Bomžai

Vėluodama, kliūdama už purvynų žiema po truputį išsivyniojo savo baltus kilimus, o menkas šaltukas pašalinius gatvės praeivius sulygino su tarpuvartėse ir kitose mažiau vėjo gairinamose vietose stovinčiais bomžais.

Skaisčiai rausvos nosys ir žandai, nors, tiesą pasakius, bomžų rausvumas mažiau skaistus, gal labiau toks su gruntu, tarsi po oda būtų juoda spalva, tarsi koks van Eyckas toj vietoj būtų paėmęs tamsesnę lentą.

Jie nespėja su kitais praeiviais, jų vestibuliarinis aparatas, paveiktas alkoholio, prisitaikė prie lėtesnio judėjimo. Jie juda panašiai kaip robokopai iš postmodernistinių filmų ir šiaip vizualinių fantazijų. Tenka tik stebėtis, kaip jie iš viso juda.

Jie lėtai stebi, kaip greitai praeina gyvenimas palikdamas juos nuošalėje.

Nuošalės metraštininkai ir filosofai, išoriškai panašūs į Indijos jogus, tik kankinantys savo kūną alkoholio askeze. Nuskaidrėjimo ar parausvėjimo lygis yra tas tamsus neskaistumas, ilgainiui pereinantis į sodrų melsvumą. Tik kad šiems pamėlusiesiems askezė nesuteikia daugiau išminties – jiems tik mažiau bereikia transui pasiekti, ir dėl to jie laimingesni už likimo bendrus raudonais veidais.

Bet jų nesupainiosi su budistų išminčiumi Milarepa, valgiusiu dilgėles ir pažaliavusiu. (O gal ir ne Milarepa...)

Bomžai nepiktybiški, iš praeivių, jeigu įsidrąsina, prašo centų, jie gi alkoholio jogai – tenkinasi mažu. Teko girdėti bomžišką pasakojimą, kad yra „taškų“, kur samanė arba pilstukas pardavinėjami šaukštais.

Kai buteliui neužtenka, gerai ir šaukštas. Nueini, paskambini į duris, išlenda ranka, sumeti centus, po kurio laiko pasirodo išsvajoto skysčio sklidinas šaukštas, gauni kaip kokią komuniją ir patenkintas vėl suki nauju ratu – kito maitinančio šaukšto.

Dauguma mūsų niekinam jų pasirinktą gyvenimo būdą, manom esantys geresni už juos, nes MES NE TOKIE.

Jie gyvena beveik atskirty, kaip tas filmo „Tokijas!“ herojus iš kanalizacijos gelmių, šnekantis kalba, kurią, be jo, supranta dar trys žmonės pasaulyje, bet suvokiantis, kad galima mėtyti granatas į blizgančią realybę, kad jis nesunaikinamas jokiomis mirties bausmėmis pasaulyje. Kaip ir mūsų bomžai, beje.

Mus supančius bomžus galima suprasti, nors jų kalba panaši į kokio „Žvaigždžių karų“ roboto tartį.

Išeidami į viešumą, jie yra puikiausiai matomi tame mūsų skubėjimo sraute. Jie juda lėtai. Gyvenimas sulėtintas dėl pasirinktos askezės. Askezės esmė – gauti išgerti. Gauti išgerti yra gyvenimo prasmė, ne tikslas. Toks granauskiškai paprastas ir aiškus pasakymas: gavai gyvenimą ir geri, ir nėra kito tikslo, nes visa kita yra tik norai (aišku, čia perfrazuoju Granauską).

Gavus dozę, vyksta transformacija, bandymas prisiminti save tokį kaip visi, o dar labiau – paaiškinti pasaulį tokį, kokį matai, kai tos dozės nėra. Tada pranašiškai prabylama, tereikia tas ištarmes kam nors užrašyti. Bet nėra kam, nes dažnas bendras tuo metu yra pakeliui į nirvaną, ir pranašas, pamojavęs skarmaluotomis rankomis, nurimsta, kalba nuslopsta. Kaip tas galvaninių elementų reklamos triušis, jis nulenkia galvą ruošdamasis pereiti į pagirių transą, arba, kaip sakoma, išleisti pašalą.

O prieš kelias akimirkas šypsena dar buvo trys iš devynių, vienas žingsnis kad ir iki mėnulio. Ta, nors ir šventvagiška sakyti, tokia džokondiška šypsena pamažu traukiasi, tarsi sakydama: gyvenimas yra gražus.

Prie prekybos centro klūpo elgeta. Štai jums kapitalizmo kontrastų įrėmintas vaizdelis. Galva kukliai nuleista, kepurė pamesta prie kelių, po kuriais pakištas kažkoks daiktas, matyt, elgetos maišas. Lūpas krutina, aiškiai matau – atseit meldžiasi. Nors veikiau tyliai keikiasi, kai krenta balti centai, o ne išsvajoti geltoni.

