POSTHIERARCHINĖ ANALIZĖ · 020

Kas išlaisvins kūrybą iš prisitaikymo?

Kasparo Pociaus straipsnio „Tuščia šiuolaikinio meno šneka“ posthierarchinė analizė

Sąvokos, pažymėtos ?, paaiškinamos neišeinant iš straipsnio.

Komisija gali apdovanoti kūrinį, kuratorius — įtraukti jį į parodą, o socialinių tinklų naudotojai — plačiai juo dalytis. Tačiau toks pripažinimas dar neparodo, ką kūrinyje atpažino ir suprato jo žiūrovai, klausytojai ar skaitytojai. Kasparo Pociaus kritika skatina pažvelgti į šį atotrūkį tarp viešo pripažinimo ir asmeninės meno patirties. Posthierarchinė analizė pratęsia klausimą: kaip kūrinį pažįstantys žmonės galėtų drauge atskleisti jo vertę, o kūrėjas — pelnyti pripažinimą už tai, ką jo darbas padeda visuomenei pamatyti? Kolektyvinės sprendybos dalyviai šio tikslo siekia įdėmiai nagrinėdami kūrinį, pagrįsdami savo įžvalgas ir vertindami vieni kitų mintis.

Ką svarbaus atskleidžia Pocius?

Pocius, remdamasis Lacanu, klausia, ar kūrėjas atpažįsta savus troškimus, ar kalba institucijų ir viešosios nuomonės jam suteiktu balsu. Autentiškumą jis sieja su savos stokos įsisąmoninimu, o galimą išeitį — su kalbėjimu nuo savęs ir saviironija. [1]

Kontekstas: pripažinimas, kuriam iš anksto ruošiamasi

Kūrėjo prisitaikymas prie institucijų lūkesčių retai prasideda nuo tiesioginio nurodymo, ką kurti. Dažniau pats kūrėjas nujaučia, kokios temos, žodžiai ir problemos sulauks kuratorių, komisijų bei finansuotojų palankumo. Nuo šių žmonių ir institucijų sprendimų priklauso jo pripažinimas ir finansinė parama. Ilgainiui kūrėjas ima žvelgti į savo sumanymus numanomų vertintojų akimis. Jis gali nuoširdžiai domėtis pasirinkta tema ir kartu nepastebėti, kiek šį pasirinkimą nulėmė noras pelnyti jų palaikymą.

Kultūros institucijų sprendimai tokiomis sąlygomis užgožia publikos vertinimą dar prieš žiūrovui susitinkant su kūriniu. Komisijos ir kuratoriai atrenka, kuriuos kūrinius publika galės pamatyti, o institucijų pristatymai nurodo, kuo tie kūriniai laikomi reikšmingais. Žiūrovas gali išsakyti įspūdį premjeros aptarime ar komentare, tačiau pavienis atsiliepimas dar nesudaro bendro, argumentuoto kūrinio įvertinimo. Kultūros organizatoriai gali suskaičiuoti apsilankymus, bet lankomumo rodiklis neatskleidžia, ką publika kūrinyje suprato. Pačiai publikai trūksta erdvės, kurioje žiūrovai, klausytojai ir skaitytojai galėtų išplėtoti savo įžvalgas, įvertinti vieni kitų argumentus ir taip dalyvauti nustatant kūrinio vertę.

Veidaknygėje ar instagrame kūrėjas ir jo darbą komentuojantis žmogus susiduria su papildoma paskata: numatyti, kokia nuomonė patiks jų sekėjams bei bendraminčiams ir sulauks platesnės sklaidos. „Meta“ aiškina, kad platformos reitingavimo sistemos atsižvelgia į prognozuojamas naudotojų reakcijas ir grįžtamąjį ryšį. [2] Posthierarchinė šios sąveikos interpretacija atskleidžia dvigubą prisitaikymą: nuomonės autorius gali derintis ir prie savo grupės lūkesčių, ir prie platformos sklaidos paskatų. Jis mokosi rašyti taip, kad sekėjai pritartų, o algoritmai parodytų jo įrašą kuo didesnei auditorijai.

Socialinio tinklo naudotojas taip gali patekti į uždarą ratą. Bendraminčių pritarimas padidina jo įrašo matomumą, o didesnį matomumą jis gali palaikyti savo nuomonės teisingumo įrodymu. Siekdamas išsaugoti auditorijos dėmesį, tas pats žmogus kartoja jau pritarimo sulaukusias mintis ir vis mažiau remiasi savo paties patirtimi. Posthierarchinės analizės klausimas tuomet tampa konkretus: kokiomis sąlygomis žmonėms būtų naudinga savarankiškai vertinti kūrinį ir jį aptariančių žmonių įžvalgas, net jei jų vertinimas nepatiktų bendraminčiams?

