POSTHIERARCHINĖ ANALIZĖ · 019

Kas išmokyklins pačius ugdytojus?

Gintauto Mažeikio straipsnio „Apšvieta ir visuomenės išmokyklinimas“ posthierarchinė analizė

Sąvokos, pažymėtos ?, paaiškinamos neišeinant iš straipsnio.

Gintautas Mažeikis kelia esminį klausimą: kodėl savarankiškumą žadantis švietimas taip dažnai ugdo paklusnumą? Tačiau išėjimas iš mokyklos dar nėra išėjimas iš pavaldumo. Posthierarchinė perspektyva pratęsia šią kritiką ten, kur keičiasi pats ugdymo pagrindas: žmogus mokosi ne užimti jam numatytą vietą, o pažinti, atsakingai veikti ir drauge kurti bendro gyvenimo sąlygas.

Ką svarbaus atskleidžia Mažeikis?

Mažeikis atskiria Apšvietą nuo institucinio švietimo: žinių perdavimas gali ir ugdyti savarankiškumą, ir pratinti gyventi pagal nurodymus. Remdamasis Illichu, Freire ir Giroux, jis sieja mokykliškumą su paklusnumo atkūrimu bei rinkos poreikiais. Siūloma kryptis – daugiau galimybių ir išteklių savarankiškoms ne pelno ugdymo aplinkoms: muziejams, nevyriausybinėms organizacijoms, kūrybinėms asociacijoms.

Kontekstas: kur baigiasi sistemos taisymas?

Kai esama socialinė architektūra, pavyzdžiui, atstovaujamoji demokratija, laikoma galutine visuomenės organizavimosi forma, kritikai lieka užduotis ją „pagydyti“: pašalinti korupciją, sumažinti valdžios atotrūkį, sugrąžinti pasitikėjimą. Tačiau pati skirtis tarp sprendžiančiųjų ir tų, už kuriuos sprendžiama, lieka už reformos ribų. Panašiai švietime galima mažinti biurokratiją ir plėsti ugdymo teikėjų laisvę, nekeičiant jų teisės vienašališkai nustatyti, kokį žmogų reikia išugdyti.

Ne pelno statusas savaime nepanaikina šio santykio. Organizacija gali būti nepriklausoma nuo ministerijos, bet reikalauti savo dalyvių prisitaikymo prie vadovybės pasaulėžiūros. Ji gali skatinti kūrybiškumą ir kartu rengti vienus nustatyti kryptį, kitus – ją vykdyti. Tuomet išlaisvinimo kalba padeda hierarchijai atsinaujinti: pavaldžiajam suteikiama daugiau galimybių, tačiau pats pavaldumas išlieka.

Mažeikio pasiūlymas pagrindžia institucijų įvairovės poreikį, bet neišplėtoja mechanizmo, kuris neleistų paklusnumo santykiui jose atsinaujinti. Tai siūlymo riba, kurią galima nagrinėti nepriskiriant autoriui numanomų ketinimų.

Posthierarchinė takoskyra: kitokia institucija ar kitokia žmogaus paskirtis?

Toliau plėtojama savarankiška posthierarchinė alternatyva, o ne Mažeikiui priskiriama programa. Jos pradžia – deideologizavimas ir išhierarchinimas. Žmogui iš anksto nepaskiriama nei vykdytojo, nei būsimo valdytojo paskirtis. Jo gebėjimai ugdomi tam, kad jis galėtų suprasti pasaulį ir prasmingai jame veikti.

Tokia laisvė turi turinį. Socialinėje patirtyje susiformavusios universalios vertybės – žmogaus orumas, laisvė, gyvybės puoselėjimas – nusako, ką siekiame saugoti kiekvienam. Universalūs principai šiame tekste reiškia nuo žmonių susitarimų nepriklausančias tikrovės ir nuoseklaus mąstymo sąlygas: pavyzdžiui, energijos tvermę fiziniuose procesuose ar neprieštaringumą klasikinėje logikoje. Vertybės orientuoja tikslus, principai padeda tikrinti jų pažintinį bei praktinį pagrįstumą; vieni kitų nepakeičia.

Tačiau suprasti dar nereiškia pajėgti veikti. Todėl ugdoma ir valia: tęsti prasmingą darbą, įveikti sunkumą, pripažinti klaidą. Šie gebėjimai stiprėja tada, kai žmogus supranta, kam jo pastangos reikalingos, ir gali patirti jų rezultatą.

Kodėl žmogui pačiam verta augti?

Jeigu savarankiškumo laukiama tik vykdant kitų užduotis, mokymasis lengvai tampa išorinio atlygio ar sankcijos klausimu. Posthierarchinė perspektyva susieja jį su realia galimybe veikti: daugiau suprantantis žmogus gali atrasti vertingesnių sprendimų, pagrįsčiau vertinti kitų pasiūlymus ir daryti įtaką bendroms sąlygoms. Savišvieta tuomet plečia jo paties veikimo galimybes.

