POSTHIERARCHINĖ ANALIZĖ · 017
Kas gamina negalimybę – ir kas gali ją panaikinti?
Austinos Pakalnytės pokalbio su filosofu Kristupu Saboliumi posthierarchinė analizė
Sąvokos, pažymėtos ?, paaiškinamos neišeinant iš straipsnio.
„Nieko nepakeisi“ gali atrodyti kaip blaivi išvada apie pasaulį. Tačiau kartais ji tiksliau apibūdina tvarką, kurioje žmonės neturi galimybės kartu ieškoti, ką ir kaip būtų galima pakeisti. Kai sprendimų paieška uždaroma, jos nebuvimas ima atrodyti kaip įrodymas, kad sprendimų nėra.
Publikacija: Skaityti originalų pokalbį →
TRUMPAS PAAIŠKINIMAS · 1 MIN 25 SEK.
Kaip organizacijos sukuria „neįmanomus“ dalykus?
Teiginys „nieko nepakeisi“ kartais parodo, kaip organizuojama sprendimų paieška. Užverta galimybė dalyvauti gali paslėpti dar nesukurtas alternatyvas.
- Patikrintas apribojimas ir neištirta galimybė yra skirtingi dalykai.
- Organizacijos taisyklės gali užverti alternatyvų paiešką.
- Kolektyvinėje sprendyboje dalyviai kuria ir vertina pasiūlymus.
- Pasirinkto sprendimo vertė tikrinama praktiškai.
Pokalbis apie užveriamas galimybes
Austinos Pakalnytės pašnekovas, filosofas Kristupas Sabolius, ekosocialumą aiškina per gamtos, visuomenės, technologijų ir karo sąsajas. Pokalbio kontekstas – Vilniaus universiteto (Post)autoritarinių kraštovaizdžių tyrimų centro konferencija „Ekosocialinės idėjos: sambūvis ir kaita“. Sąvoka counter-affordances nusako aktyviai užkertamas galimybes. Nežinomybė čia nagrinėjama ir kaip priemonė įtvirtinti įsitikinimą, kad veikti neįmanoma.
Tokia problemos formuluotė leidžia kelti institucinį klausimą: kas turi teisę nuspręsti, kad galimybės jau išsemtos? Ar ši išvada atsiranda iš pakankamai plačios paieškos, ar iš to, kad ieškoti leidžiama tik nedaugeliui? Toliau siūloma posthierarchinė analizė nagrinėja būtent šį skirtumą.
Ką pokalbis leidžia pamatyti
Problemos peržengia atskirų sričių ribas
Sabolius susieja ekologines, socialines ir politines aplinkybes. Tai padeda pastebėti, ko neaprėpia izoliuotas vienos srities požiūris.
Ribojimas gali būti aktyviai kuriamas
Galimybių užkirtimas aptariamas kaip veikimas, keičiantis žmonių patirtį ir elgesį. Bejėgiškumas dėl to nebeatrodo vien individuali būsena.
Skiriamas realus pavojus ir jo instrumentalizavimas
Pašnekovas atskiria konkrečią grėsmę nuo politiškai sustiprinamos nežinomybės. Šis skirtumas svarbus: kritiškumas neturi virsti pavojų neigimu.
Kur prasideda posthierarchinis papildymas
Atpažinti galimybių užkirtimą ir ieškoti veikimo perspektyvos net ten, kur įtvirtinamas neįmanomybės jausmas.
Sukurti sprendimų architektūrą, kurioje skirtingą patirtį turintys žmonės galėtų bendrai kurti ir vertinti alternatyvas, o jų rezultatas turėtų iš anksto apibrėžtą ryšį su sprendimo priėmimu.
Filosofiniam pokalbiui nebūtina pateikti išbaigto organizacinio modelio. Tačiau norint jo atvertą klausimą perkelti į praktiką, tokio modelio reikia. Čia siūloma kolektyvinė sprendyba yra savarankiškas culture.lt papildymas, o ne Saboliaus pozicijai priskiriamas receptas.
Galimybė tampa praktiškai patikrinama, kai žmonės gauna būdą ją kartu sukonstruoti.
Kas turi teisę ištarti „neįmanoma“?
Įsivaizduokime organizaciją, kurioje į siūlymą ką nors keisti atsakoma: trūksta lėšų, žmonės nesusitars, reikalavimai nesuderinami. Kiekvienas teiginys gali būti pagrįstas. Tačiau kiekvienas gali slėpti ir nepatikrintą prielaidą: kad jau apsvarstytos visos vertingos alternatyvos.
Biudžetas apibrėžia, kiek šiuo metu galima išleisti. Jis savaime nepasako, kokius veiklos derinius verta išbandyti. Nesutarimas parodo, kad dalyviai skirtingai vertina turimus variantus. Jis neįrodo, kad nėra dar nesukurto sprendimo, kuris pakeistų patį pasirinkimą. Specialisto nustatytas apribojimas gali būti esminis, tačiau dar reikia suprasti, kurią konkrečią veiksmų dalį jis riboja.