Posthierarchinė takoskyra: kas išgirs savą balsą?

Kūrėjo asmeninis nuoširdumas dar negarantuoja, kad jo darbas atskleis visuomenei reikšmingą patirtį ar tikrovės aspektą. Kūriniui nebūtina kelti socialinės problemos: menininkas gali suteikti naują formą jausmui, praplėsti suvokimą ar atverti iki tol nepastebėtą gyvenimo pusę. Tačiau vien nuoširdus kūrėjo santykis su savo sumanymu dar neatsako į klausimą, ką jo darbas leidžia patirti ar suprasti publikai.

Kūrėjas gali nuoširdžiai kartoti savo profesinės aplinkos nuostatas ir siekti pripažinimo, nepastebėdamas, kieno patirtis lieka už tokios kūrybos ribų. Pavyzdžiui, jei menininkas vengia jo rėmėjams nepatogių socialinių temų, su tomis problemomis susiduriantys žmonės netenka galimybės per šį kūrinį būti išgirsti, o publika — geriau suprasti jų padėtį. Tokia gali būti prisitaikymo kaina: visuomenė kūrinyje mato tik tą savo gyvenimo dalį, kurią patogu pripažinti kūrybą palaikantiems žmonėms ir institucijoms.

Kritinės kūrybos atveju menininkas suteikia darbui gelmės atpažindamas konkretų prieštaravimą. Institucija gali skelbti kūrybos laisvę, tačiau remti tik jos prioritetus atitinkančius darbus; profesinė bendruomenė gali ginti savų narių teisę kalbėti, bet ignoruoti tą pačią teisę turinčius oponentus. Abiem atvejais žmogaus galimybė būti išgirstam priklauso nuo jo atitikties įtakingos grupės lūkesčiams. Pats patyręs tokią atranką, menininkas gali kūrinyje parodyti, kaip ji veikia. Tuomet publika jo asmeninėje istorijoje gali atpažinti platesnę kliūtį: panašiai ribojamos ir kitų kūrėjų ar visuomenės narių galimybės reikštis, kai jų pažiūros neatitinka institucijos ar grupės nuostatų.

Kultūros institucijos gali raginti kūrėją būti savimi ir kartu palankiausiai vertinti tuos jo darbus, kurie atitinka pačių institucijų lūkesčius — autoriai tyliai prisitaiko. Posthierarchinė analizė šį paradoksą pratęsia klausimu, kaip kūrėjas galėtų sulaukti pagrįsto pripažinimo tiesiogiai iš jo darbą pažįstančių žmonių. Tokį pripažinimo kelią siūlo kolektyvinė sprendyba. Jos dalyviai bendroje platformoje pasitelkia savo išmanymą ir patirtį, kad įvertintų, ką kūrinys atveria publikai ir kaip menininkas tai pasiekia.

„Šūdmala“: nuo saviironijos prie kitos pripažinimo tvarkos

Pocius savo svarstymą užbaigia Godos Simonaitytės spektakliu „Šūdmala“. Jo analizėje saviironija padeda menininkui atpažinti, kaip siekis būti pripažintam persmelkia jo paties tapatybę. Žiūrovas taip pat kviečiamas pamatyti savo dalyvavimą kuriant ir palaikant meno pasaulio mitus. [1]

Spektaklio pristatyme OKT kelia klausimus apie autoriaus vardo įtaką kūrinio vertinimui ir apie kalbą, kuri gali dangstyti meninio pagrindo stoką. Kūrėjus įkvėpė Harry G. Frankfurto (1929–2023) šūdmalystės samprata. [3] Filosofas ja apibūdino kalbėtojo abejingumą tiesai, kai svarbiausiu tikslu tampa įspūdis klausytojui. [4] Meno vertinime ši skirtis leidžia klausti, kiek iškilmingas kalbėjimas apie kūrinį iš tiesų remiasi tuo, ką kūrėjas padarė.

Posthierarchinė analizė čia pratęsia Pociaus pasirinktą kryptį. Kūrėjas gali atpažinti savo prisitaikymą ir iš jo pasijuokti, tačiau po premjeros vis tiek turės ieškoti finansavimo bei pripažinimo. Žiūrovas gali atpažinti meno rinkos absurdą, bet kitą kūrinį vėl rinktis pagal garsų vardą ar institucijos rekomendaciją. Net taikli sistemos kritika gali pelnyti pripažinimą pagal tas pačias taisykles, kurias atskleidžia. Saviironija suteikia žmogui atstumą nuo savo vaidmens; pati pripažinimo tvarka dėl to dar nepasikeičia.