Tas pats, kuris buvo atėjęs jau kokius du kartus. Sakėsi padegėlis esąs, vaikai alkani, o pats nutaisęs tokį didžiai nelaimingą, sielvarto iškreiptą veidą, kokio Vittorio de Sicos „Umberto D.“ herojus nesugebėjo parodyti prieš lįsdamas po traukiniu arba Čechovo „Juodojo vienuolio“ personažas, praradęs gebėjimą matyti savo vizijas.

Kaip neduosi tokiam. Pirmą kartą daviau litų – vaikams duonai, antrą kartą – lašinių bryzą, parsivežtą iš kaimo. Taigi padegėlis, reikia šelpti.

Dabar klūpo prie durų, gal greičiau susirinks savo alkaniems vaikams negu pakiemiais eidamas.

Iš prekybos centro plūsteli jaunimas, apsiginklavęs sidrais, kokakolomis ir kitais energiniais gėrimais, ir į elgetos padegėlio kepurę sužvanga jų grąža. Koks dosnus jaunimas, galvoju sėdėdamas mašinoje ir stebėdamas tą vaizdą.

Jaunimas nuklega savais keliais, o elgeta žvaliai pašoka ant kojų – matyt, nenutirpusios, neilgai „meldėsi“. Užsimeta savo terbą ant peties – tą pačią, į kurią andai mano duotus lašinius dėjosi, – ir žvaliai patraukia į aludę.

Mikliai iššoku iš mašinos ir pribėgęs prie tos aludės lango matau, kaip elgeta padegėlis eina su dviem dideliais alaus bokalais ieškodamas vietos, kur juos išgerti.

Taigi visai ne padegėlis, ne elgeta, o bomžas. Ir tarytum netikėtai pradeda suktis kitas senas geras filmas – „Bjaurūs, purvini, pikti“.

Meluojantis bomžas – tegu jis dar man paklebena duris, aš jį kad sušelpsiu! Lengvai ir greitai.

Ant metalinių grotelių prie prekybos centro be gyvybės ženklų guli bomžas.

Tarpkojis šlapias, veidas baltas, ausys nulėpusios – tikras Nosferatu. Per skruostą nudrykę menkų maisto likučių vėmalai.

Šalia stypso policininkas.

– Žiūrėk, – sakau dukrai, – kokie laikai atėjo, bomžo miegą saugo policininkas.

Bandau atidžiau įsižiūrėti, ar dar gyvas, ar jau pabaigęs savo kelionę.

Mano mintis nutraukia privažiavęs greitosios medicinos pagalbos automobilis įjungtais švyturėliais. Vairuotojas ir seselė lipdami iš mašinos maunasi gumines pirštines. Operacija „Prisikėlimas“ prasideda.

Privažiuoja policijos džipas, iš jo išlipa dar du policininkai. Visa kovinė ekipuotė: pistoletai, dujų balionėliai, bananai, trūksta tik „Aro“ sraigtasparnio ir sensacijų ištroškusių žiniasklaidos grifų.

Bomžą pradeda judinti seselė: ei! Tas pasimuisto ir spiria kažkam įsivaizduojamam, bet pataiko į sieną, per sprindį nuo prekybos centro vitrinos. Dabar įsitraukia ir policijos pajėgos, o vairuotojas atveža neštuvus, tarsi maišą pakelia bomžą, guldo, prisega diržais.

Bomžas visą laiką kažką šaukia, bet jo gerklė tiek perdžiūvusi, kad neišleidžia jokio garso, kurį gali girdėti normali ausis. Jį girdi tik šikšnosparniai ir vampyrai, sakau dukrai, o ji klausia: kodėl. Sakau: matai, jis šaukia, o balso nėra, tai Nosferatu, jis, matyt, užgėrė kokio bomžo kraujo ir vos nenumirė vargšelis, bet, reikia tikėtis, jis į mūsų miestą neatplukdė mirtį nešančio laivo ir nepradėsim mes sirgti kokiu maru ar kiaulių gripu.

Greitoji išveža nelaimingąjį Nosferatu ir pasaulio tvarka tarsi būtų atkurta, aplinkui vėl ramu ir nyku. Įprasta. Gali pasakyti: gyvenimas yra gražus.

Aikštės pakraštyje, prie vieno iš keturių įėjimų, ant abipus pastatytų suolelių viena priešais kitą sėdi dvi bomžų kompanijos. Tarsi Anglijos Parlamente. Tarsi konservatoriai prieš leiboristus.

Viskas taip ir yra, nes vienoj pusėj sėdi du vyriškiai, vienas iš jų rūko, o kitoj – du vyriškiai ir moteriškė. Šie turi pusę butelio kažkokio skysčio, kuriuo sparčiai dalijasi, bet kitai pusei neduoda. Toji pusė yra opozicija, ji gali tik dūmus leisti, o trijulė yra valdžia, nes svaiginasi.

