės, kepurės, skrybėlės, pirštinės, karakulio apykaklė, striukė, paltas... bus keturi maišai. Juodu rūšiavo, pasakodami istorijas, juokindami vienas kitą, kad nekiltų noras kalbėti apie motinos sąnarių įspaudus odinėse pirštinėse, alkūnių išduobas nertinių rankovėse, pėdos gumbą, sugadinusį visus kairės kojos batus. Kad prieš akis neiškiltų vaizdai: kaip atrodė skarelė ant jos kaklo, segė ant jos krūtinės, dirželis ant jos liemens... Pačių formų neliko. Liko tik tai, kas kadaise pabrėžė, slėpė, pildė tas formas. Liko ilgaamžiai laikino kūno apdangalai. Keista, kad daiktai nemirė drauge su šeimininke. Keista, kad šiems artimiesiems, įšventintiems į intymiausias paslaptis, likti ir gyventi toliau atrodo garbinga.

Už pusvalandžio darbas buvo baigtas. Agnė pasiūlė du maišus su geriausiai išsilaikiusiais drabužiais padovanoti kaimynei, draugavusiai su motina, prižiūrėjusiai ją sergančią. Kaimynė – pagyvenusi moteris, ji supras, neleis geriems daiktams prapulti.

Vyriškis išsigrūdo ir grįžo gan greit, Agnė vos spėjo persirengti. Trindamas delnu akį, atsiklaupė, ieškojo batų, su kuriais atvažiavo.

– Ir kaip? – paklausė Agnė.

– Paėmė, bet pasižiūrėjo į mane tokiomis akimis...

Ji nieko į tai neatsakė, tik gūžtelėjo pečiais. Svarbiausia, kad paėmė. Kitus maišus teks sumesti į šiukšliadėžę kieme. Vieną krepšį parsiveš namo. Tik smuikas kol kas be ateities. Parduoti? Atiduoti? Pasilikti? Vargšas nemylėtas smuikas verkia. Nevirkdomas – verks dar labiau.

Agnė ištiesė vyriškiui automobilio raktelį.

– Paskubėk, šuo kankinasi...

– Ar tikrai taip elgiamasi po žmogaus mirties? – paklausė jis.

Ir nepaėmė raktelio, net nepažiūrėjo – toliau avėsi. Supratusi, kad greičiausiai visą gyvenimą teks vairuoti pačiai, Agnė atsiduso.

– Juk tai tik daiktai. Tegul gyvena.