Todėl „Šūdmala“ šioje analizėje atveda prie konkretaus uždavinio: meno patirties aptarimui reikia sąlygų, kuriomis žmonėms būtų naudinga savo įspūdžius grįsti kūrinio analize ir svarstyti kitų argumentus. Kolektyvinės sprendybos architektūra tokią galimybę sieja su dalyvių anonimiškumu, jų tarpusavio vertinimu ir atlygiu už nešališką indėlį. Publikos gebėjimas atpažinti pripažinimo spektaklį tuomet gali virsti jos gebėjimu pačiai pagrįstai vertinti kūrybą.

Kaip kūrinio patirtis tampa bendru vertinimu

Kolektyvinė sprendyba — tai idėjų teikimas ir jų vertinimas žmonėms anonimiškai sąveikaujant vienoje KI platformoje. Bendros temos ar meno srities žinovai registruojasi į klasterį — dalyvių grupę ir jos veiklos erdvę. Konkrečiame projekte šie žmonės nagrinėja kūrinį, kurį patys matė, girdėjo ar skaitė. Jų išmanymas ir meno patirtis susitinka tame pačiame vertinime.

Kiekvienas projektas skirtas vienam kūriniui arba aiškiai įvardytam jo aspektui. Viename projekte dalyviai gali visapusiškai aptarti pasirinktą spektaklį; kitame — konkretų koncertą. Literatūros klasteryje tos pačios knygos personažams, siužetui ir kalbai galima skirti atskirus projektus. Visos viename projekte pateikiamos idėjos turi atsakyti į jo klausimą.

Tarkime, dalyviai vertina vieną spektaklį. Vienas jų argumentuoja, kad finalinė tyla atskleidžia personažo baimę, ir susieja ją su ankstesnėmis scenomis. Kitas paaiškina, kodėl pasikartojanti scena susilpnina dramaturginę įtampą. Kiekviena idėja išreiškia vieną aiškią mintį apie to spektaklio stiprybę ar trūkumą ir pateikia jos pagrindą. Kiti dalyviai vertina šių įžvalgų tikslumą bei svarbą ir gali pasiūlyti savų. Taip bendras kūrinio įvertinimas išauga iš argumentų apie konkrečius meninius sprendimus.

Šiame procese svarbus apskaitomas anonimiškumas. Analizuojamo meno kūrinio autorius gali būti žinomas, tačiau idėjas pateikiantys ir vertinantys kolektyvinės sprendybos dalyviai vieni kitiems lieka anonimiški. Platforma apskaito jų indėlius, bet neatskleidžia jų tapatybių. Dalyviai nežino visos klasterio sudėties ir vertindami nemato iš anksto paskelbto bendro įverčio, prie kurio galėtų prisitaikyti.

Šio modelio objektyvizuojanti logika remiasi sąlygų interesų grupėms formuotis pašalinimu iš dalyvių sąveikos ir paskata vertinti pagal pateiktos minties pagrįstumą. Dėl to žinomas kūrinio autoriaus vardas savaime neužkerta kelio objektyviam vertinimui. Dalyvis gali nemėgti kūrinio ir pripažinti jo meistrystę arba mėgstamame darbe pastebėti trūkumą. Skirtingi skoniai išlieka, tačiau kūrėjo pripažinimas įgyja paaiškinamą pagrindą.

Kūrinio ir apie jį pateiktų idėjų vertę nustato žmonės. Algoritmai suveda dalyvių įverčius, atsižvelgia į jų specializacijos svorius ir apskaičiuoja balus. Pociaus nagrinėjamai problemai tai svarbu todėl, kad kūrėjas gauna argumentuotą jo darbą pažįstančios publikos atsaką, galintį tapti savarankišku pripažinimo pagrindu.

Kai nešališkumas tampa asmeniniu interesu

Dalyvių anonimiškumą papildo atlygio taisyklės: daugiausia balų dalyvis pelno tada, kai jo vertinimai artimi sąžiningai susiformuojančiam bendram įvertinimui. Net numanant, kad silpną idėją pateikė pažįstamas ar bendramintis, dalyviui naudingiau tiksliai įvertinti jos pagrįstumą. Tokį paskatų apvertimą culture.lt aptarė 018-ojoje posthierarchinėje analizėje:

„dalyvis gali siekti kuo didesnio asmeninio balų rezultato, tačiau tam jam naudinga vertinti nešališkai.“

„Kai demokratinis bendravimas tampa kova, kas gali pakeisti žaidimo taisykles?“ [5]

Atvirkštinė kalinio dilema reiškia, kad asmeninės naudos siekis palaiko bendrą pastangą suprasti kūrinį. Dalyvio orientyras — kolektyvinė išmintis — iš anksto nežinomas. Siekdamas į ją „pataikyti“, dalyvis savo vertinimu pats prisideda prie jos atsiradimo. Jam tenka remtis kūriniu, argumentais ir nuosekliais vertinimo principais, nes paskelbto daugumos atsakymo, kurį galėtų atkartoti, nėra.

