Po truputį grimztu į meninę ligą. Pradedu kitaip stebėti, mąstyti, vertinti. Stebuklingai girdžiu keletą balsų vienu metu, netiesiogiai kišuosi į kitų žmonių pokalbius, į jų asmeninę erdvę. Nebegaliu sėdėdamas tiesiog sėdėti, nes kažkur manyje gimsta dar neparašyti kūriniai, romanai bei tragedijos ir drąsiai prašosi į rinką. Kiekvienas pokytis aplinkui virsta istorija, neparašyta istorija, o popieriuje vis dar įgyja išliekamąją vertę. Taigi, virusas plinta. Mano akys aprėpia tiek, kiek užtenka tekstui – nei mažiau, nei daugiau. Sėdžiu gydymo įstaigos koridoriuje ir jaučiuosi žmogiškai saugus žinodamas, kad mano liga neužkrečiama ir kad šie žmonės turi kitų, daug svarbesnių ligų, kurias iš tikro reikia gydyti.
Taigi, ligoninės laukiamasis. Veikiau paprastas koridorius, pavirtęs bacilų ir traumų sambūrio vieta. Trauma – slidus žodis. Fizines traumas reikia gydyti, o psichologinėms reikalingas naujas gyvenimas. Jei esi dažnas svečias traumatologiniame, gali džiaugtis bent tuo, kad vis dar esi. Nes ne visi ištveria skausmą. Kiti renkasi mirtį – sekundę tarp žmogaus ir absoliuto, kai užsidaro žmogaus juslinio klodo durys ir atsiveria naujos. Tuomet supranti žudančią tiesą, kad jau nebus kaip užrašyti sekundės, kuri atskleis svarbiausią egzistencinę dogmą.
Laukiu. Laikrodis saugiai uždaro dvylika valandų po stiklu. Mažame lapelyje slypintis melas, kad vizitas įvyks lygiai dešimtą, bando sujaukti mano pasitikėjimą paros ciklu. Mėginu įtikinti save, kad ugdau valią, kad turiu nuostabų tikslą ir gražią ateities viziją. Šalia stovinti moteris pareiškia, kad jos siuntime pas gydytoją trūksta žodžio skubiai arba neskubiai. Jeigu neskubiai, tai teks mirti. Tokia tiesmuka vieno žodžio reikšmė. Vieni žūsta, kiti toliau laukia eilėje.
Keista, bet tipinis pacientų šurmulys aprimsta. Pro rakto skylutę skverbiasi išdidus, daktariškas balso tonas. Tiesą sakant, tikiu retoriniais gydytojų sugebėjimais. Ką jau ką, bet sąvokų žodynėlį jie vartoja puikiai – priverčia žmogų atsidurti tokioje situacijoje, kai privalai apsimesti, kad viskas aišku, ir prižadėti sąžiningai išgerti visą komercinę mediciną. Tampi rinkai naudingu vartotoju ir supranti, kad gydytojo darbas yra pernelyg sudievintas. Kiekvienas pacientas jaučiasi kankiniu, šliaužiančiu prašyti žaizdų užvėrimo stebuklo. Ir tik baltu chalatu vilkintis žmogus nusprendžia – stebuklas įvyks ar reiks kreiptis į tikrą Dievą.
Kvapas ligų ir kitokių nukrypimų nuo normos surinkimo punkte dažniausiai vienas – laukimo. Manau, jo poveikis adekvatus lengvojo narkotiko poveikiui. Truputį apsvaigstu, nenoriu daugiau nieko, kaip tik tučtuojau įsigyti modernų valdymo pultą, kuris prasuktų tuščias valandas. Šešėlis iš praviros dispečerinės praneša, kad vizitas atidedamas kitam kartui, ir ragina nenusiminti, sutrėkšdamas mano kantrybę lyg mėšlu nešiną musę. Suprantu esąs keleivis, tarp pirštų glamžantis nebegaliojantį bilietą ir laukiantis gyvybiškai svarbaus traukinio, kuris šiandien nebeatvyks.