Moters šukuosena tarsi nuo podiumo nulipusios manekenės, nes jos kirpčiukai stovi it pašiūrės stogas. Jeigu staiga prasidėtų lietus, kirpčiukai nuo jo apsaugotų moters veidą.

Įtampa tarp frakcijų (kol mąstau apie šukuosenas) išauga, nes, matyt, dauguma kaip paprastai atsako dalytis su mažuma.

Mažumos atstovas, tas, kuris be cigaretės, pašoka ant kojų ir bando kumščiu į veidą spausti pozicijos atstovą, matyt, norėdamas nustumti nuo suolo. Sėdintysis stumteli savo skriaudiką ir šis griūva ant šono. Kai pargriuvusysis atsistoja ir spiria (bet spiria iš toli), pašoka ir sėdėjęs ant suolo. Abu stojasi į kažkokios kovos (bomžų) išeitines pozicijas. Nors abiejų pozos reiškia viena – bijau! – opozicijos atstovas kaip Clintas Eastwoodas, vaidinantis bokso trenerį, smogia sulėtintą smūgį į veidą skriaudikui, prieš akimirką jį nustūmusiam. Šis, greičiau negu kumštis paliečia nosį, išvengia smūgio ir, nelaukdamas antro, pats tvoja į marmūzę opozicijos atstovui.

Aišku, visa scena vyksta skambant neįmantriai literatūrinei kalbai. Nuo smūgio bomžas sulėtintai smunka ant šaligatvio plytelių.

Kokie kadrai koviniams filmams! Svarbiausia, kad viskas vyksta natūraliai, nereikia jokio montažo, lėtinimo, tiesiog kvapą užima plastikos grožis, tokių mizanscenų nei Seagalui, nei Van Damme’ui, nei Carradine’ui spintoje nesuvaidinti. Na, gal Berlusconi pavyktų. Bet labai abejoju, labai.

Tyla.

Pauzė.

Ji labai čia reikalinga.

Bomžas sujuda, ranka suranda suolo kraštą. Sunkiai užsiropščia ant jo, tarsi būtų nuo smūgio sumažėjęs arba suoliukas būtų jo šios dienos Everestas.

Tai tik energijos stygius, energijos, dėl kurios stojo į bomžų dvikovą ir pralaimėjo.

Nusišluosto kraują, pradėjusį lašėti iš nosies, stveria bendrui iš rankos cigaretės likutį. Ir užsitraukia giliai, giliai.

Pralaimėjusiojo žvilgsnį nukreipia į rytus, kur mašinoje sėdžiu aš, stebėdamas šią sceną ir gailėdamasis, kad esu ne Jonas Mekas ir nuolat nesinešioju kameros.

Tuo ši scena ir pasibaigia.

Lengvai ir greitai.

Iš prekybos centro išeina bomžų porelė.

Moteris be ceremonijų įsikimba į parankę savo Romeo ir abu išdidžiai patraukia skersai stovėjimo aikštelės į kitą gatvės pusę.

Jie abu žino, kur dabar eina.

Vyro rankoje – aptrintas „Aprangos“ maišelis, o jame taip pat gražiai susiglaudę sūpuojasi du buteliai.

Kokia harmonija!

Tiesiog norisi uždainuoti:

Mudu du visam pasauly mudu du
Pasiklydom ankstų rytą...

Tokia klasikinės lietuvių literatūros scena. Eina Tūla su Kunčino personažu ar kokia kita garsi porelė, abu vienas kitam dėmesingi, išklauso vienas kitą, pažvelgia supratingai vienas į kitą...

Gražu žiūrėti, tikra saldi įsimylėjėlių porelė.

Bet bomžai.

Pereina gatvę, stabteli. Pradeda ginčytis. Atrodo, iš niekur nieko konfliktas, visai kaip tarp žmonių, kaip TARP MŪSŲ.

Moteris staiga išsivaduoja iš parankės ir stipriai pastumia vyriškį, šis bando spirti į juodais purvinais džinsais aptemptą savo damos užpakalį, nepataiko – per lėtai mėgino, nes užpakalis jau pakankamai saugiu atstumu.

Bomžo vestibuliarinis aparatas, paveiktas alkoholio, veikia lėtesnėm apsukom. Be to, tai ne holivudinis užpakalis, apdraustas milijonui.

Vyriškis, nesiklausydamas moteriškės tirados, rituališkai nusispjauna jos pusėn. Kodėl nusispjovė moters pusėn, juk bomžas taigi gyvena primityvų gyvenimą?!

Užsidega cigaretę ir, nieko naujo nesužinojęs apie save, užtraukia dūmą, nusišypso. Jis dabar kaip spagečių vesterno kaubojus rūko, paskęsdamas dūmų kamuolyje, tik jo suveltų plaukų vėjas neįstengia kedenti. Jam yra ko šypsotis, šią minutę jis – pasaulio valdovas, tiesa, tas pasaulis telpa į du butelius. Bet jis yra alkoholio jogas, jam ilgai užteks, ir dėl to juk gali pasakyti: gyvenimas yra gražus.