Čia atsiranda tiesioginis ryšys su Pociaus abejonėmis dėl žmogaus troškimų savarankiškumo. Frankfurtas padeda šią temą pratęsti išskirdamas antrosios eilės valinį siekį: žmogus gali vertinti savo norus ir norėti, kad veiksmą lemtų būtent tas noras, kuriam jis pritaria. [6] Meno vertintojas gali trokšti apginti mėgstamą autorių, bet kartu norėti, kad jo sprendimą lemtų sąžiningumas. Kolektyvinės sprendybos atlygis suteikia praktinę atramą šiam antrajam siekiui.

Taip posthierarchinė architektūra pratęsia autentiškumo klausimą iki kasdienių veikimo sąlygų. Dalyvio pasiryžimą vertinti savarankiškai palaiko pati sąveikos tvarka: jam naudinga pripažinti pagrįstą įžvalgą, net kai ji nepatogi jo simpatijoms. Kūrėjui tokia publika atveria galimybę pelnyti pripažinimą už kūrinio atskleidžiamą patirtį ir meninį tikslumą. Finansinis ar institucinis palankumas tuomet nebėra vienintelis orientyras, pagal kurį jis gali spręsti apie savo darbo vertę.

Kai balai sugrąžina žmogų į kultūrą

Kolektyvinės sprendybos dalyvis už vertingą indėlį sukauptus balus gali iškeisti į bilietą į spektaklį ar koncertą arba į knygos kuponą. Už pastangą pažinti ir nešališkai vertinti jis gauna apčiuopiamą atlygį. Padėjęs projekto dalyviams geriau suprasti vieną kūrinį, šis žmogus įgyja daugiau galimybių susipažinti su kitu.

Kolektyvinės sprendybos platforma, kaip nauja socialinė technologija, taip susieja kultūros pažinimą, asmeninę naudą ir visuomeninės vertės atpažinimą. Dalyvio įžvalgos apie vieną kūrinį gali atverti jam kelią į kitą kultūrinę patirtį.

Dekomercializacija šiame kontekste reiškia atsisakymą socialinių tinklų pelno modelio, pagal kurį platformų valdytojai žmonių dėmesį ir bendravimą panaudoja savo pajamoms didinti. Kolektyvinės sprendybos sumanymas keičia šią kryptį: už įdėtą pažintinę pastangą ir nešališką vertinimą atlygis tenka pačiam dalyviui.

Dalyvio ryšys su kultūra išlaiko komercinį aspektą. Bilietas ar kuponas turi piniginę vertę, tačiau dalyvis jį uždirba atpažindamas kūrinio vertę ir padėdamas kitiems projekto dalyviams ją suprasti. Kultūros atpažinimas ir pagrįstas vertinimas tampa atlyginama veikla: dalyvis gauna ekonominę naudą už savo indėlį į bendrą kūrinio supratimą.

Kūrėjui ši sąveika suteikia savarankiškos kūrybos paskatą. Jo darbas gali pelnyti pripažinimą todėl, kad kūrinį pažįstantys sprendybos dalyviai atpažino jame tiksliai atskleistą visuomeninę problemą, stiprią meninę formą ar reikšmingą klausimą. Kūrėjas taip gauna pagrindą tikėtis, kad įdėmus žvilgsnis į tikrovę bus vertinamas ir be prisitaikymo prie institucinio užsakymo. Vertinimo dalyviai už savo indėlį kaupia balus, o kūrėjas gauna argumentuotą darbo įvertinimą ir juo pagrįstą pripažinimą.

Universalūs principai ir kūrybos laisvė

Kolektyvinės sprendybos modelis remiasi nuostata, kad grupinio spaudimo nevaržomi žmonės gali atpažinti universalias vertybes ir principus. Žmogaus orumą, laisvę ir gyvybę dalyviai pripažįsta vertybėmis nepriklausomai nuo to, kuriai grupei priklauso žmogus. Ši nuostata suteikia bendrą orientyrą vertinimui: dalyvis sau ir savo bendraminčiams turi taikyti tuos pačius principus, kuriuos taiko kitoms grupėms.

Kūrėjas išsaugo meninės raiškos laisvę. Groteskas, fikcija ar trikdantis vaizdas gali tapti būdu atskleisti žmogaus patirtį ir visuomenės prieštaravimus. Vertindami dalyviai atsižvelgia į kūrinio kontekstą, nagrinėja meninių priemonių paskirtį ir poveikį. Kūrinys neturi virsti moralinio pritarimo deklaracija, kad publika galėtų argumentuotai atpažinti jo vertę.