Posthierarchinės analizės objektas yra tvarka, pagal kurią tokie teiginiai tampa galutiniai. Jei tas pats centras apibrėžia problemą, parenka svarstytinas alternatyvas ir paskelbia, kad geresnių nėra, susidaro uždaras pažinimo ratas. Už jo liekančios žinios negali patikrinti išvados, nors ją priimantys žmonės gali veikti visiškai sąžiningai.
Todėl negalimybę gali palaikyti ir įprasta rutina: vienas padalinys saugo biudžetą, kitas vykdo savo rodiklius, trečias vengia atsakomybės už bandymą. Nereikia vieno sąmoningai manipuliuojančio veikėjo, kad bendra paieška liktų be vietos ir be šeimininko.
Trys skirtingos negalimybės
Norint atverti paiešką, pirmiausia verta atskirti, ką vadiname negalimybe. Šiai analizei siūlomas trijų atvejų skirtumas.
- Patikrintas apribojimas. Konkretus veiksmas prieštarauja nustatytoms fizinėms sąlygoms arba viršija turimus išteklius. Ieškoma kito veiksmo, kitų išteklių ar ilgesnio laikotarpio; pats faktas nepanaikinamas balsavimu.
- Esamos tvarkos apribojimas. Veikti neleidžia pasirinktas procedūrų, atsakomybių ar išteklių paskirstymo modelis. Tuomet reikia nagrinėti ir to modelio pakeitimą, aiškiai įvardijant, kas turi įgaliojimus jį keisti.
- Neištirta galimybė. Sprendimo dar neturime, o ankstesni bandymai nepadėjo. Tai pagrindas tikslinti klausimą ir plėsti paiešką. Išvada apie visuotinę negalimybę būtų stipresnė už turimą žinojimą.
Šios situacijos gali persidengti. Todėl vienas naudingiausių veiksmų – bendrą atsakymą „negalima“ išskaidyti į patikrinamus teiginius: ko tiksliai negalime, kokiomis sąlygomis, kuo remdamiesi tai žinome ir kokia nauja informacija leistų išvadą peržiūrėti?
Kaip paskirstytos žinios tampa bendra paieška
prasideda nuo galimybės dalyvauti kuriant tai, kas vėliau bus vertinama. Kvietimas pasirinkti vieną iš dviejų iš anksto parengtų variantų gali būti naudingas, tačiau neleidžia pasiūlyti trečio. Klausimų pateikimas susirinkime taip pat dar neužtikrina, kad iš skirtingų atsakymų išaugs bendras sprendimas.
aplinkoje žmonės sąveikauja vienoje platformoje: skaito kitų pasiūlymus, juos vertina ir pateikia savo idėjas. Kito dalyvio pastebėjimas gali pakeisti ne tik pasirinktą atsakymą, bet ir supratimą, kokio atsakymo ieškoti. Iš pradinių variantų gali atsirasti naujas derinys, kurio pradžioje nesiūlė niekas.
Tam svarbus . Vertinant pasiūlymą neturi reikėti rinktis tarp jo turinio ir lojalumo vadovui, kolegai ar savo stovyklai. Kartu apskaitomas kiekvieno indėlis: anonimiškumas šioje architektūroje nereiškia, kad sąveika tampa neatskiriamu nuomonių srautu.
Kompetencija išlieka svarbi. Specialistas gali pastebėti techninę klaidą, o kasdien problemą patiriantis žmogus – parodyti, kodėl formaliai tinkamas sprendimas neveikia. Jų sąveikos tikslas yra padidinti bendrą gebėjimą spręsti. Vien pareigybės pavadinimas neturėtų iš anksto nulemti, kieno pasiūlymas vertesnis.
Žmonės vertina idėjas, o algoritmas pagal nustatytas taisykles apskaičiuoja rezultatus. padeda pamatyti, kur formuojasi bendras vertinimas, o kur išlieka nesutarimas. Mažiau palaikytos idėjos neturėtų būti ištrinamos: pasikeitus aplinkybėms ar atsiradus naujiems argumentams, jos gali tapti naujos paieškos medžiaga.
Bendri namai turi ir nedalyvaujančiųjų
Atvėrus sprendybą dar reikia paklausti, kas į ją nepateko. Aktyviausi dalyviai nebūtinai atstovauja visoms sprendimo pasekmes patiriančioms grupėms. Ateities gyventojai joje nedalyvauja, o ekosistemos savo poreikių nepateikia žmogaus parašyta idėja.
