Žvarbus vėjas įsisuka ausų kriauklėse. Nuo kepurės man elektrinasi plaukai, o dabar štai ausyse girdėti vien jūros ošimas. Tas pats, kuriuo alsuoja stikliniame inde ant palangės miegančios kriauklės – jas prieš trisdešimt metų parvežė senelis iš Kurilų salų. Kriauklės sapnuoja Rusijos–Japonijos karą, iš jų turėjo gaminti porcelianą, bet tai buvo seniai, dar prieš karus, ir štai – jos guli už stiklo.
Jeigu kada nors gyvensiu Italijoje, tai visiems pasakosiu apie šaltas lietuviškas žiemas, apie laikus, kai dėl šalčių uždarydavo mokyklas, kai neatvažiuodavo autobusai ir turėdavai mautis vilnones kojines. Apie tai, kaip nevalia bučiuotis pučiant žvarbiam vėjui, nes lūpos nušals. Tai turėtų padaryti nemenką įspūdį, esu tuo tikra. Pasakojimus vainikuočiau primindama, kad ir aš gimiau šaltą žiemą. Pasakodama apie Sausio 13-osios įvykius įtaigiai išskirčiau šią žiemą iš kitų ir įrėžčiau ją klausytojų atmintyje. Juk reikia Lietuvą garsinti. „Ne taip jau karšta toje Italijoje, – budina mane. – Dabar Romoje tik 10 °C.“ Tačiau tai vis tiek 25 laipsniais daugiau nei Vilniuje, kur gimiau, kur kiekvieną žvarbią dieną tarsi gimstu iš naujo – mane pasitinka atšiaurus pasaulis ir steriliai balta sniego antklodė. Bet ar galėtų būti kitaip?
Kazys Pakštas tarpukariu svarstė apie planinę lietuvių tautos emigraciją, pvz., į Angolą, ir net siūlė Smetonai išvežti vertybes (tarp jų ir M. K. Čiurlionio paveikslus) bei 100 gabių studentų į užsienį ir taip išsaugoti Lietuvą, o XIX a. pabaigoje Vincas Pietaris sumanė moksliškai pagrįstą antrosios Lietuvos sukūrimo Madagaskare projektą. Gal mums visai tiktų gyventi Madagaskare? Perėmę dalį vietos papročių, lapkričio pirmąją – Visų Šventųjų dieną – kartu su vietiniais malagasiais iškastumėme protėvių kaulus, šoktumėme ir melstumėmės. Pagaliau proseneliai būtų tinkamai pagerbti – be žvakučių ir dirbtinių gėlių pirkimo vajaus. Nuolatinėje žvarboje žmonės tampa pikti ir abejingi, šaltyje auga baimės, o paskui tik ir badome pirštais vieni į kitus – diskriminacija, rasizmas, homofobija... Gyvendami Madagaskare būtume daug tolerantiškesni. Turėtume naftos ir vanilės – ko daugiau gyvenime reikia?
Tačiau šaltis juk yra laikinas – ateis pavasaris, paskui ir klimato atšilimas laukia... Nebebus tų žiemų, kai dėl šalčių praleisdavome pamokas. Bet šiemet gal dar paspaus šaltukas? Oras Lietuvoje pilnas netikėtumų. Prieš porą metų kovo gale, atsimenu, atvažiavo italų klasė ir vidury viešnagės užvertė sniegas Lietuvą. Visi italai peršalo.
Kūčių išvakarėse skubėjau į autobusą Vilnius–Rokiškis. Bjauriai lijo, keliai ledėjo ir vairuotojams, kurių automobilių varomieji ratai galiniai ar padangų protektoriai gerokai nudilę, teko priimti žiemos mestą iššūkį. Paklaustas, ar tokiu oru važiuos senuoju Jūžintų keliu, autobuso vairuotojas piktai papurtė galvą: „Tais jūsų velnio keliais tik bėdą rasi!“ Pagalvojau, atrodytų visai logiška, jei garsusis Rimiškis iš Jūžintų būtų kartu su visais žvaigždūnais pakliuvęs į Seimą ir sutvarkęs savo gimtąjį kelią. Dar norėjau pridurti, jog tai visai ne mano keliai, nepažįstu aš to žvyrkelio, tik žinau, kad jis driekiasi kelias dešimtis kilometrų, o aš niekad nebuvau Jūžintuose, man reikia nuvykti tik iki pirmojo posūkio kelio pradžioje, ten miškuose, kur medžiotojų daugiau nei stirnų, yra šeimos sodyba. O šiaip aš iš civilizacijos, kur kitądien gatvės bus jau nuvalytos ir pabarstytos druska. Nieko, žinoma, nesakiau – vairuotojo žodis turi būti paskutinis. Tą vėlų vakarą sningant laukiau tėčio Užpalių miestelyje. Graži ta Lietuva žiemą, svarbiausia nepaslysti ir nesusilaužyti rankos.
Tame pačiame autobuse paskutinę praėjusių metų dieną linksma jaunuolių kompanija paliko kailinę kepurę. Su gitaromis, vynu ir šventine nuotaika jie važiavo iki Utenos. Autobuse tvyrojo draugiškumas ir persimetę keliais sakiniais nerūpestingai sumetėme krepšius į bendrą krūvą. Jiems jau seniai išlipus pastebėjau paliktą kailinę kepurę ir, žinoma, pasiėmiau, nes negi paliksi vairuotojui gerą daiktą. Reikia pasakyti, jos kailis švelnus ir su ja labai šilta – joks vėjas daugiau neįsisuks ausų kriauklėse. Jeigu kada nors gyvensiu Italijoje, savo pasakojimus apie lietuvišką žiemą būtinai iliustruosiu šita kepure.
Abejingai kantrūs, pamiršę ar dar nespėję emigruoti, neperkelti į Angolą ar Madagaskarą keliaujame apsnigtomis gatvėmis. Tokia yra lietuviška žiema – nenuvertinkim jos tik dėl to, kad nėra tokia jau šalta kaip rusiškoji. O efektyvios priemonės nuo plaukų elektrinimosi nėra – mano draugė klausė vaistinėj. Užrašai ant kremų ir plaukų balzamų pakuočių daugiau ar mažiau yra tik reklaminiai triukai. Tačiau tai praeina su žiema. Kaip ir pyktis, abejingumas, baimė, reikia tikėtis.
ATĖNAI
Lietuva internete