Suinteresuotumas sveikatinimusi kyla iš tos pačios savarankiškumo sąlygos: fizinė ir psichinė sveikata padeda išlaikyti dėmesį, mokytis, kurti ir dalyvauti. Savanoriavimas leidžia savo gebėjimais sukurti apčiuopiamą naudą kitiems, patirti savo indėlio prasmę ir stiprinti aplinką, kurios dalis esi pats. Asmeninė nauda ir bendrasis gėris gali vienas kitą palaikyti.

Šio ryšio nesukuria vien raginimas būti geresniam. Reikalingos prieinamos veiklos galimybės, matomas indėlis ir realus dalyvavimo poveikis. Tuomet mokymasis, rūpinimasis savimi ir pagalba kitiems tampa žmogaus pasirinkta gyvenimo praktika, užuot virtę dar vienu privalomų užduočių sąrašu.

Kaip mokytis, kai mokytojas nebėra vienintelis centras?

Žinių galima įgyti iš knygų, filmų, DI, praktinės veiklos ir kolektyvinio intelekto. Todėl ugdymo išhierarchinimas nesumažina mokytojo iki informacijos tiekėjo ar užduočių prižiūrėtojo. Atsiveria daugiau erdvės jo žingeidumui, dalykiniam išmanymui, valiai ir vertybėms, kurios matomos jo paties veiksmuose.

Kai robotai ir DI perima vis daugiau darbų, dalis veiklų išnyksta iš kasdienio gyvenimo. Žmogus gali nebeturėti progos savo rankomis ką nors taisyti, surinkti ar išbandyti, nors šios patirtys padeda suprasti, kaip veikia daiktai ir kokių žinių reikia jiems keisti. Posthierarchinėje visuomenėje galėtų atsirasti dirbtuvės, kuriose žmonės praktiškai išbandytų tai, ko automatizuotoje aplinkoje jau nebesutinka: konstruotų, augintų, taisytų, matuotų, stebėtų medžiagų ir gyvų sistemų savybes. Šios dirbtuvės rengtų ne robotams konkuruoti skirtą darbo jėgą, o leistų pažinti pasaulį per veiksmą, ugdytų savarankiškumą ir gebėjimą atsakingai spręsti.

Tokioje dirbtuvėje besimokantieji galėtų, pavyzdžiui, kurti bendruomenei reikalingą įrenginį: fizikos žinių ieškoti knygose, filmuose, DI ir kituose šaltiniuose, vienoje KI platformoje anonimiškai siūlyti techninius sprendimus ir vertinti kitų pasiūlymus, o jų tinkamumą patikrinti bandymais. Mokytojas nėra vienintelis žinių šaltinis. Jis gali įžiebti klausimą, parodyti pažinimo gelmę, sukurti prasmingą patirtį. Jo pavyzdys padeda augti, nereikalaudamas tapti jo kopija.

Kaip galėtų veikti mokymosi organizavimo sprendyba?

Čia būtina atskirti du procesus. KI gali būti naudojamas mokantis dalyko. Tačiau sprendimai, kokios mokymosi formos tinkamos skirtingoms amžiaus grupėms, kaip jas finansuoti ir padaryti prieinamas, priklauso atskirai sprendybai apie mokymosi organizavimą.

I etapas. Specialistai atranda alternatyvas

Omnikratijoje pirmajame etape specialistai kolektyvinio intelekto aplinkoje kuria ir vertina galimus sprendimus.

II etapas. Suinteresuotieji pasirenka kryptį

Antrajame plačioji visuomenė, įskaitant atitinkamus testus praėjusius vaikus, iš siūlymų pasirenka jai priimtinas alternatyvas. Žinovai neįgyja galutinio pasirinkimo monopolio, o visuomenė nepaliekama spręsti apie neišmanomus dalykus be kompetentingai parengtų galimybių. Abiejuose etapuose vertina žmonės; algoritmai tik apskaičiuoja jų įverčių rezultatus.

Taip sprendžiama ankstesnės reformos palikta problema: savarankiška organizacija nebetampa nauju vieninteliu ugdymo krypties savininku. Kompetencija reikalinga galimybėms atrasti, suinteresuotųjų valia – priimtinai krypčiai pasirinkti, o praktinė patirtis – pasirinkimui patikrinti ir koreguoti.

flowchart TD
 A["Švietimas ugdo paklusnumą"] --> B["Mažeikis: daugiau savarankiškų ugdymo institucijų"]
 B --> C{"Ar panaikinamas pavaldumo santykis?"}
 C -->|"Keičiasi tik teikėjai"| D["Paklusnumas gali persikelti kitur"]
 C -->|"Posthierarchinė tąsa"| E["Žmogaus augimas vietoje paskirto vaidmens"]
 E --> F["Savarankiškas mokymasis: vertybės, principai ir valia"]
 E --> G["Atskira omnikratinė sprendyba apie mokymosi sąlygas"]
 F --> H["Pajėgumas veikti ir keisti bendras sąlygas"]
 G --> H
 classDef post fill:#fff8f4,stroke:#a93b2b,color:#191916,stroke-width:2px
 class E,F,G,H post