Todėl rengiant užduotį reikia pasirūpinti, kad būtų prieinamos žinios apie ilgalaikį poveikį, mažiau matomų žmonių patirtis ir aplinkos būklę. Dalyviai turi galėti tikrinti, kokiais duomenimis grindžiamas teiginys apie bendrą naudą ir kam tektų jo kaina. Pasiektas sutarimas savaime nepatvirtina, kad visos pasekmės pastebėtos.
Posthierarchinės sprendybos brandą parodytų gebėjimas peržiūrėti patį klausimą, kai paaiškėja, kad jame kažkas svarbaus liko už ribų. Atvirumas tuomet būtų nuolat palaikoma proceso savybė.
Kaip negalimybę paversti sprendybos užduotimi
Įsivaizduokime hipotetinę situaciją: biblioteka turi vidinį kiemą, tačiau jo naudojimas vis atidedamas dėl kaimynų ramybės, prieinamumo, želdinių apsaugos ir riboto biudžeto. Darbuotojai ima sakyti, kad visų poreikių suderinti neįmanoma. Šis pavyzdys skirtas procesui paaiškinti; konkretaus projekto jis neaprašo.
1. Pasiruošimas: patikslinti problemą ir jos ribas
Pirmiausia būtų surenkami duomenys apie erdvę, naudojimo sąlygas, turimas lėšas ir žmonių patiriamus sunkumus. Atskirai pažymima, kurios ribos pagrįstos patikrintais reikalavimais, o kurios yra iki šiol taikyti organizaciniai pasirinkimai. Pakviečiami kaimynai, lankytojai, bibliotekos darbuotojai, prieinamumo ir aplinkos specialistai.
Vienas galimas klausimas:
Koks vienas bibliotekos kiemo naudojimo pokytis per artimiausią sezoną sukurtų daugiausia bendros naudos, atsižvelgiant į prieinamumą, kaimynų ramybę, želdinių apsaugą ir turimą biudžetą?
Iš anksto sutariama, kas galės priimti galutinį sprendimą, kokių išteklių būtų skiriama bandymui ir kaip dalyviai sužinos, kas nutiko jų pasiūlymams. Šis pasiruošimas sukuria kolektyvinės sprendybos sąlygas.
2. Kolektyvinė sprendyba: vertinti, siūlyti, toliau ieškoti
Vienoje interaktyvioje platformoje dalyvis pirmiausia įvertintų jam pateiktas kitų idėjas, o po to galėtų teikti savo pasiūlymą. Kiekviename pasiūlyme būtų viena aiški mintis. Sąveika vyktų apskaitomo anonimiškumo sąlygomis, o sistema apskaitytų idėjų ir vertinimo indėlį.
Vertinant kitų pasiūlymus galėtų paaiškėti, kad konfliktą lemia ne pats kiemo atvėrimas, o veiklos laikas, įėjimo vieta arba pasirinktas renginių formatas. Tuomet naujos idėjos keistų šiuos derinius. Jei išryškėtų visai kita pagrindinė problema, jai būtų rengiama atskira užduotis.
Algoritmas apskaičiuotų kolektyvinį alternatyvų vertinimą. Rezultatas parodytų, kuriuos pasiūlymus grupė laiko vertingiausiais ir kur dar reikia aiškinimosi. DI galėtų padėti dalyviui ieškoti idėjų užuominų, tačiau pasiūlymų vertinimas liktų žmonių atsakomybė.
3. Po sprendybos: sprendimas ir jo patikrinimas
Jei biblioteka išlaikytų įprastą hierarchinį valdymą, galutinį sprendimą pagal iš anksto sutartą tvarką priimtų įgalioti vadovai. Jie turėtų paaiškinti pasirinkimą, ypač jei jis skirtųsi nuo kolektyvinės paieškos rezultato. Kolektyvinio intelekto pasitelkimas tokioje organizacijoje savaime nepakeičia jos valdymo formos.
Pasirinktas pokytis būtų išbandomas. Būtų stebima, kas naudojasi erdve, kam ji vis dar neprieinama, kaip keičiasi kaimynų patirtis ir ar neviršijamos sutartos sąlygos. Šis įgyvendinimas bei poveikio vertinimas vyktų jau po kolektyvinės sprendybos. Nauji duomenys galėtų tapti kito jos ciklo pradžia.
VIDEOESĖ · 8 MIN 44 SEK.
Negalimumo iliuzija
Vaizdinis straipsnio temos paaiškinimas: kaip nežinomybė gali virsti neįmanomybės įsitikinimu ir kaip bendras alternatyvų kūrimas bei vertinimas padeda atverti sprendimų paiešką.
Kada dalyvavimas iš tikrųjų keičia sprendimų tvarką?
Jei organizacija pakviečia žmones kurti alternatyvas, tačiau vėliau gali jas be paaiškinimo ignoruoti, ji rizikuoja sustiprinti tą patį bejėgiškumą, kurį siekė mažinti. Žmogus jau žino, kad pasiūlyti įmanoma, bet kartu įsitikina, jog siūlymas nieko nereiškia. Todėl ryšys tarp paieškos rezultato ir sprendimo yra esminė proceso dalis.
Galimi skirtingi instituciniai susitarimai. Vienu atveju kolektyvinė paieška pateikia rekomendacijas, o vadovai išsaugo pasirinkimo teisę ir atsakomybę. Kitu atveju organizacija iš anksto įsipareigoja tam tikroje apibrėžtoje srityje įgyvendinti kolektyvinės sprendybos rezultatą. Dalyviai turi žinoti, kuriame modelyje jie veikia.
kolektyvinė sprendyba apimtų ir galutinio sprendimo priėmimą. Įgyvendinimas liktų konkrečių funkcijų, kompetencijų ir atsakomybės klausimas: specialistai organizuotų, kaip įvykdyti kolektyviai pasirinktą kryptį. Paaiškėjus esminei kliūčiai, ji būtų pagrindas sprendimą peržiūrėti nustatyta tvarka.
Taip galima pradėti nuo vieno realaus pokyčio ir kartu aiškiai matyti jo ribą. Bendros paieškos įvedimas yra žingsnis į posthierarchiją; kiek jis pakeičia pačią valdžią, priklauso nuo to, kam ir kokiomis taisyklėmis priklauso galutinis pasirinkimas.
Galimybė turi atlaikyti tikrovę
Kolektyvinis vertinimas nepaverčia patrauklios idėjos įgyvendinamu sprendimu automatiškai. Grupė gali nepastebėti svarbios aplinkybės, remtis neišsamiais duomenimis ar pernelyg optimistiškai vertinti sąnaudas. Todėl galimybės atvėrimas turi tęstis jos patikrinimu.
Praktinis bandymas suteikia tai, ko negali duoti nei autoritetas, nei algoritminis rezultatas: žinias apie konkretaus sprendimo veikimą. Nesėkmė tuomet gali būti išskaidyta į priežastis, o ne paversta nauju visuotiniu nuosprendžiu. Sužinome, kuris variantas, kokiomis sąlygomis ir dėl ko nepasiteisino.
Šiuo požiūriu posthierarchinė architektūra būtų mokymosi tvarka. Jos vertę rodytų gebėjimas sukurti daugiau pagrįstų alternatyvų, atrinkti perspektyvias ir koreguoti kryptį pagal patirtį. Pažadas, kad išnyks visi konfliktai ar visada bus rastas geriausias sprendimas, tokį mokymąsi tik apsunkintų.
AUDIOESĖ · 29 MIN 39 SEK.
Kas iš tikrųjų gamina neįmanomumą?
Garsinis svarstymas apie užveriamas galimybes, institucinius apribojimus ir kolektyvinę sprendybą: kas gali dalyvauti alternatyvų paieškoje ir kaip jos rezultatą susieti su veikimu.
Kam priklauso teisė atverti galimybę?
Į teiginį „neįmanoma“ verta atsakyti klausimu apie paieškos sąlygas. Kas galėjo siūlyti? Kokios žinios buvo įtrauktos? Kas vertino alternatyvas? Ar buvo galima pakeisti pačią problemos formuluotę? Atsakymai leidžia suprasti, kiek išvada pasako apie tikrovę, o kiek – apie mūsų pasirinktos tvarkos ribas.
Negalimybę gali palaikyti monopolizuota teisė apibrėžti, ką apskritai verta svarstyti. Ją mažinti galima paskirstant realią galimybę dalyvauti bendroje sprendimų paieškoje ir susiejant šios paieškos rezultatą su veikimu.
Kai žmonės gali kartu konstruoti ir tikrinti alternatyvas, ateitis tampa bendra sprendybos užduotimi.
Kur užsidaro ir kur atsiveria galimybė
flowchart TD
A["Nežinomybė ir ribojimai"] --> B{"Kaip organizuojama paieška?"}
B -->|"Paieška uždaroma"| C["Neištirta galimybė laikoma negalimybe"]
C --> D["Bejėgiškumas ir neveikimas"]
B -->|"Posthierarchinis papildymas"| E["Patikslinamos ribos ir bendras klausimas"]
E --> F["Dalyviai kuria ir vertina alternatyvas"]
F --> G["Algoritmas apskaičiuoja rezultatus"]
G --> H["Sprendimas pagal sutartus įgaliojimus"]
H --> I["Įgyvendinimas ir patikrinimas"]
I -->|"Nauji duomenys"| E
classDef closed fill:#f3f1ec,stroke:#9b978f,color:#25261f
classDef post fill:#fff8f4,stroke:#a93b2b,color:#25261f,stroke-width:2px
class A,B,C,D,H,I closed
class E,F,G post